„Skajtikiet [...] ir parskajtitus dalikus gieraj isidiekiet“

Jau maldų knygose, aiškindamas vienų ar kitų pamaldumo praktikų kilmę ir įvairių brolijų atsiradimo istorijas, Motiejus Valančius siekė, kad katalikai kuo daugiau sužinotų apie savo tikėjimą, sąmoningai pasirinktų teisingą elgesį. Bet norint pažinti tikėjimą, geriau suprasti kunigų skelbiamą mokymą, reikėjo žinoti, apie ką jie kalba: žinoti Šventojo Rašto pasakojimus, pažinti šventuosius ir pan. Tam buvo skirti jo religinio turinio pasakojimai – svarbiausių Šventojo Rašto istorijų perpasakojimas ir šventųjų gyvenimai. Juos galima laikyti savotišku užbaigtu ciklu.

Pasakojimą dera pradėti 1852 metais išspausdinta „Istorije szwęta Senoje Istatima. Nu sutwierima pasaules lig użgimima Kristaus Wieszpaties“. Anot Valančiaus, šie tekstai tikintiesiems buvo menkai žinomi: beveik visi, išgirdę apie kenčiantį Jobą, nekaltą Suzaną ar drąsią Juditą nežinodavo, kas jie tokie buvo, ir dėl to nesuprasdavo kunigų sakomų pamokslų. Siekdamas užpildyti šią spragą, jis ir parašė šią knygą.

Istoriškai pasakojimą pratęsia 1874 metais (su 1855 metų kontrafakcija) Tilžėje, Reylaenderių spaustuvėje, išspausdintas „Giwenimas Szwencziauses Marios Panos“ – viena iš Valančiaus populiariausių knygų, pakartota dar 11 kartų. Šia knyga jis užpildė lietuviškų Gyvenimų spragą – Jėzaus Kristaus gyvenimų jau buvo išleista ir anksčiau, o jo Motinos – Mergelės Marijos – gyvenimo iki šiol nebuvo. Prakalboje jis nurodė ir savo šaltinį: kadangi Šventajame Rašte apie ją kalbama nedaug, rengdamas šią knygą jis naudojosi ispanų vienuolės, mistikės Marijos de Agreda (1602–1665) aprašytais regėjimais. 

Rašydamas, kad Jėzaus gyvenimo pasakojimų būta ir anksčiau, Valančius galėjo turėti omeny ne tik šv. Bonaventūro (1221–1274) teksto vertimą į lietuvių kalbą, bet ir savo knygą „Żiwatas Jezaus Kristaus. Wieszpaties musu. Arba istorije Naujoje Istatima“. Šis pasakojimas iš kitų išsiskiria tuo, kad kiekvieno skyriaus pradžioje pateiktos nuorodos, kuriose Evangelijose ir kuriuose jų skyriuose yra aprašytas pasakojamasis įvykis, taip pat įvardinti kiti šaltiniai. Ši knyga galėtų būti svarbiausia iš visų Šventojo Rašto istorijų, nes katalikui nedera nieko nežinoti apie Jėzaus Kristaus darbus, todėl ją reikėtų kiekvienuose namuose turėti ir dažnai skaityti.

1883 metais buvo išspausdintas ir sutrumpintas Senojo ir Naujojo Testamentų pasakojimų variantas, kur svarbiausios istorijos sudėtos į vieną knygą.

Motiejus Valančius katalikams parengė ir dvi hagiografinių pasakojimų – šventųjų gyvenimų – knygas. Šiose knygose aprašyti populiariausi, žinomiausi, taip pat galimai aktualiausi šventieji. Vyskupas savitu pasakojimo stiliumi, būdingu jo didaktinei prozai, gyva kalba pasakojo istorijas, kiekvieną jų baigdamas trumpu pamokymu, taip šventųjų pavyzdžiais mokydamas apie juos skaitančius katalikus doro ir teisingo gyvenimo. 

„Ziwatuose Szwętuju, tu kuriu wardajs żemajczej uż wis gieb wadinties“ abėcėlės tvarka surašyti šešiasdešimties Žemaitijoje populiarių šventųjų, kurių vardais katalikai patys vadinosi ir noriai vadino savo vaikus, gyvenimai. Tai ir buvo priežastis, kodėl iš daugybės šventųjų pasirinkti būtent šie asmenys. Jau prakalboje, kreipdamasis į tikinčiuosius, ganytojas klausia, argi ne „graźu bus ne wienam źinoti: kuomi buwa jo uźtaritojas arba patronas? kąn giera padare, ir kajp elgdamos szwętu tape?“. Pažindami savo šventuosius globėjus ir sekdami jų pavyzdžiu, žemaičiai ir patys taptų šventais. 

Savotiška Živatų antrąja dalimi yra „Giwenimaj Szwentuju Diewa“. Šioje knygoje aprašyta dar daugiau nei šešiasdešimt šventųjų, tarp kurių yra ir „Giwenimas Palajminta Mikola Giedrajte zokana Kanauniku pakutą darąntiu“, apie kurį tekste sakoma, kad jis „palika nu bazniczes S. už palajmintą paskajtitas“. Šis pasakojimas yra ne tik sãvo palaimintojo gyvenimo aprašymo pavyzdys, bet ir liudija gyvą jo gerbimo tradiciją. Juk oficialiai palaimintuoju Mykolas Giedraitis buvo pripažintas tik 2018-aisiais metais (nors pradėtas tokiu laikyti jau XVI amžiuje, minimi 1544 metai). Šių šventųjų gyvenimai turėjo skaitytojams būti geri krikščioniško gyvenimo pamokymai. Neabejotina, kad tuo pačiu jie turėjo tapti ir patraukliais pramokusių skaityti Žemaičių vyskupijos katalikų skaitiniais.

Ne kartą Valančiaus knygų prakalbose nuskamba žodžiai apie tai, kad reikia iš aprašytų krikščionių gyvenimo pavyzdžių mokytis, jais sekti. Ypač daug jų galima rasti knygoje „Prade ir isziplietimas Kataliku tikieima“, kuri pradedama trumpu Kristaus gyvenimo aprašymu, o baigiama V amžiaus pradžia, kuomet „tikieimas kataliku jau buwa luosas“. Linkėdamas, kad ši knyga būtų kiekvienuose namuose, Valančius paaiškino jos svarbą: „Iszmoksti isz jos kajp ira didiu dajktu tikieimas kataliku, dasiżinosti kajp daug seni katalikaj uż ji kientieje ir suprasti kajp ir mes turem ełgties jej kas norietu iszplieszti mums tąn tikieimą“. 

Kankinių būta ne tik tolimuose kraštuose senais laikais. Knygoje „Parspejimas apie szventą tikējimą“ yra surašyta, kaip Rusijos valdžia engė katalikus: unitus vertė pereiti į Stačiatikių bažnyčią, uždarinėjo vienuolynus, katalikus prievarta vertė tapti stačiatikiais. Šiame pasakojime buvo ne tik pavaizduota istorija – tai buvo ir pamokymas, kaip reikia elgtis, jeigu valdžia verčia atsisakyti katalikybės, neapsigauti ir nepasiduoti jų gudrybėms, bet saugoti savo tikėjimą. 

Ragindamas skaityti šventųjų gyvenimus, Valančius pirmiausia kvietė su jais susipažinti ir jais sekti, iš jų mokytis tikro krikščioniško gyvenimo. Kitas jo vertimas – Tomo Kempiečio (apie 1380–1471) „Kristaus sekimas“ – daugiau skirtas meditacijai. Jį kviečiama skaityti iš lėto, po skyrių ar net eilutę: „Ejlelę parskajtiusis, tujaus apsistokiet ir dabokiet, ko nor nu jusu Diewas. Girdietus źodzius imkiet i szirdis sawa ir wejziekiet idant paskiaus tejp daritumet, kajp tie źodźej lijp dariti“. Taigi, ši knyga kvietė prie kitokios maldos formos – medituoti perskaitytą tekstą, giliau apmąstyti išgirstą mintį. Ji turėjo būti skirta labiau išsilavinusiems katalikams, galbūt tiems, kurie skaitė ir jo „Žemaičių vyskupystę“. 

Tad šiomis knygomis Motiejus Valančius savo vyskupijos katalikus mokė ne tik pažinti tikėjimą, jį geriau suprasti, bet žinant ir pažįstant sekti aprašytais pavyzdžiais – tiek pirmųjų kankinių, tiek ir gana neseniai dėl tikėjimo pasiaukojusių Anglijos katalikų – ir nebijoti visais būdais ginti savo tikėjimą.