Šachmatai: nuo idėjos iki rezultato

Mintis kurti šachmatus Elenai Skirmantaitei-Skirmantienei kilo toli nuo namų. Už ryšius su sukilėliais nuteista ir ištremta į Tambovą, skulptorė čia sutiko ukrainiečių kilmės gydytoją, visuomenės veikėją Fortūnatą Novickį (Fortunat Nowicki; 1830–1885). Iš jo išgirdo pasakojimą apie į Rusijos gilumą etapuojamus, neretai kelias paras Tambove užsibūnančius tremtinius, kurie iš duonos nusilipdydavo arba iš medžio išsidroždavo „kažką panašaus į šachmatų figūras“, kad galėtų žaisti šį stalo žaidimą ir taip praskaidrinti skaudžių išgyvenimų kupinas dienas. F. Novickis sugalvojo, kaip tremtiniams padėti, ir pasiūlė skulptorei su vyru prisidėti, sumanymą įgyvendinant. Jis paprašė sukurti šachmatų modelius, pagal kuriuos, pritaikius pažangias technologijas, o būtent – žydų kilmės vokiečių fiziko ir elektrotechniko Boriso Jakobio (Борис Якоби, tikr. Moritz Hermann von Jacobi; 1801–1874) 1838 m. išrastą gamybos būdą – galvanoplastiką, būtų gaminamos labai tikslios metalinės figūrų kopijos ir dalijamos tremtiniams. Toli siekiantis sumanymas, kaip paaiškėjo vėliau, tremties sąlygomis buvo pasmerktas žlugti. Visgi jis pasiteisino kitu aspektu. Suteikęs impulsą kūrybai, įžvalgus gydytojas pasiekė, kad pagerėtų skulptorės psichinė ir emocinė būklė. 
Biografo B. Zaleskio žodžiais tariant, šio darbo moteris ėmėsi su įkarščiu. Kadangi šachmatai buvo skirti tremtiniams, jie privalėjo turėti stiprų idėjinį užtaisą, priminti šlovingą praeitį, žadinti patriotinius jausmus. 1683 m. istorinis mūšis prie Vienos ir krikščioniškosios koalicijos ginkluotųjų pajėgų su Abiejų Tautų Respublikos valdovu Jonu Sobieskiu priešakyje pergalė prieš kitatikius, iš kurios įkvėpimo sėmėsi kelios dailininkų kartos (pavyzdžiui, tapytojai Marcello Bacciarellis (1731–1818), Jonas Damelis (Jan Damel; 1780–1840) ir kt.), puikiai tiko sumanymui įgyvendinti. 

Įsigilinusi į šachmatų istoriją, skulptorė pasirinko pirminę, t. y. indišką-persišką žaidimo versiją, kuri nuo įprastosios skyrėsi tuo, kad joje nebuvo valdovių figūrų: jas pakeitė Karūnos didžiojo etmono ir osmanų didžiojo vizirio skulptūrėlėmis. Skirtingai nuo tradicinės žaidimo versijos, kur dauguma figūrų yra identiškos („juodųjų“ ir „baltųjų“ pėstininkų aštuonetai, rikių, žirgų, bokštų poros), skulptorės vizijoje kiekviena jų turėjo būti vis kitokia. Šiam tikslui kūrėja tyrinėjo ir kaupė ikonografinę medžiagą, liudijančią apie mūšyje kovojusių kariuomenių ginkluotę ir aprangą, ieškojo tinkamų tipažų ir originalių meninių sprendimų. Maksimalistiniai užmojai, laisvės apribojimas, buities rūpesčiai, sveikatos problemos, šeimos pagausėjimas (1865 m. gegužę gimė duktė Kazimiera) lėmė, kad kūrybinis procesas labai užsitęsė. Laiške bičiulei J. Kenevičiūtei apie šachmatus skulptorė rašė: „...gal tai – geriausia, ką kada nors esu sukūrusi...“ ir kartu apgailestavo, kad negali jų baigti. Gyvendama tremtyje, skulptorė sukūrė vos septynių skulptūrėlių gipsinius modelius. 

Apsistojusi Balaklavoje, Kryme, E. Skirmantaitė-Skirmantienė po kelerių metų pertraukos vėl ėmėsi darbo. Pažvelgti į šachmatus naujai, pakeisti jų adresatą paskatino svainis, Šemetavos dvaro savininkas Konstantinas Skirmantas (Konstanty Skirmuntt; 1828–1880), pasiūlęs baigti figūras, jas išlieti iš metalo ir parduoti kokiam nors susidomėjusiam pirkėjui. Užsienio ekspertų vertinimu, šachmatų komplekto kaina galėjo siekti 1000 rublių. Palyginimui – metinė piešimo mokytojo alga Lietuvoje svyravo nuo 120 iki 200 sidabro rublių. „Man nė nesisapnavo, brangus [...] svaini“, – 1870 m. birželį rašė skulptorė – „kad man dar esant gyvai, mano kūryba įgis piniginę išraišką“. Kadangi skulptorė buvo giliai tikinti ir nuo mažens turėjo svajonę aplankyti Šventąją Žemę, numanomą uždarbį už šachmatus juokais ėmė vadinti „pasu į Jeruzalę“. Šiaip ar taip, kūrėja jautė artimųjų (vyro, dukters Konstancijos, motinos) palaikymą, tad ilgai nesvarsčiusi, priėmė svainio mestą iššūkį. Netrukus atsirado puiki proga pristatyti šachmatus Pasaulinėje parodoje Vienoje. Vis dėlto, kad ir kaip skulptorė stengėsi, iki šio didelės svarbos renginio nesuspėjo baigti visų figūrų. Į Vieną buvo išsiųsta 20 skulptūrėlių modelių. Ten, prižiūrint austrų skulptoriui ir medalistui Josefui Cesariui (1814–1876), šachmatų figūros išlietos iš bronzos, nušlifuotos, paauksuotos, pasidabruotos ir pirmą kartą parodytos plačiajai visuomenei.

Amžininkų liudijimu, visos skulptūrėlės šioje istorinėje alegorijoje buvo maži šedevrai. Keturios svarbiausios figūros įamžino istorines asmenybes – Abiejų Tautų Respublikos valdovą Joną Sobieskį, Karūnos didįjį etmoną Stanislovą Joną Jablonovskį (Stanisław Jan Jabłonowski; 1634–1702), Osmanų imperijos sultoną Mechmedą IV Medžiotoją (Mehmed IV Dördüncü; 1642–1693) ir didįjį vizirį Kara Mustafą (Merzifonlu Kara Mustafa Paşa; 1634/1635–1683). Diduma skulptūrėlių vaizdavo karius ir socialinius, etninius tipus. Jiems autorė suteikė tokius pavadinimus: Ginklanešys, Vėliavininkas, Janyčaras, Totorius (rikiai), Husaras, Vytis, Sipahis ir Etiopas su Mauru (žirgai), Pažas, Vaikinukas, Gurguolininkas, Polesietis, Bašibuzukas, Arnauta (pėstininkai). Bokštų atitikmenys vaizdavo gyvūnus ir išsiskyrė istorinės heraldikos motyvais: Liūtas (Raudonosios Rusios – Jono Sobieskio gimtinės – herbo figūra), laikantis skydą su Krokuvos herbu, Lokys (Žemaitijos herbo figūra), letenose laikantis skydą su šv. Kristoforo atvaizdu (Vilniaus herbas), Kupranugaris, kruopščiai iš natūros eskizuotas 1870 m. rudenėjančio Simferopolio turguje. Nėra duomenų, kokį gyvūną ar heraldinę figūrą skulptorė buvo pasirinkusi paskutiniam bokštui. Taip pat neaišku, kaip galėjo atrodyti dešimties likusių pėstininkų figūros. Skulptorė jų nespėjo sukurti. 

Šiuolaikinių tyrėjų vertinimu, šachmatai – originalus istorizmo skulptūros pavyzdys, atspindintis XIX a. vidurio ir antrosios pusės Lietuvos skulptūros tendencijas: formų susmulkėjimą, romantinės pasaulėjautos persmelktą didžių žmonių vaizdavimą, istorinių temų pomėgį, vaizdo literatūriškumą. Ypatinga yra tai, kad šachmatų kūrėja – moteris, turėjusi drąsos žengti tvirtą žingsnį į išskirtinai vyriška laikytą kūrybos sritį (skulptūra asocijavosi su negarbingu, nešvariu fiziniu darbu ir „silpnajai“ lyčiai nederamu nuogo kūno vaizdavimu) ir parodžiusi sėkmės pavyzdį būsimoms skulptorėms. Žvelgiant į platesnį kontekstą, galima paminėti įdomų dalyką: tais metais, kai E. Skirmantaitė-Skirmantienė sumodeliavo pirmąsias šachmatų figūras, garsioji prancūzų meistro Auguste Rodino (1840–1917) mokinė ir mūza Camille Claudel (1864–1943) įkvėpė pirmąjį oro gurkšnį.