Šachmatai senosiose fotografijose

Fotografijos pradžia laikoma 1839 m. sausio 7 d., kai prancūzų fizikas Dominique-François-Jean Arago (1786–1853) Prancūzijos mokslų akademijos posėdyje paskelbė apie dailininko, vieno fotografijos pradininkų Louis-Jacques-Mandé Daguerre’o (1787–1851) išradimą – dagerotipiją. Tuo metu Skirmantų vienturtė Elena ėjo 12-us metus ir buvo susitelkusi į piešimą. Labai tikėtina, kad apie naująjį išradimą ji sužinojo ne iš laikraščių, o iš savo dėdės, dailininko Napoleono Ordos, kuris po 1830–1831 m. sukilimo emigravo į Paryžių. Fotografijos technologijai patobulėjus, susiformavus komercinių fotoateljė tinklui, E. Skirmantaitė-Skirmantienė netruko įvertinti fotografijos privalumus. Naudojosi galimybe įsiamžinti (išliko 1857 m. portretinės nuotraukos fragmentas); artimųjų atvaizdus pasiimdavo, keliaudama į užsienį; vos pradėjusi mokytis skulptūros, 1852 m. pabaigoje, Vienoje pagal sutuoktinio dagerotipą ėmėsi kurti jo medalioną; fotografavo savo kūrybos pavyzdžius, norėdama juos aptarti su korespondentais. Yra žinoma, kad artimiesiems, giminaičiams, pažįstamiems intelektualams ne kartą siuntė ir šachmatų figūrų nuotraukas. Tokių atvaizdų turėjo jos svainis Konstantinas Skirmantas, dėdė Napoleonas Orda, rašytojas, publicistas, istorikas Juozapas Ignacas Kraševskis (Józef Ignacy Kraszewski; 1812–1887). 
Po skulptorės mirties fotografijos labai pasitarnavo jos kūrybos tyrimams ir sklaidai. 1876 m. šachmatų figūrų atvaizdus (išskyrus Lokio ir Totoriaus) lenkų ksilografai išraižė publicisto Adomo Plugo (Antoni Pietkiewicz, pseud. Adam Pług; 1823–1903) straipsniui populiariame Varšuvos žurnale „Kłosy“ („Varpos“) iliustruoti. 1883 m. fotografų Juliano Kostkos ir Ludwiko Mulerto fotoateljė, bendradarbiaudama su Maxymiliano Fajanso litografijos spaustuve Varšuvoje, išleido aukštos kokybės šachmatų figūrų fotografijų rinkinį „Szachy polskie: Wyprawa wiedeńska, 1683“ („Lenkiški šachmatai: Vienos ekspedicija, 1683“), skirtą 200-osioms Vienos mūšio metinėms.
XIX a. pabaigoje – XX a. pirmaisiais dešimtmečiais E. Skirmantaitės-Skirmantienės kūrybiniu palikimu ir jo sklaida rūpinosi skulptorės duktė, istorikė ir publicistė Konstancija Skirmantaitė (Konstancja Skirmuntt; 1851–1934). 1930 m. Pinske jos pastangomis savilaidos būdu buvo išleistas motinos darbų fotoreprodukcijų, pagamintų Józefos Bułhakównos fotoateljė Varšuvoje, aplankas „Rzeźby Heleny Skirmunttowej, 1827–1874“ („Elenos Skirmantienės skulptūros, 1827–1874“). Jame pristatyti ne tik šachmatai, kiti skulptūros darbai, bet ir paveikslai, piešiniai. Po E. Skirmantaitės-Skirmantienės dukters Konstancijos mirties, istorinių pervartų laikotarpiu, skulptorės kūrybinis palikimas buvo išblaškytas po įvairias Lenkijos, Baltarusijos ir Lietuvos atminties institucijas, privačius rinkinius, tad 1883 ir 1930 m. išleisti jos darbų fotoreprodukcijų rinkiniai tapo itin svarbiu šaltiniu jos kūrybai pažinti. 

Jonas Sobieskis (Jan III Sobieski; 1629–1696) – Lenkijos didikas, karvedys ir mecenatas, Abiejų Tautų Respublikos valdovas. 1643–1646 m. studijavo Krokuvos akademijoje. 1646–1647 m. Vakarų Europoje mokėsi kalbų ir karybos. Nuo 1649 m. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės dalyje (dabar Ukraina) su kitais malšino kazokų sukilimą. 1651 m. buvo sužeistas. 1668 m. tapo didžiuoju etmonu. Jo autoritetas labai pakilo, 1673 m. laimėjus Chotyno mūšį per 1672–1676 m. Abiejų Tautų Respublikos karą su Osmanų imperija. Tapęs Chotyno mūšio didvyriu, su kariuomene atžygiavo į Varšuvą ir buvo išrinktas karaliumi. 1683 m. balandį Jonas Sobieskis sudarė sąjungą su Habsburgais. 1683 m. liepos 14 d. Osmanų imperijos kariuomenė apsiautė Vieną. Jonas Sobieskis nepaprastai greitai mobilizavo karines pajėgas ir pasiekė apsiaustą miestą. Jam buvo pavesta vadovauti jungtinei austrų, vokiečių ir lenkų kariuomenei. 1683 m. rugsėjo 12 d. rytą Osmanų kariuomenė pradėjo mūšį. Atlaikiusi tris įnirtingus priešo puolimus, Jono Sobieskio vadovaujama kariuomenė perėjo į kontrataką, kuri nulėmė mūšio baigtį. Neišlaikiusi spaudimo, šimtatūkstantinė priešo kariuomenė ėmė bėgti, mūšio lauke palikusi beveik 20 tūkstančių sužeistųjų, didžiąją dalį savo artilerijos ir prisigrobtą turtą. Po šio mūšio Jonas Sobieskis imtas garbinti kaip krikščioniškojo pasaulio gelbėtojas.   

Ši šachmatų figūra yra valdovės atitikmuo. Vaizduojamas Lenkijos Karūnos didysis etmonas, Krokuvos kaštelionas Stanislovas Jonas Jablonovskis (Stanisław Jan Jabłonowski; 1634–1702), vienoje rankoje laikantis etmono buožę, kitoje – nuleistą kardą. Stokodama ikonografinės medžiagos, skulptorė pripažino, nesanti tikra dėl portretinio panašumo.

Ginklanešys yra tarpinė grandis karinės bajoro karjeros grandinėje: pažas – ginklanešys – riteris. Tai kilmingas riterio mokinys, jo patarnautojas ir padėjėjas. E. Skirmantaitės-Skirmantienės šachmatų partijoje ši skulptūrėlė pakeitė vieno iš rikių figūrą. Ginklanešys vaizduojamas su šarvais, vienoje rankoje laikantis į petį atremtą kalaviją, kitoje – skydą su Lenkijos Ereliu. 

Vėliavininkas – vėliavos nešėjas bei jos saugotojas žygio ir mūšio metu. E. Skirmantaitės-Skirmantienės šachmatų versijoje ši figūra, kaip ir Ginklanešys, yra rikio atitikmuo. Vėliavininkas vaizduojamas energingai einantis, abiem rankomis laikantis vėliavą su Sobieskių herbu Janina. Koto viršūnėje – metalinis antgalis su sakalo sparnais. Skulptorės duomenimis, tai – ženklas, rodantis, kad valdovas yra stovykloje.   

Husarai – lengvoji kavalerija, atsiradusi Vengrijoje XV a., Lenkijoje ir Lietuvoje – XVI a. Skirtingai nei kitų šalių kariuomenėse, kuriose husarai turėjo pagalbinį vaidmenį, Abiejų Tautų Respublikoje mūšio metu jie sudarė pagrindinę smogiamąją jėgą. Buvo naudojami priešo rikiuotei pralaužti, žvalgybai, kovėsi kariuomenės sparnuose, persekiojo priešą, veikė jo užnugaryje. Abiejų Tautų Respublikos husarai išsiskyrė savo „sparnuota“ išvaizda – ant nugaros tvirtinamais plėšrių paukščių plunksnų sparnais, kurie, manoma, buvo psichologinio karo dalis: raitos atakos metu plunksnos kėlė priešų žirgus bauginusį švilpesį. Sparnuotieji husarai dalyvavo daugelyje mūšių, jų taktika, ginkluotė ir drąsa pelnė jiems grėsmingų ir sunkiai įveikiamų karių reputaciją. Sparnuotųjų husarų pulkai suvaidino lemiamą vaidmenį mūšyje prie Vienos.

Vytį E. Skirmantaitė-Skirmantienė apibūdino tokiais žodžiais: „[jis] nevaizduoja jokio konkretaus asmens iš Sobieskio aplinkos, tik įkūnija tautą, kuri buvo tuomet jo valdžioje ir kurios herbo ženklas gerai tiko figūrai. Energingas, pilnas ryžto jaunas riteris šoka per ąžuolus ir skydą su Palemono kolonomis“ [cituojama iš: Janonienė, Rūta. Dailininkai ir amatininkai: XIX amžiaus Lietuvos skulptūra. Menotyra, 1996, nr. 1, p. 21]. Pažymėtina, kad Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kariuomenė nespėjo prisijungti prie Jono Sobieskio vadovaujamų Lenkijos karių ir Vienos mūšyje nedalyvavo.

Vieno iš bokštų figūrai E. Skirmantaitė-Skirmantienė pasirinko gyvūną, pavaizduotą Jono Sobieskio gimtinės – Raudonosios Rusios – herbe. Raudonoji Rusia (lot. Russia Rubra, Ruthenia Rubra) – istorinė sritis Ukrainos pietvakariuose ir Lenkijos pietryčiuose. Ši teritorija priklausė Kijevo Rusiai, nuo 1240 m. buvo pavaldi Aukso ordai. 1340 m. Raudonąją Rusią užėmė Lenkijos karalius Kazimieras III Didysis. Po Abiejų Tautų Respublikos padalijimų XVIII a. pabaigoje ji atiteko Austrijai ir dažniausiai buvo vadinama Galicija. Liūtas vaizduojamas stovintis ant užpakalinių kojų, priešais save laikantis skydą su Krokuvos herbu. Skyde matoma mūrinė pilis su trimis bokštais. Pilies vartuose pavaizduotas Erelis.

Skulptūrėlė komponuota panašiai kaip Liūto figūra, tačiau šįkart pasirinkti lietuviški simboliai. Vaizduojamas sėdintis lokys su antkakliu (Žemaitijos herbo figūra). Gyvūnas priešais save laiko skydą su šv. Kristoforo atvaizdu (Vilniaus miesto herbas).

Pažas – 7–10 metų bajoraitis, tarnavęs bajorui ar didikui, po septynerių metų galėjęs tapti ginklanešiu, o vėliau – ir riteriu. Tarnyboje pažas įgydavo jo socialiniam statusui tinkamų įgūdžių (būdavo mokomas riteriško elgesio, mandagumo, gyvenimo dvare subtilybių, heraldikos, medžioklės ir kitko). Pažų institutas buvo ir priemonė užmegzti socialinius ryšius, naudingus ateities gyvenimui. E. Skirmantaitė-Skirmantienė šį bajorijos tipą pasirinko vieno iš pėstininkų figūrai. Pažas vaizduojamas su konfederate ant galvos, rankoje laiko muškietoną. Spinduliuoja jaunatvišku entuziazmu, pasitikėjimu ir energija. Skulptorės žodžiais tariant, yra atstovas „to bajorijos jaunimo, kuris šiek tiek nutrūktgalviškai veržėsi pirmyn, kad tik pirmyn“.

Vaikinuko skulptūrėlė komponuota panašiai kaip Pažo figūra, tačiau šį kartą pasirinktas žemesnio socialinio sluoksnio jaunuolio tipas. Vaizduojamas nekilmingas vaikinas, rankoje laikantis paprastą kirvuką. Šis „kantrus žemės darbininkas“ sudaro atsargaus, ištvermingo, savo veiksmus apgalvojančio kovotojo įspūdį. 

Ši šachmatų figūra (pėstininkas) vaizduoja ant statinės sėdintį, linksmai dainą traukiantį girtą gurguolininką. Aplink jį mėtosi tušti buteliai. Apie gurguolininkus E. Skirmantaitė-Skirmantienė rašė: „Žinoma, kokia Dievo rykštė gurguolininkai buvo lenkų kariuomenės būriams ir stovykloms; kenkė, trukdė, bet audringose linksmybėse parazitiškai taikėsi grobio. Seno ne kario, o Bakcho tarnyboje...“

Polesiečio, dar vadinto Pinčuku (Pińczuk), skulptūrėlė, atitinkanti įprastų šachmatų pėstininką, vaizduoja E. Skirmantaitės-Skirmantienės gimtųjų vietų atstovą – ant rąsto prisėdusį pailsėti susimąsčiusį kaimietį. Jis su ėrenos kepure, vilki trumpa durtine, avi vyžomis. Šalia padėtas kirvis. Skulptorė šią figūrą apibūdino tokiais žodžiais: „Ilsisi tas tykus, liūdnas ir pavargęs žemės ir šilo darbininkas; jautrios klausos, gilios akies ir širdies miško, žalių pelkių gyventojas. Gal tai palikuonis anų krivičių, ištikimų Lietuvai. Kaip ten bebūtų, suteikiau sau teisę atkurti iš jausmų ir atminties savo kraštietį. Tokie gyveno Sobieskio laikais, ir jis juos valdė, ir tokie jie išliko iki šiol. Duok Dieve, išlikti taip kaip jie“ [cituojama iš: Jankauskas, Vidmantas. Elena Skirmantaitė-Skirmantienė – pirmoji lietuvių skulptorė. Acta Academiae Artium Vilnensis, 2011, t. 62, p. 34]. 

Karą prieš Habsburgų monarchiją, kurią parėmė ir Abiejų Tautų Respublika, Osmanų imperija pradėjo, valdant sultonui Mechmedui IV Medžiotojui (Mehmed IV Dördüncü; 1642–1693). Į valdžią jis atėjo 1648 m., janyčarams nuvertus tėvą Ibrahimą. 1683 m. rugsėjo 12 d. mūšyje prie Vienos sultonas nedalyvavo. Gavęs žinią apie triuškinantį pralaimėjimą, įsakė nubausti mirtimi kariuomenei vadovavusį didįjį vizirį. Užsienio politikos nesėkmės labai pablogino padėtį Osmanų imperijos viduje, kilo nepasitenkinimas Mechmedo IV Medžiotojo valdžia. 1687 m. buvo surengtas rūmų perversmas, po kurio į sostą žengė sultono brolis Siuleimanas II. Mechmedas IV Medžiotojas buvo uždarytas į kalėjimą ir po 5 metų mirė. Skirtingai nei Jono Sobieskio skulptūrėlėje, šioje figūroje E. Skirmantaitė-Skirmantienė nesistengė perteikti sultono portretinio panašumo (neturėjo pakankamai ikonografinės medžiagos). Meninės išraiškos priemonėmis, atributais ji norėjo parodyti, kokį vaidmenį Mechmedas IV Medžiotojas atliko Vienos mūšio metu. Pavaizdavo jį išdidžiai stovintį su pypke rankoje, neginkluotą, spinduliuojantį ramybe, nė nenujaučiantį gresiančios katastrofos. 

Viziris – musulmonų šalių ministro ir aukščiausio valdininko titulas. Osmanų imperijoje didysis, arba vyriausiasis, viziris vadovavo vyriausybei, sultono vardu leido fermanus (įsakymus), sudarydavo taikos sutartis. Tikroji didžiojo vizirio galia priklausydavo nuo sultono jam suteiktų kompetencijų. Vienos mūšio metu Osmanų imperijos didžiojo vizirio pareigas ėjo Kara Mustafa (Merzifonlu Kara Mustafa Paşa; 1634/1635–1683). Jis vadovavo šimtatūkstantinei kariuomenei, kurią 1683 m. rugsėjį sutriuškino jungtinės lenkų, austrų ir vokiečių ginkluotosios pajėgos. Pralaimėjimas prie Vienos padėjo tašką didžiojo vizirio karjeroje. Tikėdamasis surinkti naują kariuomenę ir paaiškinti sultonui pralaimėjimo aplinkybes, Kara Mustafa su savo svita pasitraukė į Belgradą (Serbija), kur 1683 m. gruodžio 25 d. sultono įsakymu buvo uždusintas.

Janyčarai (turk. yeniçeri – naujoji kariuomenė) – XIV–XIX a. egzistavę reguliarieji Osmanų imperijos kariuomenės pėstininkai. Iš pradžių jais tarnavo į nelaisvę paimti krikščionių ir kiti ne turkų kilmės jaunuoliai, priversti priimti islamą; nuo XVI a. jais tapdavo ir turkai. Buvo auklėjami religiniais fanatikais, vykdančiais bet kokius įsakymus. Ilgainiui tapo svarbiausia imperijos policine jėga. Dalyvaudavo sultono rūmų intrigose ir perversmuose. E. Skirmantaitė-Skirmantienė janyčarą pavaizdavo tvirtai stovintį, abiem rankom stipriai laikantį bunčiuką, „kaip savo vėliavą, kurios atiduoti be kraujo negalvoja“. Prie kario kojų guli turkiški muzikos instrumentai – skulptorės užuomina apie Jono Sobieskio laikais Abiejų Tautų Respublikoje išpopuliarėjusią vadinamųjų Janyčarų kapelų atliekamą muziką.

Totorių E. Skirmantaitė-Skirmantienė apibūdino tokiais žodžiais: „Ši figūra lygiavertė Janyčarui. – Totorių raitelis stovi nieko neveikdamas, šalia pasidėjęs balną ir strėlinę, nes mūšyje prie Vienos totoriai, būdami turkų kariuomenės dalimi, nenorėjo kovoti su Sobieskiu ir kautynėse dalyvavo minimaliai“.

Sipahiai (turk. sipahi) – elitiniai Osmanų imperijos kariuomenės raitelių daliniai. Sipahio statusas atitiko viduramžių Europos riterio statusą. Sipahiai valdydavo žemės plotą, kurį suteikdavo osmanų sultonas. Sipahiui priklausė visos to žemės ploto pajamos, už kurias jis turėdavo atlikti karinę tarnybą. Sipahių daliniai ilgainiui tapo didžiausia osmanų kavalerijos sudėtine dalimi. XIX a. 4 dešimtmetyje ši karių kategorija išnyko. Skulptūrėlėje vaizduojamas mirtinai sužeistas, vos balne beišsilaikantis raitelis. Prie žirgo klūpo vergas, ginkluotas jataganu, kupinas ryžto atkeršyti priešui už savo poną.

Osmanų imperija − daugiatautė turkų valdoma valstybė, egzistavusi 1299−1923 m. Didžiausio klestėjimo metu (XVI−XVII a.) imperija driekėsi per tris žemynus ir valdė Mažąją Aziją, Artimuosius Rytus, Balkanus, Šiaurės Afriką ir Krymą. Norėdama atkreipti dėmesį į Osmanų imperijos „afrikiečių kontingentą“, šioje skulptūrėlėje E. Skirmantaitė-Skirmantienė pavaizdavo du Afrikos atstovus – etiopą ir maurą. Vienoje žirgo pusėje sukurta rytietiškais drabužiais vilkinčio mauro figūra, kitoje – pusnuogis atletiško kūno sudėjimo etiopas. Jis priklaupęs ant vieno kelio, prisidengęs skydu, be baimės rengiasi mirtinam mūšiui. 

Šis išskirtinės išvaizdos dykumų gyvūnas, kurį E. Skirmantaitė-Skirmantienė vadino „keturkoje karikatūriška baidykle“, įkvėpė skulptorę sukurti vieną įspūdingiausių šachmatų figūrų – osmanų grupės bokštą. Ant kupranugario nugaros ji įkomponavo nešulį su Koranu – svarbiausiu musulmonų šventraščiu. 

Bašibuzukai (turk. başibozuk – nutrūktgalvis) – Osmanų imperijos nereguliariųjų savanorių formuočių kariai. Buvo apginkluojami ir išlaikomi valstybės, bet atlyginimo negaudavo, gyvendavo iš grobio, nedėvėjo uniformos. Kaudavosi tiek raiti, tiek pėsti. Taikos metu jie saugojo imperijos pakraščius, per karą veikė kaip pagalbinė kariuomenė. Garsėjo žiaurumu. Dėl nedrausmingumo ir plėšikavimo jų kovinė reikšmė buvo nedidelė. Apibendrintą tokio kario atvaizdą E. Skirmantaitė-Skirmantienė pasirinko osmanų grupės pėstininko figūrai. Bašibuzukas vaizduojamas su pistoletais už diržo ir rankoje, rodos, laukiantis akimirkos, kai galės šiuos ginklus panaudoti.  

Arnauta, arba albanas (turk. Arnavutluk– Albanija), – valstybės Pietryčių Europoje, Balkanų pusiasalyje, kurią 1385–1912 m. valdė Osmanų imperija, atstovas. Vaizduojamas pasirengęs kovai. Rankose laiko ilgavamzdį šaunamąjį ginklą. E. Skirmantaitė-Skirmantienė šią šachmatų figūrą apibūdino vos keliais žodžiais, ją lygindama su kitu osmanų grupės pėstininku. Anot kūrėjos, Arnauta atrodo esąs „ne toks nuožmus, kaip Bašibuzukas“.