Skulptorės biografija

Būsimoji skulptorė pasaulį išvydo 1827 m. lapkričio 5/17 d. Rusijos imperijos Minsko gubernijos apskrities centre Pinske, prosenelio Motiejaus Butrimavičiaus (Mateusz Butrymowicz; 1745–1814) užsakymu pastatytuose rūmuose. Ilgą laiką buvo manoma, kad kūrėja gimė Skirmantams priklausiusiame Kalodnajės dvare (Калоднае, dabar – Stolino rajonas, Bresto apskritis, Baltarusija), tačiau šią versiją, remdamasis archyviniais šaltiniais, atmetė lenkų istorikas Dariuszas Szpoperis.

Žinios apie tėvą – ne itin gausios. Minima, kad Aleksandras  Skirmantas (Aleksander Skirmuntt; 1793–1845) buvo Pinsko apskrities bajorų maršalas, Kalodnajės dvaro savininkas, senos Ąžuolo (Dąb) herbo bajorų giminės atstovas. Skirmantai save kildino iš legendinio Naugarduko kunigaikščio Skirmanto giminės. Pabrėždami kunigaikštišką kilmę, savo herbą puošė mantija ir kunigaikštiška kepure.
Skulptorės motina Hortenzija Ordaitė (Hortensja z Ordów Skirmunttowa; 1808–1894) buvo Kobryno (Baltarusija) apskrities bajorų maršalo Mykolo Ordos (Michał Orda) ir Juzefinos Butrimavičiūtės (Józefina z Butrymowiczów Ordzina; 1775–1859) duktė bei dailininko, kompozitoriaus Napoleono Ordos (Napoleon Orda; 1807–1883) sesuo. 

Elena buvo vienintelis vaikas šeimoje, silpnos sveikatos. Auklėta ir lavinta namuose, nuo mažens tėvus stebino polinkiu piešti ir neeiliniais meniniais gabumais. Būdama trylikos metų, kartu su motina išvyko į Vilnių pasitarti su gydytojais, kurie griežtai uždraudė jai skaityti ir kitaip pervargti, tačiau leido mokytis piešimo. Vilniuje Elena ėmė lankyti tapytojo peizažisto Vincento Dmachausko (Wincenty Dmochowski; 1807–1862) piešimo ir tapybos pamokas, bet pasimokiusi vos porą mėnesių, turėjo grįžti namo. 1844 m. balandį su motina išvyko į Berlyną, kur dėl regos problemų konsultavosi su okulistais ir tobulino tapybos įgūdžius, lankydama privačias vokiečių peizažisto Wilhelmo Krause'ės (1803–1864) pamokas. Po dviejų mėnesių viešnagės Berlyne Elena su motina vėl leidosi į kelionę ir netrukus pasiekė Paryžių. Čia susitiko su dėde N. Orda, lenkų skulptoriumi, grafiku Władysławu Oleszczyńskiu (1807–1866), su juo aplankė Luvrą. Apžiūrėjusi neįkainojamas meno kolekcijas, pati pradėjo rinkti senus raižinius ir piešinius. 1844–1845 m. žiemą praleido Dresdene, studijavo tapybą pas vokiečių dailininką portretistą Carlą Christianą Vogelį von Vogelsteiną (1788–1868). 1845 m. pavasarį grįžo į gimtąją Polesę. Po trejų metų, 1848-aisiais, menininkė ištekėjo už tolimos giminystės ryšiais su ja susijusio Kazimiero Skirmanto (Kazimierz Skirmuntt; 1824–1893). Jis buvo įtakingo žemvaldžio, pramonininko Aleksandro Skirmanto (Aleksander Skirmuntt; 1798–1870) ir Konstancijos Sulistrovskytės (Konstancja z Sulistrowskich Skirmunttowa; 1806–1845) sūnus, išsilavinimą įgijęs Sankt Peterburgo universiteto Gamtos fakultete. Jaunavedžiai apsigyveno Kalodnajės dvare. Čia gimė trys jų vaikai: Irena (apie 1849–1905), Konstancija (1851–1934), Stanislovas (1857–1921). 

1850-aisiais sveikatinimosi tikslu kūrėja su vyru lankėsi Druskininkų kurorte, kur pirmą kartą susitiko ir artimai susibičiuliavo su tapytoja mėgėja Jadvyga Kenevičiūte (Jadwiga Kieniewiczówna; 1825–1892). Jos paskatinta, Vilniuje užmezgė pažintį su seserimi vizite Marija Čapskyte (Maria Czapska), kuri, manoma, turėjo didelės įtakos formuojantis tvirtai katalikiškai skulptorės pasaulėžiūrai. Draugystė su šiomis moterimis suteikė naują postūmį ir E. Skirmantaitės-Skirmantienės meninei kūrybai. Ji susidomėjo religine tapyba, ėmė rūpintis bažnytinio paveldo dokumentavimu ir išsaugojimu: restauravo senus Pinsko bažnyčių paveikslus (kartu su tapytoju mėgėju, buvusiu V. Dmachausko mokiniu, Konstantinu Radyka (Konstanty Radyko)), liturginius rūbus, piešiniuose užfiksavo siuvinėtas XVI a. arnoto figūrines kompozicijas.
1852 m. rudenį, motinos ir vyro paraginta, kūrėja išvyko į Vieną gydytis okulisto Friedricho Jägerio von Jaxtthalo (1784–1871) klinikoje. Gydytojas neprieštaravo, kad pacientė užsiimtų daile. Prisiminusi dėdės N. Ordos ir W. Oleszczyńskio įkalbinėjimus išbandyti savo jėgas skulptūros srityje, menininkė nusprendė susirasti mokytoją, tačiau Vienos skulptoriai, veikiami išankstinių nuostatų ir lyčių stereotipų, neskubėjo jai atverti savo dirbtuvių durų. Kai jau buvo beprarandanti viltį, pagalbos ranką jai ištiesė tuo metu dar mažai žinomas austrų skulptorius ir medalistas Josefas Cesaris (1814–1876). Besigydydama ir mokydamasi, Vienoje skulptorė praleido beveik metus. 1853 m. vasarą pas ją atvažiavo motina, o rugpjūčio 1 d. jos vėl leidosi į kelionę po Europą. 1853 m. gruodžio 3 d. atvyko į Romą. Amžinajame mieste E. Skirmantaitė-Skirmantienė gyveno iki 1854 m. gegužės vidurio, susitikinėjo su tapytojais, lankėsi jų namuose ir dirbtuvėse. Čia susipažino ir su katalikų kunigu, ugningu pamokslininku, publicistu Jeronimu Kaisevičiumi (Hieronim Kajsiewicz; 1812–1873). Tarpininkaujant W. Oleszczyńskiui, E. Skirmantaitė-Skirmantienė pateko į skulptoriaus Pietro Galli (1804–1877) studiją, kur keletą mėnesių įtemptai mokėsi. Be to, užmezgė pažintį su italų skulptoriumi Luigi Amici (1817–1897), kuris pasisiūlė padėti sukurti marmurinį motinos biustą. 1854 m. spalį skulptorė grįžo į Kalodnajės dvarą.

1857 m. rudenį Skirmantai persikėlė gyventi į netolimą, bet daug ramesnį Ruchčos palivarką prie ežero. Namo čia būta gana kuklaus, bet patogaus gyventi. Viename iš jo kambarių su dideliu langu į šiaurę E. Skirmantaitė-Skirmantienė įsirengė skulptūros studiją, kurioje galėjo netrukdoma kurti. Tačiau laikas kūrybinei veiklai nebuvo palankus, krašte brendo svarbios permainos. Panaikinus baudžiavą, skulptorė pasinėrė į visuomeninę veiklą, rūpinosi kaimo vaikų švietimu. 1862 m. lapkritį savo valdose su valstiečiais pastatė didžiulį kryžių – išsilaisvinimo iš baudžiavos ženklą.
1863–1864 m. sukilimas sujaukė Skirmantų šeimos gyvenimą. Skulptorės vyras, atsisakęs taikos teisėjo pareigų, buvo iškviestas į Minską pasiaiškinti ir ten suimtas. Nesutikęs pasirašyti po Rusijos carui adresuotu atsiprašymu dėl kilusio sukilimo, buvo nuteistas ir ištremtas į Rusijos gilumą, į Kologrivo miestelį, o vėliau į Kostromą. Panašus likimas laukė ir skulptorės. Mėgindama perduoti vieno iš vietinių sukilėlių vadų laišką generolui Romualdui Trauguttui (1826–1864), E. Skirmantaitė-Skirmantienė buvo susekta ir suimta. Keletą mėnesių namų arešto sąlygomis gyveno motinai priklausiusiuose rūmuose Pinske. 1863 m. rugsėjo 30 / spalio 12 d. paskelbtas nuosprendis. Skulptorė išgirdo esanti nuteista ištremti į Rusijos imperijos gubernijos centrą Tambovą. Lydima dviejų tarnų ir rusų karininko su kareiviais, iš Pinsko ji išvyko 1863 m. spalio 17/29 d., o Tambovą pasiekė lapkričio 5/17 d. Šiame mieste po kelių mėnesių leista apsigyventi ir skulptorės vyrui. Tremtyje E. Skirmantaitė-Skirmantienė rašė dienoraštį, kurio fragmentus 1876 m. paskelbė jos biografas Bronislovas Zaleskis (Bronisław Zaleski; 1820–1880). 1864 m. birželį Skirmantams įsakyta persikelti į Tambovo gubernijos apskrities centrą Kirsanovą. Negana to, jie gavo nurodymą priverstinai parduoti savo valdas (Kalodnajės dvarą, Ruchčos palivarką) Minsko gubernijoje. 1865 m. gegužę Kirsanove E. Skirmantaitė-Skirmantienė pagimdė dukterį Kazimierą (1865–1938). Po metų skulptorę pasiekė žinia apie dalinę sukilimo dalyvių amnestiją, kurią 1866 m. gegužės 17/29 d. paskelbė Rusijos imperatorius Aleksandras II. 
1867-ųjų pavasarį Skirmantams leista kuriam laikui grįžti į gimtąjį kraštą. Jie laikinai apsistojo Albrychtove, Aleksandro Skirmanto dvare, ir ėmė spręsti nuolatinės gyvenamosios vietos klausimą. Kadangi tebegaliojo draudimas buvusiems tremtiniams apsigyventi vakarinėse Rusijos imperijos gubernijose, skulptorės vyras išsirūpino leidimą įsikurti Krymo pusiasalyje, Balaklavos apylinkėse, tėvo anksčiau įsigytame ūkyje. 
Pas vyrą į Balaklavą E. Skirmantaitė-Skirmantienė su dukterimis Konstancija ir Kazimiera išvyko 1869 m. rugsėjo 5/17 d. Apsipratusi naujoje vietoje, skulptorė vėl grįžo prie intensyvesnės kūrybos, ėmė domėtis Krymo praeitimi, vietos gyventojų papročiais, keliavo mylimo poeto Adomo Mickevičiaus (Adam Mickiewicz; 1798–1855) takais, o žiemos vakarais daug laiko skirdavo skaitymui. 

1872 m. vasarą skulptorės sveikata ėmė pastebimai blogėti. Kurį laiką ji gydėsi prižiūrima gydytojo Adolfo Knotto. Jam rekomendavus, 1873 m. gruodžio 14/26 d. menininkė su vyru ir dukterimi Konstancija išvyko į Pietų Prancūzijos kurortus. Karščiuojanti, smarkiai kosėjanti, nemigos iškankinta moteris po trijų savaičių pasiekė Marselį. Kiek pailsėjusi, atgavusi jėgas, išvažiavo į Ameli le Ben (Amélie-les-Bains) gydyklą Pirėnų kalnų papėdėje. Pasiekusi kelionės tikslą, po savaitės, 1874 m. vasario 1/13 d., mirė. Artimiesiems sutvarkius reikiamus dokumentus, skulptorės palaikai pervežti į tėvynę ir 1875 m. spalio 2/14 d. palaidoti katalikų kapinėse Pinske. Kapas su antkapiniu paminklu laimingai išliko iki mūsų dienų. 
Lenkų dailėtyrininkė Jolanta Polanowska išskiria keletą E. Skirmantaitės-Skirmantienės kūrybos laikotarpių: 1840–1850-ieji – mėgėjiškos kūrybos piešimo ir tapybos technikomis dešimtmetis; 1852–1854-ieji – skulptūros studijų Vienoje ir Romoje laikas; 1855–1861-ieji – savarankiško darbo skulptūros srityje tėvynėje metas; 1861–1869-ieji – politinių įvykių, represijų ir tremties nulemtas mažesnio kūrybinio aktyvumo laikotarpis; 1869–1873-ieji – intensyvaus darbo Krymo pusiasalyje metai. 
Iki 1852 m. E. Skirmantaitė-Skirmantienė piešė ir tapė peizažus, buities scenas, šeimos narių, giminių ir bičiulių portretus. 1855–1856 m. nutapė altorinį paveikslą „Nekaltai Pradėtoji Švč. Mergelė Marija“ Dūkštų Šv. Onos bažnyčiai (Vilniaus r.).
Svarbesnę ir gausesnę E. Skirmantaitės-Skirmantienės kūrybos dalį sudaro skulptūra. Menininkė dirbo reljefo ir apvaliosios skulptūros srityse. Sukūrė kelias dešimtis savo artimųjų, draugų, pažinotų intelektualų portretinių medalionų, 4 krucifiksus (1853–1871), 3 vaškinius paschalus Pinsko, Varšuvos ir Ružyno (Ukraina) bažnyčioms, Lietuvos didžiųjų kunigaikščių Mindaugo ir Gedimino portretinius reljefus (1870). Žinomiausias jos skulptūros kūrinys – šachmatai (1863–1873).