Laidotuvės ir atminai. Fundacijos

Pasibaigus Chotyno kampanijai, karvedžio palaikai laikinai buvo palaidoti Kamenece, o po metų iškilmingai perlaidoti Olykoje. Ta proga Vilniuje, Krokuvoje, Zamoscyje ir kituose miestuose išėjo apsčiai laidotuvių pamokslų, poemų, eilėraščių rinkinių ir parateatrinių renginių aprašymų. Chodkevičiaus atminimą įamžino ne tik knygos. Jį mena fundacijos ir ligi šiol išlikę statiniai. Bychave Jonas Karolis pastatė miesto įtvirtinimus, o 1609‒1619 m. – naują modernią pilį. Tuo pat metu Chodkevičius itališko tipo bastioninę tvirtovę pastatė Liachavičuose. Čia iškilo ir jo funduota parapinė katalikų bažnyčia. Jo pastangomis bei lėšomis medinė bažnyčia 1602 m. iškilo Kretingoje, dešiniajame Akmenos upės krante. 1605‒1617 m. kitame Akmenos krante iškilo jo funduota mūrinė Viešpaties Apreiškimo Švč. Mergelei Marijai ir Šv. Pranciškaus bažnyčia ir bernardinų vienuolynas. Bažnyčioje buvo įrengtas mauzoliejus šeimai. 1609 m. Chodkevičius įkūrė Kretingos miestą ir suteikė jam Magdeburgo teises. 1614 m. Jonas Karolis su žmona užrašė 7 ūkius būsimai Kražių jėzuitų kolegijai. Kertinis naujos mūrinės kolegijos pastato akmuo buvo pašventintas 1618 m. 1621-05-02 Žemaičių vyskupas Stanislovas Kiška (1584‒1626-02-13) pašventino kertinį kolegijos Švč. Mergelės Marijos Dangun Ėmimo bažnyčios akmenį. Veikiai iškilo gražiausia Žemaičiuose šventovė (neišliko).

Šioje privilegijų knygoje įdėtas 1602 m. gegužės 12 d. Liachavičuose išduoto Šv. Kryžiaus Išaukštinimo, Švč. Mergelės Marijos Dangun Ėmimo, Šv. Jono Krikštytojo ir Šv. Sofijos bažnyčios fundacijos akto nuorašas. Privilegija išduota dalyvaujant Vilniaus vyskupui Benediktui Vainai, Vilniaus kanauninkui Andriui Jurgevičiui, Klecko klebonui Laurynui Tolscikui, ponams Jonui Jurkovskiui, Motiejui Polubinskiui ir Motiejui Poževskiui. Dokumentą parašais patvirtino Jonas Karolis, jo žmona Sofija, taip pat ponai Polubinskis, Jurkovskis ir Poževskis.

1622 m. rugsėjo 24 dieną Šv. Kotrynos bažnyčioje pasakytame ir Mamoničių spaustuvėje išleistame „Pamoksle švento atminimo dauggalio pono Jono Karolio Chodkevičiaus mirties metinėms“, skirtame karvedžio našlei Onai Chodkevičienei, kunigas S. Rochovičius aptaria teisingo karo ypatybes, krikščionių kario dorybes, kareivystės poreikį bei jos naudą ir aukština velionį, iki gyvenimo pabaigos ištikimai gynusį tėvynę bei tikėjimą ir pasižymėjusį visomis krikščionių kario dorybėmis.

Parateatrinių emblemų rinkiniu „Nemirtingumo lauras, kurį Jėzaus Draugijos Nesvyžiaus bažnyčioje šviesiausias ponas Jonas Stanislovas Sapiega padėjo prie šviesiausio pono Jono Karolio Chodkevičiaus kenotafo“ Nesvyžiaus jėzuitų kolegijos studentai pagerbė Jono Karolio žentą LDK didįjį maršalą Joną Stanislovą Sapiegą (1589-10-25‒1635-04-10), 1622 m. Nesvyžiaus bažnyčioje surengusį uošvio atminų iškilmę. Leidinyje išsamiai nušviečiama iškilmės eiga ir jos turinys. Pabaigoje įdėta meniška elegija, apibendrinusi Jono Karolio gyvenimą, žygius ir jo mirtį.

 

Klausyti vertimo

 

Jėzuito kunigo, pamokslininko, poeto M. K. Sarbievijaus (1595–1640) „Nuolanki padėka, šviesiausiam ponui p. Jonui Karoliui Chodkevičiui sukurta Kražių Apolono“ – prozinių ir poetinių kūrinių rinkinys. Svarbiausia jo dalis – poema (422 eil.). Jos siužetas pasižymi išmone, įmantrumu ir paveikumu. Deivė Gracija kreipiasi į Kražių Apoloną, ragindama deramai padėkoti kolegiją fundavusiam Chodkevičiui. Tuo metu Kražiuose vyksta gyvūnų teismas: karalius Grifas sprendžia paukščių ir žvėrių bylas. Apolonas kreipiasi į karalių, pamini Chodkevičiaus nuopelnus ir paprašo gyvūnų pagalbos: tegul karalius jiems liepia keliauti į savus kraštus ir iš ten pargabenti brangių medžiagų paminklo statybai. Karalius pasielgia, kaip paprašytas. Paukščiai ir žvėrys skuba į savo kraštus ir į Kražius suneša, kas tuose kraštuose vertingiausia. Apolonas kreipiasi į Mūzą Istoriją, prašydamas padėti statant paminklą. Tada jis ima skambinti kitara, ir medžiagos pačios sugula į tris piramides – dėkingumo Chodkevičiui paminklą. Pasakiškame kraštovaizdyje, talpinančiame dievus ir deives, paukščius, žvėris ir kitas pasakiškas būtybes, nesunku atpažinti realius objektus: Medžiokalnį, Šaltinį, Kražantės slėnį ir už upės ant kalvelės iškilusius kolegijos mūrus. Tai – bene pirmasis poetinis Kražių vaizdas.

Jėzuito kunigo, pamokslininko, poeto M. K. Sarbievijaus (1595–1640) „Nuolanki padėka, šviesiausiam ponui p. Jonui Karoliui Chodkevičiui sukurta Kražių Apolono“ – prozinių ir poetinių kūrinių rinkinys. Atvarte – Chodkevičių herbas ir Kražių kolegijos dedikacijos Jonui Karoliui Chodkevičiui pradžia.

Jėzuito kunigo, pamokslininko, poeto M. K. Sarbievijaus (1595–1640) „Nuolanki padėka, šviesiausiam ponui p. Jonui Karoliui Chodkevičiui sukurta Kražių Apolono“ – prozinių ir poetinių kūrinių rinkinys. Svarbiausia jo dalis – poema (422 eil.). Jos siužetas pasižymi išmone, įmantrumu ir paveikumu. Deivė Gracija kreipiasi į Kražių Apoloną, ragindama deramai padėkoti kolegiją fundavusiam Chodkevičiui. Tuo metu Kražiuose vyksta gyvūnų teismas: karalius Grifas sprendžia paukščių ir žvėrių bylas. Apolonas kreipiasi į karalių, pamini Chodkevičiaus nuopelnus ir paprašo gyvūnų pagalbos: tegul karalius jiems liepia keliauti į savus kraštus ir iš ten pargabenti brangių medžiagų paminklo statybai. Karalius pasielgia, kaip paprašytas. Paukščiai ir žvėrys skuba į savo kraštus ir į Kražius suneša, kas tuose kraštuose vertingiausia. Apolonas kreipiasi į Mūzą Istoriją, prašydamas padėti statant paminklą. Tada jis ima skambinti kitara, ir medžiagos pačios sugula į tris piramides – dėkingumo Chodkevičiui paminklą. Pasakiškame kraštovaizdyje, talpinančiame dievus ir deives, paukščius, žvėris ir kitas pasakiškas būtybes, nesunku atpažinti realius objektus: Medžiokalnį, Šaltinį, Kražantės slėnį ir už upės ant kalvelės iškilusius kolegijos mūrus. Tai – bene pirmasis meninis Kražių vaizdas.

Proginės poezijos rinkinyje, pavadintame „Akmens pašventinimas, pradedant Didžiajai Mergelei Motinai skirtos bažnyčios, funduotos šviesiausiojo pono p. Jono Karolio Chodkevičiaus dosnumu, statybą, iškilmingai atšvęstas Jėzaus Draugijos Kražių kolegijos tėvų ir aprašytas tos pačios Chodkevičiaus kolegijos studijuojančio jaunimo“, M. K. Sarbievijus (1595–1640) apmąsto keturias Chodkevičiaus dorybes: pamaldumą, dosnumą, teisingumą ir tvirtybę. Kiekviena iš jų pavaizduota emblema, paaiškinta dviem epigramomis ir išaukštinta ode.

Bernardino kunigo B. Čarlinskio (apie 1580–1648) „Pamokslas dauggalio pono Jono Karolio Chodkevičiaus laidotuvėms, pasakytas Ostroge, parapinėje bažnyčioje, 1622 Viešpaties metų lapkričio 16 d.“ ‒ Jono Karolio broliui Aleksandrui dedikuotas religinės bei moralinės tematikos kūrinys, grįstas pagrindinės Chodkevičių herbo figūros (Grifo) reikšmių aiškinimu. Pasirėmęs dvibūte ‒ erelio ir liūto ‒ Grifo prigimtimi, pamokslininkas iš erelio akių išveda stiprų Jono Karolio tikėjimą, iš lenkto snapo – dosnumą, iš sparnų – dievotumą. Apatinė – žvėrių karaliaus – dalis turi gyviesiems priminti, kad juos palikęs Chodkevičius buvęs liūtas, kurį su savimi nusivedusi mirtis. Tai patvirtina visas jo – dorybingo piliečio, išmintingo senatoriaus ir narsaus karvedžio ‒ gyvenimas, o ypač – pergalės Valakijoje bei Livonijoje, fundacijos Liachavičuose ir Bychave, sėkmingos derybos su švedais, maskvėnais ir turkais, laimėjimai vejant iš Livonijos švedus, ginant karalaičio Vladislovo teises į Maskvos valdovo sostą ir atremiant turkų bei totorių armijas.

Jėzuito kunigo, pamokslininko J. Hazijaus „Pamokslas dauggalio pono Jono Karolio Chodkevičiaus laidotuvėms paskirtai dienai, pasakytas Nesvyžiuje, Jėzaus Draugijos bažnyčioje, 1622 metų lapkričio 16 d.“ ‒ našlei Onai Chodkevičienei dedikuotas kūrinys. Pasirėmęs istoriniais, filosofiniais ir teologiniais argumentais, pamokslininkas jame Joną Karolį pavaizdavo kaip idealų krikščionių karvedį. Tokio karvedžio netektis vertinama ATR užklupusių nelaimių akivaizdoje. Pamokslininkas smerkia plintančias erezijas, gedi žuvusių karvedžių ir pralaimėtų mūšių, baisisi totorių antpuoliais, aprauda į turkų nelaisvę patekusius ir ten nužudytus karius bei karvedžius. Tokiomis aplinkybėmis Jono Karolio mirtis išgyvenama ir vaizduojama kaip valstybei pražūtį pranašaujanti nelaimė. Pamokslininkas kreipiasi į velionio dukterį, ragina ją su vyru pasirūpinti, kad karvedžio palaikai būtų palaidoti Kunigaikštijoje, tačiau kartu nurodo, kad retai kuris iš didžiųjų karvedžių buvo palaidotas tėvynėje. Ir jo kapas Ostroge, ir jo kenotafas Nesvyžiaus bažnyčioje vienodai leis jį prisiminti (monumentum monimentum est). Pamoksle esama retesnių Chodkevičiaus gyvenimo faktų, kuriuos vėliau į savo biografiją perkėlė pirmasis karvedžio biografas A. S. Naruševičius.