Studijos, kelionė po užsienį, šeima ir cursus honorum (karjera)

1583‒1586 m. Jonas Karolis su vyresniu broliu Aleksandru studijavo Vilniaus, o 1586‒1589 m. – Ingolštato jėzuitų akademijoje. 1590 m. pradžioje abu broliai atvyko į Paduvą; čia Aleksandras įsirašė į universitetą. 1596 m. pavasarį Jonas Karolis savo kuopa Lenkijos lauko etmonui Stanislovui Żółkiewskiui padėjo malšinti Severino Nalivaikos kazokų sukilimą. Už narsą karo lauke Jonas Karolis 1596-05-27 buvo nominuotas LDK pataurininkiu. Netrukus jis gavo aukštesnę pareigybę: 1599-07-19 buvo nominuotas Žemaičių seniūnu ir pateko į Lietuvos Senatą – tapo Ponų Tarybos nariu. 1601 m. Chodkevičius buvo paskirtas LDK lauko etmonu, 1603 m. – Livonijos administratoriumi, 1605 m. – LDK didžiuoju etmonu, o 1616 m. ‒ Vilniaus vaivada.
Jonas Karolis buvo vedęs du kartus. 1593-07-23 jis susituokė su Sofija Meleckyte (1566 ar 1567‒1618-11). Su pirmąja žmona jis sulaukė dviejų sūnų: Jono Jeronimo Krizostomo (1598-07-15‒1613-07-02) bei Kazimiero, ir dukters Onos (m. 1625). Sofijai mirus, Jonas Karolis 1620-11-24 vedė kunigaikštytę Oną Aloyzą Ostrogiškę (m. 1654-01-27).

A. Skoraveco „Sveikinimo giesmė šviesiam ir prakilniam ponui, p. Jonui Karoliui Chodkevičiui, laimingai pradedančiam eiti Žemaičių seniūno ir t. t. pareigas“ ‒ nedidelės apimties poetinė panegirika, įdėta į Lietuvos upių tėvo Nemuno lūpas. Nemunas, „kuriam paklūsta kiekvienas upokšnis, kiek jų žemaičių laukus iš versmėtų šaltinių vagoja“, Žemaitijos upių nimfoms apdainuoja Joną Karolį, linki jam sėkmingai ginti tėvynę ir toli išvyti jos priešus.

Vilniuje, Juozapo Karcano spaustuvėje, išleistu kūriniu „Aukščiausias viltis žadinusio šviesiausio pono Jeronimo Krizostomo Chodkevičiaus atminų vaizdas“ Vilniaus akademijos studentai pagerbė ankstyvą Jono Karolio sūnaus Jeronimo Krizostomo mirtį (m. 1613-07-02). Leidinį sudaro velionio pagerbimo iškilmės aprašas, apimantis pasakojimą apie iškilmės eigą ir atminų metu deklamuotų poezijos kūrinių tekstus. Dedikuota LDK didžiajam etmonui, Žemaičių seniūnui, Livonijos gubernatoriui J. K. Chodkevičiui.

Kretingoje, Šv. Pranciškaus Mažesniųjų brolių observantų vienuolyno bažnyčioje, 1614 m. kovo 18 d. bernardino kunigo A. Gronckio (m. 1626) pasakytame „Pamoksle laidojant šlovingo atminimo jaunikaitį, jo malonybę Jeronimą Krizostomą Chodkevičių, Šklovo grafą“ aukštinama Chodkevičių giminė, iškeliamos velionio dorybės, o tėvai guodžiami, nurodant, kad Viešpats pasišaukė jų sūnų, kurį jie patys buvo paskyrę tarnystei Dievui, taip pat primenant, kad geri sūnūs užaugę kartais virstą piktadariais, ir tvirtinant, kad Dievas velionį iš niekingo žemiško pasaulio perkėlęs į aukštesnį būvį, kur niekam nebereikia kentėti. Vilniuje, Leono Mamoničiaus spaustuvėje, paskelbtas pamokslo tekstas su autoriaus dedikacija geradariui J. K. Chodkevičiui.

1615 m. Abiejų Tautų Respublikos Seime buvo apsvarstytas Gdansko ir Torunės magistratų laiškas tikėjimo klausimais. Oficialų atsakymą pasirašė aukščiausieji ATR pareigūnai, tarp jų – Žemaičių seniūnas Jonas Karolis ir Trakų vaivada Aleksandras Chodkevičiai.

J. Horskio „Pagarbos poemėlė naujajam Vilniaus vaivadai, šviesiausiam ponui, p. Jonui Karoliui Chodkevičiui“ įamžino reikšmingą įvykį Chodkevičiaus gyvenime – Vilniaus vaivados pareigų suteiktį (nominuotas 1616-06-28) ir iškilmingą jo įžengimą į sostinę (greičiausiai 1617-03-25). 299 eilučių kūrinys aprėpia pusmečio įvykius, skaičiuojant nuo 1616 m. rudens lygiadienio iki naujojo vaivados pagerbimo iškilmės Vilniuje.

Pagarbos poemėlės ištraukos, apdainuojančios J. K. Chodkevičiaus žygius, vertimas

Kretingoje, Šv. Pranciškaus Mažesniųjų brolių observantų vienuolyno bažnyčioje, 1619 m. liepos 4 d. bernardino kunigo A. Gronckio (m. 1626) pasakytame „Pamoksle laidojant garbingo atminimo šviesiąją dauggalę ponią jos malonybę ponią Sofiją Meleckytę-Chodkevičienę, Vilniaus vaivadienę“ guodžiamas velionės vyras, duktė, namiškiai ir jos gerumą patyrę žmonės, apmąstant žmogaus mirtingumo priežastis: nelabojo pavydą, prieštaringą žmogaus prigimtį ir Dievo valią (lot.: statutum est hominibus semel mori, nuspręsta, kad žmogus kartą turi mirti), parodant tris sferas, kuriose skleidžiasi žmogaus būtis: dangiškąją (joje žmogus nemirtingas), žemiškąją (joje jis miršta kartą) ir požemio (joje jis miršta nuolatos), argumentuojant, kad dorybėmis gausiai apdovanota velionė žemėje mirė vienintelį kartą ir tvirtinant, kad velionės gyvenimas visa kuo panėšėjęs į saulės kelią Zodiaku, kaip pasakyta Siracido 26, 16: „Kaip saulė, tekanti pasauliui Dievo aukštybėse, taip išmintinga moteris yra namų puošmena.“ Pabaigoje išaukštinama Chodkevičių giminė, prilyginant ją Zodiakui, o dorybingąją velionę – saulei, keliavusiai tuo LDK Zodiaku ir galiausiai pasiekusiai dangiškąją sferą. Vilniaus Jėzuitų Draugijos akademijos spaustuvėje paskelbtas pamokslo tekstas su autoriaus dedikacija Vilniaus vaivadai J. K. Chodkevičiui.