Baigimas ir paskyrimai

Vilniaus žydų mokytojų institute mokslai trukdavo ketverius metus ir buvo suskirstyti į keturias klases. Instituto „Programų ir priėmimo sąlygų“ (1888) XIV paragrafas nurodė, kad sėkmingai baigę visą mokslo kursą gero elgesio auklėtiniai Pedagogų tarybos nutarimu gaudavo atestatus ir pradinės žydų mokyklos mokytojo vardą. 

Pagal tas pačias „Programas ir priėmimo sąlygas“ (§IX–X, XIV), Liaudies švietimo ministerijos lėšomis išlaikomi absolventai po baigimo bent aštuonerius metus privalėjo dirbti pagal paskyrimą pradinės žydų mokyklos mokytojais. Neįvykdžius šio įsipareigojimo, tekdavo grąžinti išlaikymui skirtus pinigus (150 rublių už metus). Jei vis dėlto po baigimo absolventams darbo vieta nebūdavo pasiūloma, jie tapdavo kandidatais mokytojo vietai gauti. 

Paskyrimų geografija buvo itin plati ir aprėpė beveik visą Rusijos imperiją. Jaunuoliai į Vilnių atvykdavo iš įvairių regionų, o tapę absolventais buvo siunčiami dirbti į įvairias vietas skirtingose gubernijose – nuo didžiųjų miestų iki tolimų kaimų. Kaip samprotavo instituto auklėtinis Berka Levinsonas, „tolimo kaimo“ mokyklos, būdamos toli nuo valdžios, revizijų sulaukiančios tik kartą per metus, o likusį laiką mokytojas gali ramiai dirbti savo darbą; tačiau arčiau Vilniaus esančiose mokyklose mokytojų veikla labiau stebima; be to, patys Vilniaus švietimo apygardos valdininkai esą „reakcionieriai obskurantai“ (tiesa, šios mintys privačiame laiške lėmė auklėtinio pašalinimą iš instituto).

Vrublevskių bibliotekoje saugomi įvairūs absolventų dokumentai – baigiamųjų egzaminų suvestinės, atestatai, paskyrimo dokumentai, korespondencija. Šaltiniai rodo, kad absolvento kilmės ir paskyrimo vietos dažniausiai nesutapdavo: atsižvelgiant į mokytojų poreikį, jaunuoliai buvo paskirstomi po skirtingus regionus, neatsižvelgiant į jų gimtinę. Tokia praktika rodo įgyto išsilavinimo universalumą, lengvai pritaikomą plačioje Rusijos imperijos teritorijoje. Didelė mokytojų profesijos paklausa liudija ir vis labiau augusį valdinio pasaulietinio mokslo populiarumą žydų visuomenėje. 

Vilniaus žydų mokytojų instituto 1877/1878 mokslo metų baigiamųjų egzaminų suvestinėje pateikti duomenys apie dešimties ketvirtos klasės auklėtinių (vienos pirmųjų instituto laidų) elgesį ir pažangumą. Atestatuose nurodyti šešiolikos dėstomųjų dalykų įvertinimai. Asmeninė informacija rodo, kad absolventai buvo kilę iš Babruisko, Gardino, Lydos, Marijampolės bendruomenių, ir tik keli – vietiniai, Vilniaus žydų bendruomenės miestiečiai.

Dvidešimtmečiui Izaokui Galpernui (Исаак Овсеевич Гальперн), Gardino žydų bendruomenės miestiečiui, išduotas Vilniaus žydų mokytojų instituto baigimo atestatas, patvirtintas direktoriaus, inspektoriaus ir pedagogų tarybos narių parašais. Absolventui suteiktas žydų pradinės mokyklos mokytojo vardas ir teisė, gavus paskyrimą, naudotis visomis šios pareigybės privilegijomis. 
Paskyrimo dokumentas rodo, kad jis vienintelis iš savo laidos buvo paskirtas į mokytojo (ne padėjėjo) vietą. Tai, matyt, lėmė jo nepriekaištingas elgesys (įvertintas „puikiai“) ir geri akademiniai pasiekimai: gamtos mokslų, dainavimo ir gimnastikos dalykai įvertinti „puikiai“, dauguma kitų dalykų – „gerai“.

Dvidešimtmečiui Geršonui-Leizerui Chabasui (Гершон-Лейзер Хабас), Vilniaus žydų bendruomenės miestiečiui, išduotas Vilniaus žydų mokytojų instituto baigimo atestatas su direktoriaus, inspektoriaus ir pedagogų tarybos narių parašais. Jam suteiktas žydų pradinės mokyklos mokytojo vardas ir teisė, gavus paskyrimą, naudotis visomis šios pareigybės privilegijomis. Chabasas daugumą dalykų mokėsi gerai, kai kuriuos – patenkinamai (matematika, geografija, gamtos mokslai), tik gimnastikos pasiekimai ir elgesys įvertintas „puikiai“. Beje, atestate rusifikuota asmenvardžio forma „Gerasimas Lazarovičius“ buvo nubraukta, vietoje jos įrašyta „Geršonas Leizeris“.

1878 m. liepos 20 d. Vilniaus švietimo apygardos patikėtinis praneša apie instituto absolventų paskyrimus. Paruošiamosios klasės mokytoju į dviklasę mokyklą Slucke paskirtas Izaokas Galpernas (Исаак Гальперн). 
Kiti absolventai paskirti mokytojų padėjėjais: Aleksandras Dronzikas (Александр Дронзик) – Lydoje, Geršonas-Leizeris Chabasas (Гершон-Лейзер Хабас) – Gomelyje, Juozapas Buršteinas (Осип Бурштейн) – Babruiske, Ilja Jofė (Илья Иоффе) – Breste, Mozė Levinsonas (Моисей Левинсон) – Polocke, Grigalius Kacenelsonas (Григорий Каценельсон) – Kaune. 
Nors Kacenelsonas buvo kilęs iš Babruisko, tačiau į Babruisko pradinę žydų mokyklą paskyrimą gavo jo bendramokslis Buršteinas, kilęs iš Lydos žydų bendruomenės.

1904 m. rugsėjo 22 d. Vilniaus švietimo apygardos patikėtinis pranešė Vilniaus žydų mokytojų instituto direktoriui, kad instituto absolventas Šmuelis Frumanas (Шмуэль Фруман), gimęs 1882 m., yra paskirtas mokytojauti į Pasvalio žydų liaudies mokyklą.

Vilniaus žydų mokytojų instituto direktoriui pranešama apie priimtą sprendimą paremti septynis Vilniaus žydų mokytojų instituto absolventus – Galperną, Kacenelsoną, Dronziką, Chabasą, Buršteiną, Jofę, Levinsoną. Visi jie buvo gavę išlaikymą institute ir paskirti į pradines žydų mokyklas. Tam, kad jie galėtų nuvykti į paskyrimo vietą ir iš pradžių įsikurti, nuspręsta jiems išmokėti po 60 rublių. Be to, Pedagogų taryba leido jiems pasilikti savo naudotus vadovėlius (bet ne daugiau kaip už 10 rublių vertės), dėvėtus drabužius ir avalynę. 

Atsižvelgdamas į Vilniaus žydų mokytojų instituto absolvento, dabar Polocko pradinės žydų mokyklos mokytojo Levinsono prašymą ir švietimo apygardos patikėtinio sprendimą, institutas išsiuntė jam asmeninius daiktus ir knygas. Pridėtame sąraše nurodytos trylika knygų (bendra jų vertė – 9 rublių 85 kapeikų) ir 28 kiti daiktai: marškiniai, apatinės kelnės, rankšluosčiai, puskojinės, nosinės, paltai, kelnės, švarkas, liemenė, kaklaraištis, kepurė, petnešos ir cicitas (maldos apsiausto talito kutai).

1911–1912 m. Vilniaus žydų mokytojų instituto direkcija susirašinėjo su Mogiliavo gubernijos liaudies mokyklų direktoriumi bei Liubavičių žydų pradinės mokyklos vedėju dėl buvusio auklėtinio Borucho Šulmano (Борух Шульман) įsiskolinimo – negrąžintų knygų. Baigęs institutą (1901) Šulmanas buvo paskirtas mokytojauti į Liubavičių žydų mokyklą; vėliau dirbo Nikolajevo (Chersono gub.; dabar – Mykolajivas, Ukraina) dviklasėje pradinėje žydų mokykloje. Taigi, jo profesinis kelias nusidriekė daugiau nei tūkstantį kilometrų nuo Vilniaus. Kartu su savimi Boruchas pasiėmė kelias instituto knygas – N. Skvorcovo „Pedagogiką“, D. Ilovajskio „Rusijos istoriją“ ir A. Kiseliovo „Algebrą“. Net ir po dešimties metų institutas siekė jas susigrąžinti arba atgauti jų piniginę vertę (3 rublius 10 kapeikų).