Priėmimas

Priėmimo į Vilniaus žydų mokytojų institutą tvarka buvo aiškiai apibrėžta. Galiojusią tvarką sužinome iš 1888 metais Vilniuje išspausdinto leidinėlio „Programos ir priėmimo sąlygos į Vilniaus žydų mokytojų institutą bei prie jo [įsteigtą] pradinę vienklasę žydų mokyklą su paruošiamąja klase“. Priėmimas vykdavo rugpjūčio 1 dieną, o stojantysis turėjo pateikti ne tik prašymą, bet ir papildomus dokumentus:

• rabino ir miesto dūmos patvirtintą gimimo metrikų liudijimą,
• miesto dūmos liudijimą (pirklių vaikams) apie įrašymą į gildiją arba žydų bendruomenės liudijimą (miestiečiams) apie jų įrašymą į revizinius sąrašus,
• ankstesnės mokymo įstaigos pažymėjimą apie pasiekimus ir elgesį,
• politinio patikimumo pažymą iš policijos (jei pastarąjį pusmetį nesimokė jokioje mokymo įstaigoje),
• pažymą apie registraciją karinės prievolės punkte,
• policijos pažymą apie tėvų užsiėmimą. 

Mokytis Vilniaus žydų mokytojų institute atvykdavo jaunuoliai iš visos Rusijos imperijos. Pagal tuomet galiojusią tvarką, „Į pirmąją žydų mokytojų instituto klasę priimami jauni žydai, ne jaunesni nei 16 metų ir ne vyresni kaip 17 metų, sveiko kūno sudėjimo, neturintys fizinių trūkumų, kurie trukdytų pedagoginei veiklai, geros moralės, išlaikę pirminį žinių patikrinimą iš žydiškųjų ir bendrųjų dalykų“ (§III p. 2). Reikalavimus atitikę ir pažymas surinkę jaunuoliai turėdavo įveikti žinių patikrą iš rusų kalbos, aritmetikos, Rusijos istorijos, geografijos, dailyraščio; senosios hebrajų kalbos etimologijos, veiksmažodžių asmenavimo ir vardažodžių (видоизменение имен) kaitymo lentelių, Biblijos istorijos; jie turėjo gebėti hebrajų kalba skaityti Mozės penkiaknygę, išvardinti 10 Dievo įsakymų ir 13 Maimonido tikėjimo principų (taip pat – išversti juos į rusų kalbą ir paaiškinti). 

Jaunuoliams buvo sudarytos galimybės pasirengti stojimui: prie instituto veikė pradinė mokykla ir paruošiamosios klasės. Auklėtiniai buvo išlaikomi, apgyvendinami, gaudavo maitinimą, aprangą, mokymosi priemones (tik penki jaunuoliai kasmet įstodavo mokytis savo lėšomis – 150 rublių už mokslo metus), sėkmingai baigę institutą, gaudavo paskyrimą dirbti. Tad dalies žydų bendruomenės pradinis nepasitikėjimas šia ir kitomis pasaulietinėmis valdinėmis mokslo institucijomis palaipsniui mažėjo. 

Kaip ši tvarka veikė iš tiesų, sužinome iš išlikusių dokumentų: prašymų, pažymų, stojančiųjų registracijos knygų. 
 

1888 metais Vilniuje išspausdintas informacinis leidinys „Programos ir priėmimo sąlygos į Vilniaus žydų mokytojų institutą bei prie jo [įsteigtą] pradinę vienklasę žydų mokyklą su paruošiamąja klase“. Priėmimo sąlygos į mokytojų institutą nustatytos penkiolikoje paragrafų, dar vienuolika paragrafų apibrėžė priėmimą į pradinę mokyklą. 

Pradinių mokyklų mokytojo Štivelmano (Штивельман) prašymas su paaiškinimu, kurį Vilniaus švietimo apygardos patikėtinio kanceliarija persiuntė Vilniaus žydų mokytojų institutui. Štivelmanas norėjo būti priimtas į instituto pirmąją klasę be žinių patikrinimo, prašė suteikti reikiamą informaciją ir pranešti apie Pedagogų tarybos sprendimą.

Vilniaus žydų mokytojų instituto direktoriui adresuotas atvirlaiškis, kuriame valstybės patarėjas Leiba Dobrovskis (статский советник Лейба Добровский) iš Žytomyro (dab. Ukraina) prašo atsiųsti instituto programą.

Vilniaus žydų mokytojų instituto direktoriui adresuotas vilniečio Genacho Leizerio Kulkeso (Генах Лейзер Кулькеc), gyvenančio Lydos gatvėje, prašymas priimti jo sūnų Leizerį į institutą. 

Vilniaus gubernatoriaus kanceliarijoje išduotoje pažymoje rašoma, kad Vilniaus miestietis Joselis Golombas (Иосель Голомб), jo žmona Dvera-Mina (Двера-Мина), vaikai Chaimas (Хаим), Abelis (Aбель), Pesia (Песя) ir Estera (Эстер) neturėję teistumo ir laikomi „politiškai patikimais“. Pažymą pasirašė vicegubernatorius. 

Suvalkų gubernatoriaus kanceliarijos išduota pažyma, adresuota Vilniaus žydų mokytojų instituto direktoriui. Joje nurodyta, kad Vilkaviškyje (Suvalkų gubernija) gyvenančio Aiziko Levino (Айзик Лейбовъ Левин), jo sūnaus Šmerelio (Шмерель) ir kitų šeimos narių elgesyje, jiems gyvenant Suvalkų gubernijoje, nebuvo pastebėta nieko smerktino politiniu ar doroviniu atžvilgiu. Pažymą pasirašė vicegubernatorius

Stojančiųjų į Vilniaus žydų mokytojų institutą byla atskleidžia ir atskirus atvejus, ir bendrą paveikslą jaunuolių, kurie 1903 metais ketino pradėti mokslus institute. Sąraše įrašyti 82 jaunuolių asmeniniai duomenys: amžius, įgytas išsilavinimas, žinių patikrinimo rezultatai, sveikatos būklė, tėvų užsiėmimas ir kitos pastabos. Pridėtas Vilniaus švietimo apygardos kanceliarijos leidimas priimti išvardintus asmenis į institutą. 

Dauguma stojančiųjų buvo 16–17 metų (vieno iš jų amžių teko nustatyti „pagal išvaizdą“). Įprastai jaunuoliai sveikata nesiskundė, nors pasitaikė trumparegių, porai asmenų nustatyti niežai, o vienas jaunuolis – minėtas vilnietis Chaimas Golombas, pripažintas netinkamu mokytis dėl širdies ydos (p. 5v–6). 

Jaunuolių pasiruošimas buvo įvairus: vieni mokėsi namie, keli baigė miesto mokyklas (Lepelio, Ukmergės ir net Varšuvos). Didžioji dalis turėjo pradinės žydų mokyklos išsilavinimą: buvo baigę Ašmenos, Babruisko, Bilos Cerkvos, Bresto, Daugpilio, Gardino, Kauno, Lydos, Maladečinos, Odesos, Oršanų, Panevėžio, Pinsko, Polocko, Raseinių, Simferopolio, Šiaulių, Švenčionių, Telšių, Vitebsko pradines žydų mokyklas. Štai šešiolikametis Šmerelis Levinas, nors ir buvo baigęs Vilniaus 1-ąją pradinę žydų mokyklą, žinių patikrą išlaikė beveik vien nepatenkinamais pažymiais ir į institutą nebuvo nepriimtas (p. 2, 8v–9). Šis sąrašas puikiai atskleidžia plačią geografinę erdvę, iš kokių (kartais – gana tolimų) regionų jaunuoliai atvykdavo į Vilnių, kad tapę mokytojais vėl pasklistų po įvairiuose Rusijos imperijos kampeliuose veikusias pradines žydų mokyklas.

Stojančiųjų į Vilniaus žydų mokytojų institutą registracijos knygoje atsiskleidžia 1912 m. padėtis. Tąkart institute mokytis norėjo 100 kandidatų (du iš jų neturėjo 16 metų, dar du buvo sulaukę 25 metų, tačiau visi jie dėl skirtingų priežasčių nebuvo priimti). 

Dalis stojančiųjų mokslo pradmenis buvo gavę namie, kiti buvo baigę Bilos Cerkvos, Berdičevo, Gardino, Kauno, Mogiliavo, Panevėžio, Polocko, Vilniaus, Vitebsko pradines žydų mokyklas; Ašmenos, Baranovičių, Dvinsko (dab. Daugpilis), Dokšicų, Karasubazaro (dab. Bilohirskas, Ukraina), Kėdainių, Kišiniovo, Lydos, Radaškonių, Smurgainių, Švenčionių, Vilniaus miesto mokyklas ir kitas švietimo įstaigas.

Dauguma stojančiųjų buvo pripažinti sveikais ir tinkamais mokytis, kitiems nustatyta trumparegystė ir būtinybė nešioti akinius. Pavieniais atvejais nustatytas bėrimas, dilgėlinė, mažakraujystė, niežai, širdies permušimas (dėl šios priežasties vienas asmuo pripažintas netinkamu mokytis). Kartais prireikdavo patikslinti diagnozę. Knygoje išliko odos, venerinių ir urogenitalinės sistemos ligų gydytojo O. Bernšteino, dirbusio Vilniuje, Gubernatoriaus (dabar – Klaipėdos) g. 5, pažyma: jis nepatvirtino Zalmanui Paikinui diagnozuotų niežų, bet nustatė paprastąją dilgėlinę nerviniu pagrindu.