Drausmė ir elgesys

Vilniaus žydų mokytojų institute auklėtinių elgesiui buvo keliami griežti reikalavimai. „Vilniaus žydų mokytojų instituto auklėtinių taisykles“ (Vilnius, 1895) sudaro net 155 punktai. Taisyklės buvo suskirstytos į vienuoliką temų pagal skirtingas sritis: elgesys per pamokas ir po pamokų (valgykloje, miegamuosiuose ir kitose patalpose), elgesys pamaldų metu; pareigos vyresnybei, mokytojams ir vieni kitiems, taisyklės atostogų metu ir susirgus; budinčiųjų pareigos; išleidžiamosios klasės auklėtinių taisyklės, susijusios su praktinėmis pamokomis. 

Mokiniai stengėsi laikytis nustatytų taisyklių, joms nenusižengti ir elgtis pavyzdingai. Keletui auklėtinių pavyko baigti institutą negavus nė vienos pastabos dėl elgesio. Kitiems pasitaikydavo „įprastų mokiniškų prasižengimų“: pavėluoti, nepasiruošti pamokai, be rimtos priežasties praleisti pamokas, nederamai elgtis pamokų metu (juokauti, plepėti, skaityti pašalines knygas) ar negerbti mokytojų (jiems atsikirsti, nepaklusti ir panašiai). Tačiau pasitaikė pavienių rimtesnių atvejų, kuriuos pedagogų taryba svarstydavo net keliuose posėdžiuose, siekdama išsiaiškinti įvykių aplinkybes. Elgesio įvertinimas turėjo svarbią reikšmę auklėtiniui – jis galėjo lemti skyrimą į tam tikrą darbo vietą. Dėl prasižengimų auklėtinis galėjo netekti atostogų, išlaikymo, sunkiais atvejais grėsė pašalinimas iš instituto (net be teisės mokytis kitose Rusijos imperijos mokslo įstaigose). 

Vilniaus žydų mokytojų institute buvo ne tik reikalaujama drausmės, paklusimo taisyklėms, bet ir stengiamasi suprasti auklėtinius, įsigilinti į jų charakterio ypatybes. Charakteristikose apibūdinami gebėjimai, pastangos, vidiniai polinkiai, būdo bruožai, temperamento tipas, santykis su vyresniaisiais, mokytojais (įprastai – pagarbus ir mandagus), kitais mokiniais (dažniausiai – draugiškas). Pavieniais atvejais auklėtojai bandė įžvelgti auklėtinių (tiesiogiai niekaip neišreikštą) priešiškumą ar kritiškumą vyresnybės atžvilgiu. 

Charakteristikos, (ne)priimtinas elgesys ir įvairūs prasižengimai padeda geriau pažinti tuometinę kasdienybę, visuomenės tarpusavio santykius, psichologijos sampratą. Tokių žinių galima rasti tiek specialiuose dokumentuose – charakteristikose, tiek ir bendro pobūdžio dokumentuose – pedagogų tarybos posėdžių protokoluose.
 

„Vilniaus žydų mokytojų instituto auklėtinių taisyklėse“ (Vilnius, 1895) nustatyta dienotvarkė, elgesio reikalavimai valgykloje, maldos salėje, tarpusavio bendravimo, santykių su vadovybe ir mokytojais normos. Taisyklėse taip pat aptariamos auklėtinių pareigos atostogų metu, kreipimosi į ligoninę tvarka (tai buvo leidžiama, tik pranešus direktoriui ir budinčiam mokytojui), išleidžiamosios klasės auklėtinių praktika pradinėje mokykloje ir kiti klausimai.

Vilniaus žydų mokytojų instituto auklėtiniui Efraimui Kaplanui (Ефраим Каплан) surašyta pastaba dėl elgesio: pavėlavęs į pirmą pamoką ir sužinojęs, kad yra pažymėtas kaip neatvykęs, grubiai pasakė dėstytojui, kad šis gali jį dar kartą pažymėti, ir savavališkai išėjo iš klasės. 

Vilniaus žydų mokytojų instituto pedagogų tarybos posėdžio protokolas, kuriame svarstyti pirmojo trimestro auklėtinių pasiekimai ir elgesys. Didžiąją dalį protokolo užima auklėtinių (dviejų antraklasių ir aštuonių trečiaklasių) elgesio svarstymas dėl dažno (nuo 2 iki 5 kartų) vėlavimo į pamokas ar jų praleidimo be rimtos priežasties.
Dviem trečiaklasiams elgesys įvertintas 3 balais: Abramas Goldmanas šiurkštokai atsikirto į piešimo mokytojo pastabą; Izraelis Perelis istorijos pamokoje skaitė pašalinę knygą, o po pastabos elgėsi netinkamai – kalbėjo, sukiojosi, neatsistojo liepiamas.
Griežčiausios bausmės sulaukė du trečiaklasiai, dažnai vėlavę, be pateisinamos priežasties praleidinėję pamokas. Šimsonas Potašnikas-Ziskovičius nubaustas už nuolatinį aplaidumą moksluose (algebrą, fiziką, Bibliją mokėsi nepatenkinamai). Efraimas Kaplanas, lapkričio 20 d. pavėlavęs į pirmąją (matematikos) pamoką ir sužinojęs, kad yra pažymėtas kaip neatvykęs, grubiai atkirto dėstytojui: „Na, tokiu atveju galite dar kartą užrašyti [kaip neatvykusį]“ ir savavališkai išėjo iš klasės. Jų abiejų elgesio balas sumažintas iki vieneto ir atimta stipendija.

Vilniaus žydų mokytojų instituto 16 absolventų bylose pateikti jų biografijų duomenys (gimimo data, tėvas), ketverių mokslo metų pažangumo suvestinės, charakteristikos, prasižengimų ir nuobaudų įrašai. 1900 m. institutą baigė 1877–1880 m. gimę jaunuoliai: valstiečio iš Guronių bendruomenės, Liadovo (Mogiliavo gub.) miestelėno, Balstogės, Gluboko, Lydos, Paberžės, Smurgainių, Valkavisko, Vitebsko ir Vilniaus miestiečių sūnūs. 

Dauguma apibūdinti kaip stropūs, kuklūs, pagarbūs ir paklusnūs vyresnybei (kai kurie – „tik iš atsargumo“), ramaus būdo, mandagūs ir draugiški. Tik keli pasižymėjo pavyzdiniu elgesiu – per visus ketverius metus negavo nė vienos pastabos. Kiti būsimieji mokytojai vėlavo į pamokas ar plepėjo jų metu, juokėsi per pamaldas, skaitė pašalines knygas, be leidimo išėjo į miestą ar kitaip prasižengė – purtė obuolius priešais direktoriaus butą, vengė eiti į pirtį, smurtavo ar tinginiavo.

Štai keli atvejai. Aronas Frankfurtas pramiegojo šeštadienio pamaldas, o Izraelis Ševelelis pamaldų metu nuėjo į valgyklą pusryčiauti. Chaimas-Leiba Vysockis bandė papirkti bendramokslį, kad šis neišduotų vėlai grįžusio Šmalco, o kitąkart stojo ginti klasės draugų garbę, kai juos ėmė įžeidinėti realinės mokyklos mokinys.

Josifas Livšinas apibūdintas kaip per daug savimi pasitikintis, kartais su šypsena reaguojantis į gautas pastabas. Vėliau, pavaduodamas susirgusį pradinės mokyklos mokytoją Junovičių, jis pats ėmė reikalauti griežtos drausmės – dėl neatidumo pamokoje mokiniui Frankfurtui trenkė liniuote per galvą.

Daugiausia pastabų turėjo Iseris Šmalcas (Исер Шмальц) – gabus, draugiškas (pasakinėja per pamokas), kuklus ir pagarbus mokytojams, bet „nenušlifuoto etiketo“ (kas aiškinta jo neturtinga šeima ir vaikyste be tėvo). Jo prasižengimai svyravo nuo nepasiruošimo pamokai, pašalinių knygų skaitymo (po pamokų skaitė brošiūrą apie sionizmą, o „Aną Kareniną“ – net pamokų metu) iki obuolių vagystės iš instituto sodo. Didžiausią atgarsį sukėlė 1897 m. gruodžio 6 d. įvykis, kai jis be leidimo buvo išėjęs iš instituto nuo 20.30 val. iki 2 val. nakties. Paaiškėjo, kad Šmalcas tąkart skubėjo aplankyti staiga susirgusią mažametę sesutę, su mama gyvenusią Užupyje. Nepaisant aplinkybių, Šmalcas buvo nubaustas para karceryje (tik su duona ir vandeniu), jam sutrumpintos atostogos ir elgesio balas sumažintas iki trijų.

Vilniaus žydų mokytojų instituto dėstytojo M. Gerkės (М. Герке) sudarytos 16 absolventų charakteristikos apibūdina jų pažangumą, gabumus, elgesį, charakterį, temperamentą bei pedagoginius gebėjimus.

Daug dėmesio skirta elgesiui ir charakterio bruožams. Auklėtojas išskyrė geraširdžius, įtakai ar kitų idėjoms pasiduodančius mokinius, linkusius užjausti nubaustus kaltininkus, taip pat uždarus ar sangviniško temperamento jaunuolius, kurie dėl per didelio užsidegimo atrodė lengvabūdiški. Daugumos auklėtinių pagarbus elgesys su mokytojais ir vyresnybe M. Gerkės vertintas atsargiai, net įtariai. 

Puikaus elgesio Samuelis Alšicas (Альшиц Самуил Еселевич), anot auklėtojo, buvo „uždaras; su vyresnybe buvo mandagus, bet santūriai šaltas, todėl visada darė įspūdį tarsi būtų kažko nepatenkintas instituto režimu” (lap. 1). Ne itin pasitikėta ir Dovydu Sajdinskiu (Сайдинский Давид Шоломович, g. 1881 12 23). Jam elgesio pažymys keliskart sumažintas, kol galiausiai jį pašalino iš instituto dėl atsineštos skaityti necenzūruotos, „nusikalstamo turinio“ knygos apie žydų darbininkų judėjimą Rusijoje („Исторiя еврейскаго рабочаго движенiя вѢ Россiи“). Po metų grąžintas į institutą Sajdinskis tapo labai uždaras ir atsargus tiek vyresnybės, tiek ir daugumos bendramokslių atžvilgiu, juo nepasitikėjo ir auklėtojas: „Visgi įvairios instituto gyvenimo aplinkybės duoda pagrindo abejoti jo gailesčiu dėl savo poelgio ir visišku pasitaisymu“ (lap. 5v–6).

Įtarimai ne visuomet pasitvirtindavo: pavyzdingo elgesio Saliamonas-Chaimas Mileris, Maušo sūnus (g. 1883 02 06), buvo suimtas ir pašalintas iš instituto dėl įtarimų sugadinus carų portretus instituto aktų salėje, bet kaltės neįrodžius – grąžintas. 

Jaunuolių pastangos mokytis vertintos skirtingai: vieni buvo gabūs, stropūs, atsakingi, kiti – atsainūs, nenuoseklūs mokiniai. Skyrėsi ir pedagoginiai gebėjimai: vieni mokėjo sudominti mokinius, kiti mokytojavimu nesidomėjo, kalbėjo neaiškia, tylia greitakalbe. Auklėtojas pastebėjo ir jų meninius polinkius: gebėjimą gražiai deklamuoti, piešti, dainuoti, groti trombonu, kornetu ar angliška koncertina.

Vilniaus pirklių – J. A. Parneso (Я. А. Парнес) ir O. A. Lipeco (О. А. Липец) – pareiškimas Vilniaus žydų mokytojų instituto direktoriui. Praneša turį garbės perduoti 350 rublių nuo žydų bendruomenės žmonių, kurie panoro likti nežinomi. Pinigai skirti Aukščiausiųjų Asmenų (t. y. Rusijos imperatorių) portretams, kurių sugadinimu 1903 m. pabaigoje buvo įtariami nenustatyti instituto auklėtiniai. Tokiu būdu siekta solidariai atitaisyti žydų bendruomenės reputacijai padarytą žalą. 

1899 m. pavasarį Vilniaus žydų mokytojų instituto pedagogų taryba svarstė baigiamosios klasės mokinio Berkos Levinsono (Берка Левинсонъ) bylą. Viskas prasidėjo nuo anoniminio skundo, prie kurio buvo pridėta nuplėšto Levinsono laiško dalis.

1898 m. gegužės 8 d., atostogaudamas tėviškėje Lepelyje (dab. Vitebsko sritis), Levinsonas laiške nežinomai adresatei gyrėsi, kad yra atleistas nuo egzaminų už gerą elgesį, nors į institutą įsineša knygų be leidimo. Laiške jis taip pat svarstė apie mokytojo darbo perspektyvas kaimo ir miesto mokyklose, kritikavo Vilniaus švietimo apygardos vadovus, vadindamas juos „vien reakcionieriais ir obskurantais“.

Apklausiamas Levinsonas prisipažino besidomintis politine ekonomija, skaitęs F. Engelso „Šeimos, nuosavybės ir valstybės kilmę“ bei K. Markso „Kainą, pelną ir kapitalą”. Atsižvelgusi į aplinkybes, pedagogų taryba nutarė pašalinti Levinsoną iš instituto (nors iki baigimo buvo likę vos keli mėnesiai) ir pažymėti jį kaip politiškai bei doroviškai nepatikimą asmenį, be teisės mokytis Rusijos imperijos mokslo įstaigose. 
Posėdžio protokolo paraštėse pabrauktos aštriausios Levinsono mintys.
 

Levinsono atvejis vėl svarstytas 1899 m. gegužės 7 d. pedagogų tarybos posėdyje. Jo padėtį bandė sušvelninti auklėtojas Sokolovas, pateikęs itin palankią Levinsono charakteristiką: jis esąs vienas geriausių mokinių, kuklus, garbingas ir geraširdis, neapjuodino skundikės. Raštiškame pasiaiškinime Levinsonas atsiprašinėjo ir apgailestavo dėl lengvabūdiškai parašyto laiško, dievagojosi mylįs „tėvynę Rusiją“, esąs ištikimas valdovui ir sostui, prašė „nuimti gėdos žymę“ ir „pagailėti jo jauno gyvenimo“.

Jis taip pat paaiškino savo motyvą neišduoti jį įskundusios „pažįstamos panelės iš Vilniaus“ pavardės, nors pastaroji padarė jį nelaimingą ir dar užtraukė gėdą:

„Visas Vilnius apie mane kalba, mano pavardė visų lūpose, netgi žmonių, kurie manęs nepažįsta. Bet aš ne vilnietis, ir man, kaip jaunam vyrui, viešoji nuomonė greičiau atleis, o jei imtų kalbėti apie merginą, tai ją pražudytų, ji nebegalėtų pasirodyti gatvėje...“ (lap. 64). 
Pedagogų taryba sprendimą sušvelnino: elgesys įvertintas trimis balais, tačiau į institutą B. Levinsonas kol kas negrąžintas.