I skyrius

„Ypatingą kalbos klausą turintis“ (J. Jablonskis). 
Kalbininkas, vertėjas, gydytojas, pedagogas, kultūros ir politikos veikėjas Jurgis Šlapelis

Jurgis Šlapelis (1876–1941) – vienas ryškesnių kalbininko Jono Jablonskio mokinių, pasirinkęs mediko profesiją kaip galimybę darbuotis savame krašte, labiau žinomas kaip lietuvių kalbos žinovas, korektorius, redaktorius, žodynų rengėjas, vertėjas, vėliau – pedagogas. Baigdamas mokslus, J. Šlapelis gyveno ir dirbo Vilniuje, kur taisė čia ėjusių periodinių leidinių „Vilniaus žinios“, „Naujoji gadynė“, „Viltis“, „Lietuvių tauta“ ir kitų kalbą. 1909 metų vasarą J. Šlapelis su kitais dalyvavo kalbininkų pasitarime Seinuose – apie tai liudija išlikusi nuotrauka spaudoje ir korespondencija. Jame buvo nutarta, kad kalbininkai taip pasiskirstys darbus – J. Jablonskis rašys sintaksę, J. Šlapelis – etimologiją (t. y. morfologiją), o K. Būga – apie rašybą. 1911 metais išleistoje „Lietuvių kalbos sintaksėje“ J. Jablonskis rašė, kad daug naudos turėjo iš J. Šlapelio surinktos medžiagos, taip pat nurodo, kad „šiai sintaksei ir, apskritai, kalbos mokslui terminus, bent daugumą jų, esam išdirbę keli žmonės: K. Būga, J. Šlapelis, J. Balčikonis, kun. Laukaitis ir aš“. Dar J. Šlapelis žinomas ir kaip grožinės literatūros vertėjas – dienos šviesą 1907 metais išvydo jo išverstas D. Defo romanas „Robinzonas Kruzas“ (1907). Žinoma, kad jis išvertė H. Bičer-Stou „Dėdės Tomo trobelę“ (apie 1908), turėjusią pasirodyti 1912 metais, bet sutrukdė karas; taip pat lietuvių literatūros pradininko Kristijono Donelaičio „Metus“ (1909), išspausdintus 1914 m. Kaip pažymi tyrėjai, tai buvo pirmasis K. Donelaičio raštų leidimas atskira knyga pačioje Lietuvoje. 

J. Šlapelis redagavo ir taisė kitų parengtus leidinius. Jam priskiriama Petro Bendoriaus vadovėlio „Vaikų žvaigždutė“ (1905), Stanislovo Dagilėlio „Lietuviškas šiupinys“ (antroji laida, 1910); Vydūno komedijos „Numanė“ (1911), Jono Biliūno „Paveikslai ir apysakos“ (Tilžė, 1913) redagavimo autorystė. Žinoma, kad J. Šlapelis buvo Klemenso Skabeikos elementoriaus „Kas skaito rašo – duonos neprašo“ (1909) korektorius, taip pat redagavo Žemaitės raštus, Lazdynų Pelėdos kūrinius. Visokeriopai padėjo Vydūnui, tvarkydamas korektūras ir taisydamas jo leidinių kalbą, už ką Vydūnas dėkoja knygos „Amžina ugnis“ (1913) pratarmėje. Šlapelis skaitė Vydūno darbų „Vadovas lietuvių kalbai pramokti“ (1912), dramos „Lietuvos pasakėlė“ (1913) korektūras bei taisė kito jo veikalo – misterijos „Mūsų laimėjimas“ (1913) kalbą. Taip pat Šlapelis rengė spaudai ir taisė Lietuvių mokslo draugijos (toliau – LMD) raštų kalbą, taip pat ir Jono Basanavičiaus knygą „Iš kun. Antano Strazdo gyvenimo ir raštų“ (1911). Leidinyje nurodoma, kad „...teko pirmučiausiai kun. A. Strazdo tarmę restauruoti, ką atliko tos tarmės žinovas – d-ras J. Šlapelis ir K. Būga“. Vėliau, po 1915 metų, redagavo ir koregavo LMD leidžiamų vadovėlių tekstus. Bibliotekoje išlikusi ir parodoje eksponuojama fizikos vadovėlio medžiaga su Šlapelio taisymais. Dažnai šie korektūrų skaitymo, kalbos tvarkymo ar redagavimo darbai buvo labai svarbūs, tačiau „nematomi“, o informacija apie juos leidiniuose nenurodoma, žinoma tik iš kitų šaltinių.

Kita J. Šlapelio veiklos sritis – žodynų rengimas. Laikams keičiantis, buvo svarbu ne tik taisyklingai mokėti lietuviškai, bet augo lietuvių–rusų ir lietuvių–lenkų kalbų žodynų poreikis. Tad J. Šlapelis darbavosi prie A. Juškos žodyno „Литовскiй словарь А. Юшкевича с толкованiем слов на русском и польском языках“. Pirmojo tomo antrojo sąsiuvinio „Baigiamajame žodyje“ (p. [I]–LIX) J. Jablonskis nurodė, kad rėmėsi ir J. Šlapelio tarme, kad jis buvo vienas iš talkininkų, teikusių žodynui medžiagos. Kitose paveldo institucijose išlikę rankraščiai liudija, kad šio žodyno tolesnes raides [M, N, O, P] spaudai 1910–1912 metais parengė J. Šlapelis. Deja, žodyno leidimas nutrūko, jo medžiagą Kazimieras Būga sunaudojo „Lietuvių kalbos žodynui“. Daugelį metų J. Šlapelis kaupė lietuvių kalbos žodžių kartoteką, kurią panaudojo kitiems žodynams. Jis sudarė „Svetimų ir nesuprantamų žodžių žodynėlį: skaitytojams palengvinimą“ (1907), mokykloms skirtą dviejų dalių „Rusiškai–lietuvišką žodyną“ (1908–1909); suredagavo Antano Lalio parengtą „Lenkų–lietuvių kalbų žodyną“ (1912); taip pat sudarė „Lietuvių ir rusų kalbų žodyną“ (1921), kuris buvo išleistas kaip M. Šlapelienės knygyno leidinys. Besikeičiant politinei padėčiai, reikėjo mokytis ir kitų kalbų. Atsižvelgdamas į tai, J. Šlapelis parengė „Lietuvių kalbos žodyną, išverstą rusiškai, lenkiškai ir vokiškai“ (1920–1922). Vėliau pasirodė jo sudarytas „Lenkiškas lietuvių kalbos žodynėlis“ (1929), o „Kirčiuotas lenkiškas lietuvių kalbos žodynas“ (1938, antras leidimas 1940) buvo ypač reikalingas ir svarbus, Lietuvai atgavus Vilnius kraštą. J. Šlapelio darbus tarsi pratęsė jo dukra Gražutė, dirbusi Lituanistikos institute. LMAVB saugomas žodynas su Gražutės autografu.

Visą laiką gyvendamas Vilniuje, J. Šlapelis priklausė ne vienai lietuviškai draugijai. Jam, kaip ir J. Basanavičiui, nuolat tekdavo būti ne tik eiliniu jų nariu, bet ir dirbti valdyboje ar taryboje. Abu Šlapeliai įsitraukė į Lietuvių mokslo ir kitas lietuviškas draugijas (Lietuviškų knygynėlių draugija, Lietuvių dailės draugija, „Rūta“, „Šviesa“, vėliau – Lietuvių draugija nukentėjusiems dėl karo šelpti, Lietuvių sanitarinės pagalbos draugija, Eustachijaus ir Emilijos Vrublevskių draugija mokslui remti, „Kultūra“ ir kt.), įsteigė knygyną, kuris tapo lietuvybės židiniu, bendradarbiavo lietuviškoje spaudoje, rengė ir leido įvairius leidinius. J Šlapelis, į LMD įsitraukęs 1907-ųjų vasarą, dirbo tiek Draugijos administracijoje, tiek atskirose komisijose: Redakcinėje, Filologų, Vadovėlių leidybos, Enciklopedijos rengimo, Dainų ir etnografijos. Kaip teigia tyrėjai, į LMD komitetą J. Šlapelis buvo renkamas 18 kartų (daugiau – tik J. Basanavičius), buvo LMD vicepirmininku, revizijos komisijos nariu ar bibliotekininku. Nors M. Šlapelienė į LMD viešai įstojo tik 1919 metais, tačiau jos vaidmuo juntamas nuo pat pradžių – daugiausia platinant, parduodant, leidžiant LMD leidinius, ypač vadovėlius, taip pat remiant Draugijos biblioteką knygomis. Šią veiklą atspindi LMAVB saugomi dokumentai, iš jų bene svarbiausiais – mokslo darbų rinkinys „Lietuvių tauta“, į kurio redakcinį komitetą įėjo ir J. Šlapelis, taisęs bei rengęs spaudai visus LMD leidinius. J. Šlapelis buvo gerai žinomas ir vertinamas kaip kalbos redaktorius, stilistikos žinovas, todėl J. Basanavičius, rengdamas spaudai 26 Antano Strazdo dainų publikaciją  „Iš kun. A. Strazdo gyvenimo ir raštų“ (1911), raštus redaguoti įpareigojo poeto tarmės žinovus J. Šlapelį ir Kazimierą Būgą. Kilus enciklopedijos sumanymui, viename laiškų Kleopui Jurgelioniui, J. Basanavičius J. Šlapelį taip apibūdino: „Turiu tamstai pranešti, kad pas mus kol kas d-ras Šlapelis yra skaitomas jei ne geriausiu, tai bent vienu iš geriausių stiliaus žinovų, todėl ir Mokslo Draugija, kaip ir daugybė kitų rašytojų, duoda jam savo raštų kalbą taisyti. Todėlei aš – kitų bendradarbių vardu – padaviau sumanymą, idant visi enciklopedijai skiriamieji raštai būtų Šlapelio taisomi“. 

Vrublevskių bibliotekoje saugomi įvairūs dokumentai, rodantys J. Šlapelio veiklą draugijose: laiškai, ikonografinė medžiaga, įvairūs rankraščiai, sąskaitos. Jau minėtą veiklą LMD atskleidžia įvairios sąskaitos, rašteliai, laiškai ar nuotraukos, pavyzdžiui, J. Basanavičiaus ranka rašyta sąskaita dėl „Lietuvių tautos“ knygų įsigijimo ir kvietimas atvykti į Draugijos komiteto susirinkimą metų apyskaitai aptarti (1910–1911). J. Šlapelį matome grupinėse nuotraukose kartu su LMD 1911–1912 metų valdyba Vilniuje bei 1931 metais kaip vicepirmininką. Dauguma LMD leidinių buvo platinami per Šlapelių knygyną, o kai kuriuos knygynas ir išleido. LMAVB išlikęs M. Šlapelienės knygyno leidinys – Petro Avižonio „Aklumas ir trachoma Lietuvoje“ (1913) su LMD spaudu. Tai P. Avižonio referatas, skaitytas 1912 m. LMD visuotiniame susirinkime, kuris buvo spausdintas „Lietuvių tautoje“ ir taip pat išleistas atskiru leidiniu.

J. Šlapelį galima vadinti tikru vilniečiu – jis veikė ne tik visuomeninėse ar kultūrinėse draugijose, bet ir priklausė laikinajam Vilniaus lietuvių komitetui, buvo vienintelis lietuvių atstovas Vilniaus miesto taryboje. LMAVB saugomas J. Šlapelio, kaip lietuvių atstovo, pareiškimas Vilniaus miesto taryboje (1922). Vėliau dirbo lietuviškoje Vytauto Didžiojo gimnazijoje lietuvių ir lotynų kalbų bei istorijos mokytoju. Iš šio laikotarpio LMAVB išlikusi ne viena nuotrauka, kurioje įamžinti mokytojai bei gimnazistai. Taip pat J. Šlapelis matomas grupinėse nuotraukose – su mokytojų kursų klausytojais Vilniuje (1923); Vilniaus lietuvių mokytojų vasaros kursuose (1924); Vilniaus Vytauto Didžiojo gimnazijos mokytojų grupėje (1926).

Vrublevskių bibliotekoje saugomas reikšmingas Bibliotekai dokumentas, bylojantis apie J. Šlapelio priklausymą Eustachijaus ir Emilijos Vrublevskių draugijai mokslui remti – jis nurodomas 1939 metų šios draugijos narių sąraše. Nors liga ribojo aktyvią veiklą, Šlapelis, priklausęs daugeliui pačių įvairiausių draugijų, pagal galimybes jose veikė. Vėliau jo darbus tęsė žmona. Per anksti mirusį Jurgį Šlapelį žmona Marija taip apibūdino: „Jo mylimiausias darbas buvo: savo kalbos ugdymas, tyrinėjimas, meilė tai kalbai, žodyno darbai, kalbos taisymai ir apskritai mokslo tai buvo žmogus“. 

M. Šlapelienės gyvenimas tęsėsi sunkiomis naujos okupacijos sąlygomis, tačiau ji, kaip ir vyras, liko ištikima lietuvybei, lietuviškai veiklai, mokslui.

Auginant lietuvių kalbą

Žodynų rengėjas ir redaktorius

Redaktorius, korektorius, vertėjas. Vadovėlių rengėjas

Draugijų ir kitų Vilniaus organizacijų narys

Vilnietis: pedagogas, miesto tarybos narys