II skyrius

Lietuvybės apaštalė
Knygininkė ir visuomenės veikėja Marija Piaseckaitė-Šlapelienė

Kaip jau minėta, Marija Piaseckaitė-Šlapelienė (1880–1977) buvo bajoraitė, tikra vilnietė, baigusi Vilniaus kilmingųjų mergaičių gimnaziją. XIX–XX a. sandūroje toks išsilavinimas buvo gana retas atvejis – moteris, baigusi gimnaziją ar aukštąjį mokslą, buvo retenybė. Nors namų aplinkoje buvo kalbama lenkiškai, tačiau Marijai didelę įtaką turėjo kun. Juozapas Ambrazevičius, kuris buvo lietuvybės puoselėtojas ir skleidėjas. Marija lankė jo suburtą lietuvių chorą Šv. Rapolo, vėliau – Šv. Jonų bažnyčioje, o po to dalyvavo M. K. Čiurlionio suburtame „Vilniaus kanklių“ chore. M. Piaseckaitė netgi laikoma viena iš lietuvių dramos ir muzikinio teatro pradininkių, mat ji suvaidino Agotą pirmajame viešame Vilniaus lietuvių spektaklyje „Amerika pirtyje“ (1905), taip pat atliko pagrindinį Birutės vaidmenį pirmojoje lietuviškoje operoje „Birutė“ (1906). 

M. Piaseckaitė išmoko lietuvių kalbos, ėmė domėtis draudžiama lietuviška spauda. XX a. pradžioje dalyvavo Gabrielės Petkevičaitės-Bitės rengtuose lietuvių susiėjimuose Puziniškyje, kur ir susipažino su J. Šlapeliu. Pas G. Petkevičaitę-Bitę rinkdavosi lietuviai inteligentai svarstyti svarbių lietuvybės reikalų, skaitydavo bei aptardavo naujus grožinės literatūros kūrinius, iš mokslų atvykdavo šelpiami lietuviai studentai, vykdavo diskusijos, vakaronės. Kartu inteligentai susipažindavo ir susibendraudavo tarpusavyje, pažindavo vieni kitus „ne tik iš raštų“, bet ir tiesiogiai, kas leisdavo vėliau palaikyti ryšius, palengvino vykdyti bendras lietuvybės veiklas. 

Greitai M. Piaseckaitę matome Petro Vileišio įsteigtose „Vilniaus žiniose“. Marija įamžinta 1905 metų nuotraukoje su redakcijos nariais (Antanas Rucevičius, Marija Piaseckaitė, Martynas Kukta, Adolfas Vėgėlė, Jonas Kaunas, Pranas Klimaitis, Petras Vileišis, Kazys Puida, Gabrielius Landsbergis-Žemkalnis, Gabrielė Landsbergaitė ir kiti), išspausdintoje žurnale „Krivulė“ (1924, Nr. 4). Darbas „Vilniaus Žiniose“ bei P. Vileišio knygyne lėmė tolesnį M. Piaseckaitės gyvenimą. 

1905 metais ištekėjusi už J. Šlapelio, jau kitais metais įkūrė savo knygyną, veikusį iki pat 1949 metų. Kartu su vyru rūpinosi knygų leidimu, platinimu, įsteigė skolinamąjį knygynėlį, kuris aprūpindavo knygomis visus besidominčius įvairiuose Lietuvos kampeliuose. Kaip ir J. Šlapelis, Marija dalyvavo daugelyje Vilniaus lietuviškų draugijų, rėmė jų veiklą. M. Šlapelienės knygynas buvo Lietuvos mokslo draugijos leistų leidinių platinimo vieta, pati Marija Draugijos bibliotekai aukojo įvairių leidinių, Draugijos muziejų remdavo daiktais, taip pat aukojo pinigų Draugijos veiklai. 

Vienas svarbesnių dokumentų šiame skyriuje – M. Šlapelienės autobiografija, saugoma J. Girdvainio fonde. Šiame egodokumente, be oficialių duomenų, yra ir žinių apie J. Šlapelio veiklą, įdėta trumpa biografija, jo sudarytų leidinių ir knygyno išleistų knygų sąrašai. Autobiografijoje daug rašoma apie palaikytus ryšius su visuomenės bei kultūros veikėjais: Gabriele Petkevičaite-Bite, Povilu Višinskiu, Antanu Didžiuliu, Augustinu Janulaičiu, Andriumi Domaševičiumi, Vydūnu, Žemaite, Lazdynų Pelėda ir kitais. Pateikiama žinių ir apie M. K. Čiurlionį. Taip pat svarbu, kokius savo gyvenimo dalykus išryškino pati Marija, pragyvenusi ilgą, prasmingą ir kartu be galo tragišką asmeninį gyvenimą (gana anksti neteko vyro, o vaikai buvo priversti emigruoti iš Lietuvos). Netekusi knygyno ir namų, Šlapelienė, kaip kažkada J. Basanavičius, tapo Vilniaus lietuvybės simboliu.