IV skyrius

„Mudu su vyru buvome laimingi ir džiaugėmės nepaprastai geručiais vaikais...“ Marija Šlapelienė
M. ir J. Šlapelių vaikų palikimas

Šlapeliai susilaukė keturių vaikų: Laimutės, Gražutės, Jurgio ir Skaistučio. Užaugo tik trys – tėvo vardu pavadintasis berniukas mirė, sulaukęs vos metukų, Pirmojo pasaulinio karo metu.

Abi Šlapelių dukros – Laimutė Šlapelytė-Graužinienė (1906–1988) ir Gražutė Šlapelytė-Sirutienė (1909–2009) – aktyviai dalyvavo lietuvybės puoselėjimo darbuose (sūnus Skaistutis prisidėjo vėliau, kai paaugo). Jos buvo vienos veikliausių Vilniaus moksleivių ir studenčių. Lietuvybę saugoti, branginti, puoselėti tarpukario Vilniuje buvo labai sunku, tačiau, nepaisant suvaržymų, jos ėjo tėvų pramintomis pėdomis. LMAVB išlikusi nuotrauka, kurioje matyti „Pirmieji lietuviai studentai, studijavę Vilniaus Stepono Batoro universitete“, tarp jų yra ir Laimutė Šlapelytė“ (1925). Pasak tyrėjų, šiame universitete 1924 metais buvo vos 6 lietuviai studentai, nes jiems buvo kliudoma siekti aukštojo mokslo. Dukros, kaip ir tėvai, dalyvavo lietuviškų draugijų veikloje: pavyzdžiui, į LMD 1925 m. kovo 15 d. įsirašė teisės studentė Laimutė, o 1929 m. balandžio 7 d. – jaunesnioji Gražutė Šlapelytė. Tėvų lietuvybės puoselėjimo darbai, be abejo, paveikė ir dukrų pasirinkimą bei apsisprendimą. Verta prisiminti, kad Gražutės Šlapelytės krikštatėvis buvo pats Jonas Basanavičius. 1927 metais Gražutė lenkų okupuotame Vilniuje baigė Vytauto Didžiojo gimnaziją, 1937 metais Vilniaus universitete gavo filosofijos ir lenkų bei lietuvių filologijos diplomą. Galbūt tėvo paskatinta, nuo 1933 metų rinko žodžius didžiajam „Lietuvių kalbos žodynui“: 1933–1934 metais įregistruoti 2394 jos atsiųsti žodžiai. Vėliau skaitė šio žodyno korektūras. Šį darbą iliustruoja nuotrauka, kurioje matyti Lituanistikos instituto Lietuvių kalbos skyriaus sekretorė Gražutė Šlapelytė (1939). 
Šlapelių sūnus Skaistutis (1919–1961) tapo architektu, buvo veiklus lietuvių išeivijos veikėjas, taip pat vienas iš Vilniaus krašto lietuvių sąjungos JAV steigėjų ir narys. Jis taip pat žinomas kaip žemėlapių braižytojas. Šią veiklą atspindi LMAVB saugomas S. Šlapelio 1946 metais braižytas Lietuvos 1920-07-12 sienų administracinis žemėlapis, apimantis teritoriją nuo Elbingo vakaruose iki Minsko. 

Neabejotina, jog Šlapelių – ilgiausiai išsilaikiusio lietuviško knygyno – veikla neatsiejama nuo Vilniaus kultūros istorijos, jo reikšmė lietuviškos knygos istorijai bei kultūrai be galo svarbi. Todėl Šlapelių vaikai, ypač dukros, pasistengė išsaugoti tėvų atminimą – nuolat rašė straipsnius apie tėvų veiklą, puoselėjant bei išsaugant lietuvybę. Vėliau Lietuvoje jų pagrindu pasirodė Gražutės Šlapelytės knyga „Vilnijos atgarsiai“ (2004). Joje spausdinami ir atsiminimai apie gyvenimą lenkų okupuotame Vilniuje. Atsiradus galimybei, ji pasistengė tėvų namus paversti muziejumi, visokeriopai rūpinosi jų atminimo įamžinimu, rėmė knygų apie Šlapelius leidybą. Gražutės Šlapelytės-Sirutienės skatinimu ir lėšomis 2000 metais Vilniuje Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas išleido prof. Vlado Žuko veikalą „Marijos ir Jurgio Šlapelių knygynas Vilniuje“. Šlapelių sukaupta Vilniaus kultūriniam palikimui reikšmingą archyvinė medžiaga aprašyta kitoje Žuko knygoje – „Marijos ir Jurgio Šlapelių archyvas“ (2006). 2016 metais vykusios Šlapeliams skirtos konferencijos pranešimų pagrindu buvo parengta knyga „Vilniaus kultūrinis gyvenimas ir Šlapeliai“ (2016). 

LMA Vrublevskių bibliotekoje ne tik saugomas Marijos ir Jurgio Šlapelių palikimas. Jos darbuotojų straipsniuose ir konferencijų pranešimuose nuolat stengiamasi priminti apie šių iškilių lietuvių darbų ir veiklos svarbą. Šia paroda siekiama tyrėjus ir plačiąją visuomenę paskatinti daugiau domėtis gausiu įvairiose paveldo institucijose saugomu Šlapelių palikimu.