Arkibrolijos istorija

Prie Vilniaus katedros įsteigta Saldžiausiojo Marijos Vardo arkibrolija nuėjo ilgą gyvavimo kelią. Po iškilmingos ir euforiškos pradžios, pirmųjų uolių ir pasišventusių narių, arkibrolija susidūrė su kasdienybės iššūkiais. Pakilimus keitė nuosmukiai, po kurių arkibrolija vėl atsigaudavo, o bandymus atgaivinti dažnai lydėdavo naujų leidinių pasirodymas.

1691 ir 1693 m. promotoriaus Slupskio rūpesčiu buvo perleisti Lvivo kanauninko Jokūbo Gavato paruošti maldynai Saldžiausiojo Marijos Vardo arkibrolijos poreikiams ir dvasiniam augimui. XVIII a. viduryje susirūpinus arkibrolijos gaivinimu, pasirodė Vilniaus katedros kanauninko, Švč. Mergelės Marijos koplyčios klebono Tomo Korsako vardu išleista išsami knyga „Pamaldos Švč. Mergelės Marijos Saldžiausio Vardo garbei“ (1755), kurioje aptarta Marijos Vardo gerbimo, Vilniaus katedros arkibrolijos istorija, nuostatai, atlaidai, maldos, žymiausių narių pavardės. 
1769 m. audros metu nukentėjo Marijos Vardo koplyčia. Tai atsiliepė ir arkibrolijos gyvavimui. Didžiausia ištikusi krizė užsitęsė iki XIX a. vidurio. 1844 m. rugsėjo 10 d. arkibroliją dar kartą iškilmingai atnaujino Vilniaus vyskupijos valdytojas Jonas Civinskis. Netrukus pasirodė prelato Augustino Lipnickio parengta knygelė lenkų kalba. 1904 m. arkibrolijos veiklą atnaujino tuometinis promotorius kanauninkas Viktoras Franckevičius, o 1907 m. pasirodė pataisytas A. Lipnickio knygelės leidimas bei dar vienas jo parengtas leidinėlis „Švenčiausio po Dievo Mergelės Marijos Vardo garbė ir garbinimas“ (Cześć i uwielbienie Najświętszego po Bogu Imienia Maryi Panny). Paskutinis arkibrolijos pakilimas sutampa su 1928 m. išleista kunigo Leono Żebrovskio knygele „Švč. Marijos Vardo arkibrolija Vilniaus katedroje, teisiškai sujungta su Švč. Marijos Vardo Malonios Ramintojos [brolija] Romoje“ (Arcybractwo Najśw. Imienia Maryi w Bazylice Metropolitalnej Wileńskiej, prawnie połączone z arcybractwem Najśw. Imienia Maryi Pocieszycielki Łaskawej w Rzymie). Nepaisant krizių ir per visą istoriją pasitaikiusių net 73 „tuščių“ metų, arkibrolija vis atsigaudavo.

Iš Saldžiausiojo Marijos Vardo arkibrolijos nariams patariamų religinių praktikų ypač pabrėžiamas pamaldumas Marijai. Priklausymas arkibrolijai teikė dvasinių malonių, visuotinių ir dalinių atlaidų. Nariai buvo perspėjami: nepasikliauti vien įsirašymu į broliją, bet praktikuoti gilų pamaldumą, atgailą ir gerus darbus.

Pirmasis Lvivo kanauninko Jokūbo Gavato paruošto maldyno leidimas pasirodė 1647 m. Lvive. Pakartotiniai maldyno leidimai Vilniuje (1691 ir 1693 metais, antrąkart – jėzuitų akademijos spaustuvėje) buvo skirti Marijos Vardo arkibrolijai prie Vilniaus katedros.

Šis, antrasis leidimas, „dingus pirmiesiems egzemplioriams“ buvo išleistas Vilniaus katedros Saldžiausiojo Marijos Vardo arkibrolijos steigėjo ir promotoriaus Mikalojaus Slupskio pastangomis ir lėšomis. Kun. M. Slupskiui šios knygos išleidimas tapo tarsi jo testamentu „gęstant gyvenimui“ (mirė, praėjus 2 metams): knygą kaip dovaną (auką) paliko arkibrolijos broliams ir seserims, „...linkėdamas, kad ši knygelė būtų pirtimi, įkaitinančia mūsų širdis vaikiška meile ir pagarba Saldžiausiam Marijos Vardui, o po mano mirties – [pasitarnautų] išgelbėjimui nusidėjėlio, tačiau ištikimo Saldžiausio Marijos Vardo tarno, kuris nuolankiai prašo skaitančiųjų pamaldaus atodūsio“.

Knygai spausdinti leidimą (aprobatą) suteikęs Vilniaus vyskupas Konstantinas Kazimieras Bžostovskis pabrėžė kun. Mikalojaus Slupskio „išskirtinį uolumą ir atsidavimą, skatinant pamaldumą Saldžiausiam Marijos Vardui“ (singulari zelo ac studio promovendi cultus Dulcissimi Nominis Mariae). Leidimas suteiktas 1691 m. rugsėjo 20 d., taigi, arkibrolijos metinės šventės – Marijos Vardo minėjimo oktavos – metu. Šis maldynas atspindi pirminį arkibrolijos narių įkarštį ir dvasinį uolumą.

Kanauninko Tomo Korsako vardu sudaryta ir jam dedikuota knygelė, išleista nežinomo pijorų vienuolio. Autorius pristato Švč. Mergelės Marijos Vardo gerbimo kilmę ir istoriją, gaunamas malones. Pabaigoje pateiktos maldos Švč. Mergelės Marijos garbei. Knygelėje išspausdintas populiarios giesmės Maria gustum sentio vertimas į lenkų kalbą: Marya Twe Imię słodżi / Usta, wspomnieć, radość rodżi („Marija, tavo Vardas saldina lūpas, / jį paminėjus gimsta džiaugsmas“) (f. C4).

Didžiausias autoriaus dėmesys skirtas Saldžiausiojo Marijos Vardo arkibrolijai prie Vilniaus katedros: aprašytas jos steigimas, istorija, žymiausi nariai; priėmimo eiga ir priesaikos formulė, įsipareigojimai, pelnomi atlaidai. Nariai visuotinius atlaidus įprastomis sąlygomis galėjo gauti įsirašę į arkibroliją, aplankę jos koplyčią Marijos Vardo šventės oktavą (ir kiekvieną Marijos šventę); mirties akivaizdoje – lūpomis ar bent širdimi besišaukę Jėzaus ir Marijos Vardo. Marijos Vardui pasišventę broliai ir seserys turėjo laikytis 26 nuostatų punktų: pavyzdžiui, keliantis ir einant miegoti pamaldžiai ištarti Jėzaus ir Marijos vardus, nešioti kokį nors Marijos Vardo ženklą (paveikslėlį, medalėlį ar žiedą), atitinkamomis maldomis melstis Marijos Vardo garbei ir kitaip puoselėti šį pamaldumą.

Pagrindinis autoriaus tikslas – atgaivinti Saldžiausiojo Marijos Vardo arkibroliją ir pamaldumą Marijos Vardui: „kad šiek tiek apleista šiame LDK sostinės mieste brolija ir jai skirtas pamaldumas vėl, visų paguodai, pakiltų ir klestėtų, ir kad vardai tų, kurie lieka po šio Vardo vėliava, būtų įrašyti tiek į Brolijos knygą, tiek ir į Gyvenimo knygą“ (f. A3).

Vilniaus katedros kapitulos aktų knygoje aprašyta 1769 m. rugsėjo 2 dieną įvykusi skaudi nelaimė. Tuomet, audros metu, katedros bokštas su laikrodžiu nugriuvo ant Marijos Vardo koplyčios (pirmoji dešinėje), o po griuvėsiais žuvo rytmetinę giedoję 5 kunigai ir klierikas. Prašoma pasirūpinti apgadintu ir atviru bažnyčios stogu, kad artėjanti žiema netrukdytų pamaldoms.

Vilniaus katedros Marijos Vardo koplyčios inventorius, sudarytas, atstačius apgriuvusią koplyčią (nowo wystawiona). Surašyta fundacija ir įpareigojimai koplyčios klebonui: giedotinės mišios šeštadieniais ir kai kuriomis Švč. Mergelės Marijos švenčių dienomis jos Vardo garbei. Išvardinti sidabriniai ir kiti koplyčios daiktai (dalis jų saugota skryniose Šv. Kazimiero koplyčioje), tarp kurių paminėtas ir arkibrolijos albumas, aptaisytas aksomu ir sidabru (Księga Bracka we Srebro na Aksamicie oprawna), votai.

Koplyčios inventorius surašytas, ją perduodant klebonui kun. Jurgiui Kniazevičiui, Vilniaus dvasinės seminarijos matematikos profesoriui. Pasirašė kun. Ignotas Misevičius, Vilniaus universiteto dekano padėjėjas, Šv. Marijos Magdalietės bažnyčios klebonas.

XIX a. pradžioje arkibrolija išgyveno krizę, vis dažniau pasitaikė „tuščių“ metų, kai neįstodavo naujų narių. 1810–1830 m. net du dešimtmečius Saldžiausiojo Marijos Vardo arkibrolijos veikla buvo apmirusi. 

1844 m. rugsėjo 10 d. albumo įrašas skelbė apie iškilmingą veiklos atnaujinimą. Tuo metu į arkibroliją įsirašė garbingi nariai: Vilniaus vyskupas pagalbininkas Kuršui Kazimieras Dmochovskis, Vilniaus katedros klebonas prelatas Juozapas Baukevičius, dekanas prelatas Ignotas Borovskis, arkidiakonas prelatas Vincentas Mikuckis, Vilniaus katedros kapitulos kanauninkas, Žytomyro prelatas kustodas Mamertas Herburtas Fulštynietis, kiti dvasininkai ir eiliniai tikintieji (šįkart arkibrolijos narės moterys surašytos atskirai, dešinėje albumo lapo pusėje).

Knygelėje „Istorinės žinios apie Mergelės Marijos vardo iškilmę ir apie to paties pavadinimo broliją prie Vilniaus katedros bažnyčios“ pateikiamos istorinės žinios apie Marijos Vardo šventę ir Vilniaus katedros arkibroliją. Apžvelgiama Marijos Vardo šventės kilmė ir jos minėjimo tikslas, Marijos Vardo arkibrolijos steigimas prie Vilniaus katedros, pirmoji fundacija, atlaidai, nuostatai, koplyčios istorija. Pridėtos maldos Dievo Motinos ir kitų šventųjų garbei, naudingos  nariams bei skirtos tam tikroms progoms. Beje, knygelėje išvardinta 10 nuostatų arkibrolijos nariams (1755 m. leidinyje jų buvo net 26). 

Rašoma, kad Saldžiausiojo Marijos Vardo arkibrolija be pertraukos veikė 139 metus – nuo 1671 iki 1810 metų. Po kelių dešimtmečių pertraukos, 1844 m. rugsėjo 10 d., švenčiant Marijos Vardo dieną, Vilniaus vyskupijos valdytojo Jono Civinskio pastangomis įvyko iškilmingas arkibrolijos atnaujinimas. Tuo pat metu pradėta rūpintis ir šiuo leidiniu, kaip rodo aprobata ir cenzoriaus leidimas. 

Vilniaus katedroje Marijos Vardo arkibrolijos aukotų Mišių sąrašas nuo 1848 m. spalio 2 dienos. Surašytos kalendorinės dienos, šventės, apmokėjimas už grojimą Mišiose su litanijomis vargonininkui ir kalikantams (vargonų dumplių mynėjams): Juozapui Peško, Adomui Peško, Pranciškui Otrockiui, Martynui Ščerbickiui ir kitiems. Minimos kassavaitinės Mišios šeštadieniais, įvairių Švč. Mergelės Marijos švenčių dienomis (VII Dolores BVM, Rosarii BVM, Praesentatio BVM, Conceptio BVM kt.).

Įrašas lapo šone patikslina, kad vargonininkui ir kalikantui sumokėta ne iš aukų skrynelės, bet iš lėšų, gaunamų platinant „knygeles apie Marijos Vardą“ (greičiausiai turimas mintyje minėtas 1845 m. leidinys). Vargonininkui už giedotines Mišias sumokėta po 50 kapeikų, už grojimą Mišiose – po 15 kapeikų, kalikantui – po 15 kapeikų.