Arkibrolijos koplyčia

1671 m. kovo 8 d. Saldžiausiojo Marijos Vardo arkibrolija iškilmingai įsteigta prie Vilniaus katedros. Tuomet jai buvo paskirta Goštautų koplyčia. Netrukus arkibrolija perkelta į gretimą koplyčią – pirmąją dešinėje nuo centrinio įėjimo. Bėgant laikui, koplyčia kartu su visa Vilniaus katedra išgyveno keletą tarpsnių, keitėsi jos interjeras ir pavadinimas. Koplyčios istorija papildo arkibrolijos gyvavimo paveikslą: padeda įsivaizduoti aplinką, kurioje naujieji nariai įsirašydavo į albumą, rinkdavosi švęsti Marijos Vardo oktavos, meldėsi...

Pirmąją šioje vietoje koplyčią Švč. Mergelės Marijos Dangun Ėmimo garbei 1495 m. įsteigė Vilniaus vyskupas Albertas Taboras. Joje jis ir palaidotas. Koplyčia buvo vadinama Gaudeamus – dėl tam tikromis dienomis aukotų Mišių pradžios eilutės; (Senąja) Vyskupų – nes vyskupai buvo šios koplyčios koliatoriai, ją išlaikė ir čia buvo laidojami; Čenstakavos arba Juodąja – dėl čia kabėjusio Čenstakavos Švč. Marijos paveikslo ir jo spalvos. Įsikūrus arkibrolijai, koplyčia gavo (Saldžiausiojo) Marijos Vardo pavadinimą.

1769 m. rugsėjo antrosios rytą, audros metu griuvus Vilniaus katedros bokštui su laikrodžiu, labiausiai nukentėjo Marijos Vardo koplyčia. 1781 m. ją ėmėsi tvarkyti Vilniaus vyskupas Ignotas Masalskis. Darbus tęsė vyskupas Jonas Nepomukas Korvinas Kosakovskis (1755–1808), o altorių 1801 m. pašventino vyskupas Motiejus Ancuta. Koplyčioje pastatytas paminklas vyskupui J. N. Kosakovskiui. Ant sienos kabėjusiame Pranciškaus Smuglevičiaus paveiksle buvo pavaizduotas šv. Jonas Nepomukas, po juo pakabintas Marijos Vardo paveikslas. Koplyčia imta vadinti šv. Jono Nepomuko, Kosakovskių titulais.

Dailininko P. Smuglevičiaus pastangomis papuošta koplyčia dar ne kartą pertvarkyta, remontuota. 1941–1943 m. senosios tapybos liekanos galutinai sunaikintos, o 1956 m. koplyčia paversta paveikslų saugykla. Dabar ji žinoma Tremtinių koplyčios titulu. Koplyčios ir jos pavadinimų kaita atsispindi senuosiuose dokumentuose.

Vilniaus katedros kanauninko Konstantino Jaskoldo fundacinis raštas, kuriuo Vilniaus katedros „Saldžiausio Marijos Vardo koplyčioje“ (w kaplicy naysłodszego Imienia Maryi), iš naujo steigia (de novo eriguię) altariją. Kan. K. Jaskoldas mini, kad šiai koplyčiai prieš keletą metų paaukojo du aukštus sidabrinius relikvijorius, gamintus pagal vieną formą. Išlaikymui skiria 12 000 auksinų iš skolraščių, už tai prašo trejų Mišių kas savaitę – už save, už tėvus ir dėdę, už skaistyklos sielas. Dokumentas patvirtintas kan. K. Jaskoldo parašu ir antspaudu, liudininkų parašais.

Vilniaus katedros Marijos Vardo koplyčios daiktų sąrašas, sudarytas jai apgriuvus 1769 m. rugsėjo 2 d. audros metu. Pirmiausia įrašytas arkibrolijos albumas, aptaisytas sidabru su sidabriniais užsagais (Ksiązka Bracka w srebro oprawna z klauzurkami srebrn.). Taip pat įrašyta net 111 koplyčioje saugotų didelių ir mažų votų (vienas iš jų – auksinis), didesni ir mažesni relikvijoriai bei sidabriniai angelai, liturginiai rūbai, net 35 damasto ir aksomo biretai (galvos apdangalai) ir kt.

Vilniaus katedros koplyčių atnaujinimo komiteto pranešimas Vilniaus katedros kapitulai. Ketvirtuoju numeriu aprašyta Šv. Jono Nepomuko koplyčia, kur yra Marijos Vardo klebonija (probostwo), ir kuri buvo „gražiausiai ištapyta Smuglevičiaus“, Vilniaus vyskupo Jono Nepomuko Kosakovskio lėšomis. Pranešime nurodyta, kad buvo atnaujinta tik ši tapyba, išsaugant tokią pat žydrą spalvą (szmalzlazurem), visas Smuglevičiaus arabeskas ir tinką (sztukaterye), kuriuos tik buvo galima nuvalyti ir pataisyti. Sunaikintas vietas stengtasi atkurti tuo pačiu stiliumi – taip visos šios koplyčios detalės įgavo pirminį spindesį. 

Pateiktos išlaidos už restauravimo darbus: dailininkui (malarz) Antanui Jankevičiui (1800 – min. iki 1838), dviem kareiviams už pastolių išnešimą pabaigus darbą, dviem moteriškėms (dwóm babom) už grindų išplovimą, dviem dažytojams už šlifavimą, Žylinskiui už altoriaus laiptelių (gradusiki) išdažymą ir kitus pataisymus, Vasilevskiui – už jų sustiprinimą, nes buvo siūbuojantys.

Kun. Karolevičiaus 1861 m. surašytas Vilniaus katedros vizitacijos aktas, kuriame smulkiai aprašytos koplyčios. Nr. 6 paskirtas Šv. Jono Nepomuko koplyčiai, kuri anksčiau buvo vadinama Marijos Vardo, Čenstakavos (nuo paveikslo), Vyskupų (dėl čia esančių vyskupų palaidojimų – katakombų). 

Pasak vizitacijos, ant šios koplyčios užgriuvus bokštui (1769), jos tvarkymo ėmėsi Vilniaus vyskupas Ignotas Masalskis, o darbus tęsė vyskupas Jonas Nepomukas Korvinas Kosakovskis. Koplyčioje stovi paminklas vyskupui J. N. Korvinui Kosakovskiui, mirusiam užsienyje w wodach lekarskich [t. y. Austrijoje, kurortiniame Badeno mieste], kuriuo pasirūpino jo broliai Kauno pataurininkis Juozapas su broliu Leonardu. Sieną puošia Smuglevičiaus darbo paveikslas, kuriame pavaizduotas šv. Jonas Nepomukas, stovintis čekų karaliaus Vaclovo akivaizdoje. Po juo yra kitas, ovalus Marijos Vardo paveikslas sidabro rėmais. Koplyčios kupolo vidus ir sienos dažytos, langai yra pačiame kupolo viršuje, o grindys išklotos plytelėmis. 

Dailininko Marcelio Januševičiaus piešinys pagal Pranciškaus Smuglevičiaus (1745–1807) paveikslą „Šv. Jonas Nepomukas prieš karalių Vaclovą“ Vilniaus katedroje. 

Vilniaus katedros Šv. Jono Nepomuko koplyčia. Fotografuotos iliustracijos iškarpa, užklijuota ant kartono.

Vilniaus katedros vaizdas: fotografo Juozapo Čechavičiaus (1818–1888) fotoreprodukcija pagal Jono Kazimiero Vilčinskio (1806–1885) paveikslą. Pati pirmoji katedros dešinėje – tuometinė Šv. Jono Nepomuko koplyčia (buvusi Marijos Vardo, dabar – Tremtinių).