Biblijos ikonogafija

Daug dėmesio Šventojo Rašto leidimuose buvo skiriama iliustracijoms. Nors tai jau nebebuvo viduramžiais egzistavusios „vargšų Biblijos“, kuriose istorija buvo pasakojama vaizdais, spausdintose knygose jų taip pat gausu. Vienos graviūros skirtos tekstui papuošti, kitos – suteikti skaitytojams papildomos informacijos. Išganymo istoriją dažnai pasakoja antraštiniai Biblijų lapai, jų frontispisai. Kontekstinių žinių turėjo suteikti spausdinti Šventosios žemės ar Jeruzalės žemėlapiai su paaiškinimais, Jeruzalės šventyklos ar Nojaus arkos brėžiniai su nuorodomis, kas kur turėjo būti. Naująjį Testamentą dažnai puošia keturių evangelistų atvaizdai, kuriais pradedamas kiekvienos Evangelijos tekstas. Visos šios iliustracijos nesunkiai atpažįstamos net ir gerai su Biblijos pasakojimais nesusipažinusiam žmogui. Įvairias pavidalais jų pasitaiko nuo Viduramžių iki mūsų dienų.

 

Antraštiniai lapai kaip Biblijoje skelbiamo mokymo santrauka

Evangelikų spausdinamų Šventojo Rašto knygų antraštinius lapus dažnai puošia Luko Kranacho vyresniojo programinis reformacijos paveikslas. Šiame įraše pasakojama apie trijų Biblijų pirmuoju puslapiu skaitytojams perduodamą žinią.

Plačiau apie Biblijų antraštinius lapus galima pasiskaityti J. Liškevičienės straipsnyje „Cenzūra ugnimi: Lietuvos Brastos Radvilų Biblijos antraštinio lapo ikonografija“.

Šio Martyno Liuterio į vokiečių kalbą išverstos Biblijos antraštinio lapo raižinys pasakoja nuopolio ir išganymo istoriją, kuri remiasi Luko Kranacho (Lucas Cranach, 1472–1553) vyresniojo programiniu reformacijos paveikslu. 

Puošnus Biblijos pradžios puslapis, kartojantis tą pačią reformacijos skelbiamą žinią apie išganymą. 
 

Biblijos antraštinio lapo vidurinėje dalyje vaizduojami Jėzus Kristus ir Mozė. Lotyniški užrašai skelbia, kad per juos žmonėms buvo duoti malonė, tiesa bei įstatymai. Viršutinėje dalyje glaustai pasakojama nuopolio ir išganymo istorija. Jos viduryje esantis žmogus raginamas pasirinkti Kristaus jam suteiktą išganymą. Apačioje matomos trys Naujojo Testamento vaizdai: Kristaus gimimas, krikštas ir Paskutinė Vakarienė.

Brastos Biblijos leidėjai, iliustruodami ją, tęsia Vakarų Europos evangelikų Biblijų spausdinimo tradiciją, perima tuos pačius ikonografinius pasakojimus.
 

Šios dvikalbės Biblijos antraštinį lapą puošia knygos leidimą parėmusių valdovų herbai. Tokiu būdu ne tik jiems atsidėkojama už paramą, bet ir skaitytojams primenama apie kunigaikščių darbus tikėjimui.

 

Raguotasis Mozė

Žinomiausias ikonografinis motyvas, susijęs su šv. Jeronimu – raguoto Mozės vaizdavimas knygų raižiniuose, paveiksluose, skulptūromis. Tai susiję su turbūt garsiausia vertimo klaida. Versdamas Išėjimo knygos 34 skyrių, šv. Jeronimas žodį קָרַ֛ן (karan), reiškiantį „švytintis, spinduliuojantis“, perskaitė kaip קָ֫רֶן (keren), reiškiantį „ragai“. Seniausias žinomas raguoto Mozės atvaizdas randamas apie 1050 Anglijoje sukurtame rankraštyje. Šis vaizdavimo būdas buvo paplitęs iki XVI a., o vėliau po truputį ėmė nykti, ragai ėmė panašėti į du šviesos spindulių pluoštus. 

 

Mozė ant egiptiečių užleidžia skėrius.

Dievas Mozei įteikia akmens plokštes su Dešimtimi Dievo įsakymų.

Žydai dykumoje renka maną.

Mozė su Aaronu pas faraoną. Ragai ant Mozės galvos nesunkiai leidžia atpažinti svarbiausius iliustracijoje vaizduojamus asmenis.

Šiame nedideliame piešinyje pavaizduoti net trys pasakojimai. Svarbiausias iš jų – Mozė ir Aaronas pas faraoną. Jis ne tik išskirtas, bet ir virš vaizduojamų asmenų užrašyti jų vardai. Dešinės pusės apačioje matyti engiama žydų tauta, o viršuje – Dievas, apsireiškiantis Mozei ir kalbantis su juo.

Senojo Testamento Išėjimo knygos iliustracijoje, vaizduojančioje susijungiančius jūros vandenis ir juose skęstančią faraono kariauną, aiškiai matomi Mozės ragai leidžia jį lengvai atpažinti tarp kitų XVI a. Krokuvos gyventojus primenančių žmonių.

Mozė perskiria jūrą, kad žydai galėtų saugiai pereiti į kitą krantą. Vėliau grįžęs vanduo užlies juos besivejančią faraono kariauną.

 

Senojo Testamento iliustracijos

Karalius Dovydas, grojantis arfa, rodo psalmyno pradžią. Puošni B raidė ne tik pažymi pirmosios psalmės pradžią („Beatus vir“), bet ir atkreipia skaitytojo dėmesį, leidžia pastebėti, kad ši vieta yra svarbesnė, reikšmingesnė nei kitos pradžios, kurių pirmosios raidės išsiskiria tik dydžiu ir kita spalva.

Kartais Šventojo Rašto skaitytojai kai kurias tariamai „nešvankias“ scenas pataisydavo, uždažydami tai, kas galėjo sukelti nepadorių minčių. Taip nutiko ir šiai iliustracijai, vaizduojančiai Adomą ir Ievą rojuje.

Muzikuojančio karaliaus Dovydo atvaizdu pradedama viena iš Šventojo Rašto knygų – psalmynas. Dovydas rankose laiko arfą, ant stalo matome portatyvinius vargonėlius. Šiais instrumentais turėjo būti pritariama, giedant Dievo šlovei, jie turėjo būti atpažįstami XVI a. skaitytojui.

Vienas iš iliustruotose Biblijose pasikartojančių atvaizdų vaizduoja vyriausiąjį kunigą Aaroną. Vienose knygose ši iliustracija tik puošia tekstą, kitose dar ir pateikiama papildomos informacijos apie kunigo dėvimus drabužius.

Dievas iš aukštybių žvelgia į savo sutvertą pasaulį.

Jeruzalės planas, turėjęs Biblijos skaitytojams padėti lengviau įsivaizduoti Šventajame Rašte pasakojamus įvykius.

Senojo Testamento Penkiaknygės antraštinis puslapis.

Nojaus arkos piešinys ir brėžiniai.

Šios čekiškos Biblijos Senojo Testamento pradžia ypač puošni. Kairiajame puslapyje vaizduojamas pasaulio sukūrimas. Dešiniajame, viduryje, – Mozė ir vyriausiasis kunigas Aaronas. Šio puslapio viršuje pavaizduotas išvarymas iš rojaus, o apačioje – jau žemėje sunkiai dirbantys Adomas ir Ieva.

Jokūbo sapnas. Sapne Jokūbas matė kopėčias, siekiančias dangų, kuriomis angelai lipo į viršų ir leidosi žemyn, taip pat su juo kalbantį Dievą.

Bėgdami iš Egipto dykumoje žydai ėmė murmėti prieš Dievą ir Mozę, skųstis gaunamu maistu. Už bausmę juos užpuolė ugningi žalčiai, nuo kurių įkandimo žmonės mirė. Supratę savo kaltę, žydai ėmė gailėtis. Tuomet Dievas liepė Mozei padirbdinti varinį žaltį. Kiekvienas įkąstasis, į jį pažvelgęs, pasveikdavo.

Samsonas kovoja su liūtu.

 

Naujojo Testamento iliustracijos

Erazmo Roterdamiečio (1469–1536) lotyniškas Naujojo Testamento vertimas su jo komentarais ir graikišku originalo tekstu.
Dar XVI a. pr. spaustuvininkai, leisdami knygas, tęsė rankraštinių knygų tradiciją. Kiekvienos Naujojo Testamento knygos pirmasis puslapis yra gausiai išpuoštas raižiniais, ornamentinėmis raidėmis. Panašiai buvo puošiami ir prabangūs Viduramžių manuskriptai.

Šią evangelijų knygą puošia keturių evangelistų atvaizdai, esantys kiekvienos Evangelijos pradžioje.

Naujojo Testamento antraštinis puslapis, vaizduojantis keturis evangelistus ir svarbius šiose knygose aprašomus įvykius.

Naujojo Testamento Apaštalų laiškų antraštinis puslapis. Po kiekviena miniatiūra nurodytos laiškų eilutės, padedančios skaitytojui suprasti, kas jose pavaizduota.

Jėzaus Kristaus kilmės medį, užrašytą evangelisto Mato, vaizduojanti iliustracija.

Keturi apokalipsės (Apreiškimo Jonui) raiteliai. Pirmasis, su kilpiniu, vaizduoja nugalėtoją. Antrasis, su kardu, atneša karus. Trečiasis, su svarstyklėmis, simbolizuoja badą, o ketvirtasis yra mirtis.