Šventasis Raštas ir jo vertimai

Originalus Šventojo Rašto tekstas buvo parašytas keliomis kalbomis: Senasis Testamentas – hebrajų ir aramėjų, Naujasis – graikų. Kadangi jo knygos buvo rašomos skirtingu laiku ir skirtos konkrečioms bendruomenėms, jos ir atspindėjo to meto skaitančiųjų ar klausančiųjų žodžiu perduodamo pasakojimo kalbą. 

Tuo metu, kai tikinčiųjų bendruomenėje atsirasdavo žmonių, nebesuprantančių šventraščio kalbos, iškildavo poreikis tekstą išversti, užrašyti liaudies kalba. Jau III–II a. pr. Kr. Senasis Testamentas buvo išverstas į graikų kalbą. Šis vertimas yra žinomas Septuagintos pavadinimu. Legendos jį sieja su faraonu Ptolemėju II Filadelfu (309–246 m. pr. Kr.). Babilonijos Talmude ir kituose tekstuose sakoma, kad faraonas pasamdė 72 žydų išminčius (po 6 iš visų 12 Izraelio giminių), uždarė juos atskiruose kambariuose ir įsakė išversti Torą. Įvyko stebuklas – Dievo valia visi vertimai buvo vienodi. Lotyniškas pavadinimas Septuaginta (septyniasdešimt), kuriam pagrindą davė ši legenda, paplito tik Augustino laikais. Tai buvo pirmasis Biblijos vertimas į graikų kalbą, vėliau tapęs krikščioniškos Biblijos kanono dalimi. 

Ypač daug Šventojo rašto vertimų atsirado plintant krikščionybei. Jie buvo būtini, norint sėkmingai skleisti tikėjimą. IV a. pab. Bibliją imta versti į įvairias liaudies kalbas. Amžiaus pabaigoje šv. Jeronimas ją išvertė į lotynų kalbą, panašiu metu ji išversta į gotų kalbą. V a. – į armėnų; šiuo laikotarpiu datuojami ir vertimai į sirų, gruzinų, koptų, etiopų kalbas. Viduramžiais vertimų sumažėjo, o popiežius Inocentas III, reaguodamas į tarp krikščionių plintančias erezijas, 1199 m. uždraudė nepatvirtintus vertimus. Vis dėlto tuo metu Šventasis Raštas ar jo dalys buvo išversti į senąsias anglų ir prancūzų, čekų, vengrų ir kitas kalbas, 863 metais – į bažnytinę slavų kalbą jį pradėjo versti Kirilas ir Metodijus.

Biblijų sklaida suintensyvėjo, išradus spaudą renkamais rašmenimis (juk net pati pirmoji spausdinta knyga buvo Maince 1455 m. Johano Gutenbergo išspausdinta Biblija). Tarp inkunabulų buvo Šventojo Rašto tekstų ne tik lotynų, bet ir hebrajų, italų, vokiečių, prancūzų, katalonų, čekų kalbomis. Reformacija suaktyvino vertimus į liaudies kalbas, tokių knygų atsirado vis daugiau. 1518–1519 m. Prahoje Rusėniškąją Bibliją išspausdino Pranciškus Skorina, Martyno Liuterio (Martin Luther) į vokiečių kalbą išverstas Naujasis Testamentas pasirodė 1522, olandų Biblija – 1526, prancūzų – 1530 metais...

Buvo spausdinami ir įvairūs moksliniai Šventojo Rašto leidimai: daugiakalbės knygos, kuriose tekstas lygiagrečiai spausdintas originalo ar lotynų kalba su vertimu į liaudies kalbą, lotyniškos su komentarais, originalo kalba su vertimu į lotynų kalbą. Kiekvienas, gebantis skaityti, galėjo rasti sau tinkamą Biblijos variantą.
 

Plačiau apie Torą galima pasiklausyti dr. Laros Lempertienės paskaitoje „Bibliopolio žvaigždynas. Tora: sakrali teksto ir objekto vienybė“ .

Turovo evangelija – XI a. surašytas šventadieniams skirtų Evangelijų skaitinių rinkinys. Šiuo metu yra išlikęs tik jo fragmentas. Tai yra ankstyviausias rašto paminklas, saugomas Lietuvoje. Pavadinimą rankraštis gavo nuo vietos, kurioje buvo rastas. 1865 m. Turove (netoli Minsko, dab. Baltarusijos Respublikos teritorijoje) anglių dėžėje per archeografinę ekspediciją jį rado mokytojas Nikolajus Sokolovas.

Knygoje taip pat esama XVI a. pr. rankraštinių įrašų, priskiriamų kunigaikščiui Konstantinui Ostrogiškiui (apie 1460–1530). 

Apie knygą parodoje „Mnemosinės sodai“

Senosios rankraštinės knygos paprastai neturėjo antraštinio lapo, ryškesnių skyrių pavadinimų. Ši Biblija pradedama nuo teksto, kurio pavadinimas išskirtas raudonomis raidėmis ir miniatiūra puošta pirmąja raide, kurios centre matyti rašantis šv. Jeronimas.

Rankraštinė evangelijų knyga, rasta Žuchavičių cerkvėje, Naugarduko apskr. (Baltarusija). Nuotraukoje matomas Evangelijos pagal Morkų teksto pirmasis puslapis.

Šioje knygoje surašyti keturių evangelijų tekstai, taip pat nurodyta, kada kuri teksto dalis turėjo būti skaitoma liturgijos metu.

500 metų švenčiančią Nobelio evangeliją pagaminti užsakė Chvoensko seniūnas Semionas Batyjevičius. Knygą perrašė diakonas Sevastijanas Avraamovičius. Ji buvo baigta „birželį, pirmąją mėnesio dieną, šv. Justino dieną, Filosofo ir šventojo kankinio Justino dieną“. Perrašyta Evangelija buvo dovanota Pinsko pavieto Nobelio gyvenvietės šv. Mikalojaus cerkvei.

Evangelijų knygos viršelį puošia Kristaus nukryžiavimo scena, kampuose esančiose plokštelėse išraižyti keturių evangelistų – Mato, Luko, Morkaus ir Jono atvaizdai. 

Pati pirmoji renkamais rašmenimis išspausdinta knyga buvo Biblija. Jų XV a. pasirodė gana daug. Tai liudija apie vis didėjantį tokių knygų poreikį ir nemažą skaičių žmonių, norinčių ir gebančių skaityti Šventąjį Raštą lotynų kalba. Ši knyga yra vos trisdešimt metų jaunesnė už pačią pirmąją spausdintą Gutenbergo Bibliją.

Kai kurios knygos yra gausiai išmargintos buvusių savininkų komentarais. Vieni jų yra nuorodos į kitas Šventojo Rašto vietas, kiti – vertimai ar įvairūs komentarai.

Dalis pirmųjų spausdintų Biblijų buvo gausiai išpuoštos dailininkų pieštomis iliuminacijomis – kitose tik įrašytos puošnesnės ar ir labai paprastos pirmosios skyrių raidės. Šioje XV a. Prahoje išspausdintoje Biblijoje čekų kalba puošnesnių raidžių yra vos viena kita (pavyzdžiui, Evangelijos pagal Morkų pradžioje). Kitos yra tiesiog paprastai užrašytos spalvotu rašalu. Greta pastarųjų galima įžiūrėti spaustuvininko raidei paliktoje vietoje atspaustą mažą raidelę – nuorodą dailininkui, kad jam nereikėtų skaityti teksto ir jis žinotų, ką konkrečioje vietoje turi įrašyti. Ši tradicija – puošniai ornamentinei raidei paliktoje vietoje įrašyti savotišką priminimą - atėjo iš rankraštinių knygų, kurias perrašinėjantis raštininkas elgdavosi taip pat, palikdamas užuominą dailininkui.

1517–1519 Prahoje Pranciškus Skorina (prieš 1490–prieš 1552) atskiromis knygomis spausdino Senajį Testamentą, gavusį Rusėniškosios Biblijos pavadinimą. Vėliau, prieš 1522 metus, jis atvyko į Vilnių ir čia įkūrė spaustuvę. Tai buvo pirmoji spaustuvė Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje, o pirmosiose joje išspausdintose knygose – Mažojoje kelionių knygoje (apie 1522) ir Apaštale (1525) – taip pat yra Biblijos vertimų į bažnytinę slavų kalbą, skirtų stačiatikiams. Mažąją kelionių knygą sudarė Senojo Testamento psalmynas ir kiti liturginiai tekstai, o Apaštalą – Naujojo Testamento Apaštalų darbai ir laiškai.

Daugiau apie Pranciškų Skoriną ir jo Bibliją galima sužinoti virtualioje parodoje „Pranciškaus Skorinos Rusėniškajai Biblijai – 500“.

Ši graikų – originalo – kalba išspausdinta Naujojo Testamento knyga išsaugojo gausybę nežinomo XVI a. skaitytojo komentarų graikų ir lotynų kalbomis. Knygos priešlapyje taip pat yra lotyniškai įrašyta, kad tai yra reta laida, kuria, kaip sakoma, naudojosi Liuteris. Kadangi knyga priklausė Gotholdo bibliotekai Karaliaučiuje, o jos buvusiam savininkui buvo svarbu paminėti, kad, tikėtina, tokia pačia knyga naudojosi Martynas Liuteris, galima spėti jį buvus evangeliką.

Erazmo Roterdamiečio (1469–1536) lotyniškas Naujojo Testamento vertimas su jo komentarais ir graikišku originalo tekstu. 

Norint, kad kuo daugiau žmonių galėtų perskaityti ir suprasti Šventojo Rašto tekstą, buvo siekiama jį užrašyti kuo bendresne kalba, siekiama išvengti tarmybių. Dėl tokio universalumo siekimo Martyno Liuterio išversta Biblija padėjo pagrindus bendrinei vokiečių kalbai.

Vilniaus bazilijonų vienuolynui priklausiusios dvikalbės graikų–lotynų kalbų Biblijos (Septuagintos ir Vulgatos) antrasis tomas.

Ciuriche išspausdintas lotyniškos Biblijos egzempliorius priklausė Reformacijos veikėjui, Kritinės Biblijos egzegezės pradininkui Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje Simonui Budnui (1530–1593). Knygoje gausu jo ranka raudonu ir juodu rašalu parašytų komentarų. Galbūt šia knyga jis naudojosi rengdamas savo Biblijos vertimą.

Venecijoje spausdintas gausiai iliustruotas Biblijos vertimas į italų kalbą. Kad skaitytojui būtų lengviau suprasti iliustracijas, kai kuriose yra užrašyti pavaizduotų žmonių vardai. Toks paaiškinimas matomas net antraštiniame lape, kurį puošiančio raižinio centre matomas soste pusiau gulomis sėdintis karalius Saliamonas. Visgi ne visų knygoje esančių graviūrų siužetai atitinka tekstą, kai kurios kartojamos ne vieną kartą.

Biblija lotynų kalba su greta teksto išspausdintais gausiais komentarais.

Pagrindinis Šventojo Rašto tekstas joje išspausdintas stambesniu šriftu, kad aiškiai išsiskirtų lape. Komentarai spausdinami smulkesnėmis raidėmis: kuo jos mažesnės, tuo mažiau svarbus komentaras. Iliustracijos (čia matomas deginamųjų aukų altorius) taip pat turi aprašus, kuriuose aiškinama, ką reiškia ar kam naudojami pavaizduoti objektai.

Brastos (Radvilų) Biblija – pirmasis Biblijos vertimas į lenkų kalbą Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje, Mikalojaus Radvilos Juodojo rūpesčiu parengtas Lietuvos ir Lenkijos reformatų. Bibliją iš hebrajų, graikų kalbų, pasitelkiant ir lotyniškus, taip pat prancūziškus tekstus, į lenkų kalbą vertė Pinčuve (Mažoji Lenkija) sutelktos tarptautinės intelektinės pajėgos. Iš viso minima 18 vertėjų. Vertimas šiame evangelikų reformatų centre truko apie šešerius metus. Išėjusi knyga paties kunigaikščio rūpesčiu buvo platinama tiek vietoje, tiek Vidurio ir Rytų Europos regione. Ji plito ne tik tarp evangelikų – Biblija buvo žinoma ir stačiatikių aplinkoje.

Daugiau apie šią Bibliją ir jos atsiradimo kontekstą – virtualioje parodoje „Reformacijai – 500“ .