Šv. Jeronimas ir jo atvaizdai knygose

Šventasis Jeronimas (apie 347–420) – krikščionių teologas, Bažnyčios Tėvas, kunigas, Šventojo Rašto vertėjas į lotynų kalbą. Gimė apie 347 m. Stridone, Dalmatijoje, todėl dar vadinamas Jeronimu Stridoniečiu ar Euzebijumi Sofronijumi Jeronimu (Eusebius Sophronius Hieronymus). Gramatiko ir retoriaus išsilavinimą, graikų kalbos pradmenis ir romėnų literatūros pažinimą jis įgijo Romoje, kurioje 366 m. ir pasikrikštijo. Kurį laiką gyvenęs kaip atsiskyrėlis Chalkidės dykumoje, 377-aisiais buvo įšventintas į kunigus. Buvo Grigaliaus Nazianziečio mokinys, dirbo popiežiaus Damazo I sekretoriumi. Greičiausiai jo paragintas, suredagavo seną Evangelijų vertimą į lotynų kalbą. Po popiežiaus mirties 384 metais, netekęs savo globėjo ir žlugus viltims tapti jo įpėdiniu, Jeronimas buvo priverstas palikti Romą. Po piligrimystės į Egiptą apsistojo Betliejuje. Ten išvertė daugumą Senojo Testamento knygų (reikia pripažinti, kad šis vertimas nebuvo nuoseklus – ne visos Šventojo Rašto knygos buvo vienodai kruopščiai išverstos). Čia parašė ir beveik visų Senojo Testamento knygų komentarus, su kuriais mus pasiekė ir to meto egzegetinės literatūros fragmentai. Jeronimo palikimą taip pat sudaro dogmatiniai poleminiai raštai prieš to meto klaidatikius, hagiografiniai ir istoriniai tekstai, laiškai. Jeronimas mirė 420 m. rugsėjo 30-ąją, tą dieną Katalikų bažnyčia mini jo šventę (stačiatikiai – birželio 15-ąją). Oficialiai šv. Jeronimo kultas buvo patvirtintas tik XVIII a. (palaimintuoju jį paskelbė popiežius Benediktas XIV 1747 metais, o šventuoju – popiežius Klemensas XIII 1767 metais), bet jau netrukus po jo mirties buvo pradėta kalbėti apie šventumą, jo užtarimu įvykusius stebuklus. VII a. jis buvo paskelbtas vienas iš keturių Vakarų Bažnyčios tėvų, kartu su Augustinu, Ambraziejumi ir Grigaliumi Didžiuoju.

Šv. Jeronimo Biblijos vertimas buvo pavadintas Vulgata ir priimtas kaip kanoninis Vakarų Bažnyčios tekstas. Tridento bažnytinis susirinkimas jį pripažino autentišku ir vieninteliu teisingu tekstu. Nuo 1592 m. iki XX a. oficialiu laikytas pataisytas Vulgatos leidimas – Vulgata Clementina. Naujausias pataisytas oficialus leidimas – Nova Vulgata Bibliorum Sacrorum editio – patvirtintas 1979 metais.
 

XIII a. Paryžiaus universiteto aplinkoje perrašytas Šventasis Raštas pradedamas šv. Jeronimo laišku, kurio pirmojoje raidėje knygos iliuminuotojas nupiešė patį laiško autorių, apsirengusį vienuolio rūbais ir palinkusį prie rašomo teksto. Vienuolio abitas – charakteringa šv. Jeronimo dėvėsena seniausiuose jo atvaizduose.

Knygos pavadinimas Sanctus Hieronimus Biblia – Šventojo Jeronimo Biblija – yra daug vėlesnis nei pats rankraštis. Vulgatoje nėra jokių duomenų, apie tai, kas ir kada ją perrašė. Pavadinimas rankraščio pabaigoje esančiame tuščiame lape buvo įrašytas gerokai vėliau – 1446 metais.
 

1524 m. parašytoje maldų knygoje, priklausiusioje Žygimantui Senajam, yra kardinolo rūbais vilkinčio šv. Jeronimo atvaizdas. Šiuo imaginaciniu portretu pradedamas šv. Jeronimo psalmynas, taip pavadintas psalmių vertėjo į lotynų kalbą garbei. Šventojo apranga čia simbolizuoja jo artimumą ir tarnystę popiežiui Damazui I. Tačiau kardinolu šv. Jeronimas nebuvo, nes tokia dvasininko pareigybė tuo metu dar neegzistavo. Vulgatos vertėjo kardinolo įvaizdis itin mėgtas Renesanso epochoje. Iliuminuodamas rankraštį, šios knygos dailininkas – cistersų vienuolis Stanislovas Samostšelnikas (Stanisław Samostrzelnik, ~1480–1541) atkartojo Diurerio (Dürer) raižinio, vaizduojančio šv. Jeronimą, kompoziciją. 1510–1530 m. S. Samostšelnikas buvo didžiojo kanclerio Kristupo Šydloveckio (Krzysztof Szydłowiecki, 1467–1532) kapelionas ir dvaro dailininkas, o vėliau savo dirbtuves turėjo Krokuvoje. Tapytojas – rankraštinių knygų puošėjas ir sienų dekoratorius – šį rankraštį iliuminavo 1524 metais. XVII a. jis buvo papildytas naujomis maldomis.

Rankraščio originalas saugomas Britų bibliotekoje.
 

XV a. išspausdinti šv. Jeronimo Šventųjų tėvų gyvenimai mums yra svarbūs ne vien dėl jų autoriaus, kuriam skirta paroda, bet ir dėl antraštiniame lape pavaizduotų asmenų: rankose bažnyčią laikančių Bavarijos kunigaikščio Jurgio Turtingojo (1455–1503) ir jo sutuoktinės Jadvygos Jogailaitės (1457–1502) – Kazimiero Jogailaičio dukters, Jogailos anūkės, šv. Kazimiero sesers. Prie jos kojų, dešiniajame apatiniame kampe, matomas skydas su Lietuvos Vyčiu ir Lenkijos Ereliu. Tai yra seniausias šiuo metu žinomas spausdintas Lietuvos herbo pavyzdys.

Čia rodomas antraštinis lapas yra iš inkunabulo, saugomo Bavarijos nacionalinėje bibliotekoje.
 

Jokūbo Voraginiečio Aukso legenda – viduramžiais užrašyti ir rankraščiais, o vėliau ir spausdintomis knygomis plitę šventųjų gyvenimai. Čia matomas šv. Jeronimas su liūtu, paimtas iš XVI a. knygos. 

Legenda pasakoja, kad Sirijos dykumoje jį ir jį lydinčius vienuolius užpuolęs sužeistas, iš skausmo paklaikęs liūtas. Šv. Jeronimas žvėries neišsigandęs, ištraukęs iš jo letenos spyglį ir ėmęsis gydyti. Taip prisijaukinęs liūtą, kad šis daugiau nuo šventojo nebesitraukęs. Todėl liūtas tapo itin dažnas šv. Jeronimo ikonografijoje ir turėjo šakotą semantiką. Šv. Jeronimas įkūnijo išganymo versmę, o liūtas – mirtį, nuodėmę, nuo kurių kaip per krikštą išsivaduojama ištraukus dyglį. Žvėrių karalius reiškė ir aistrų, ydų, nesvetimų ir neramiajam biblistui, nugalėjimą. XV a. II pusės – XVI a. I pusės dailėje itin mėgta vaizduoti statiška kardinolo rūbais šv. Jeronimo figūra su prigludusiu, ant galinių kojų besistiebiančiu liūtu. Šuniui būdingas judesys ne tik pabrėžė visišką liūto atsidavimą, bet turėjo priminti stebuklines šventojo galias.
 

Pirmojo iš dešimties šv. Jeronimo raštų tomo antraštinį lapą puošia keturių didžiųjų Bažnyčios Tėvų atvaizdai. Šv. Jeronimas čia vaizduojamas drauge su šv. Ambraziejumi, šv. Augustinu ir popiežiumi Grigaliumi Didžiuoju. 

Šv. Jeronimas atpažįstamas ne tik iš užrašo po jo atvaizdu, bet ir iš prie kojų tupinčio liūto – jo atributo dailėje. 
 

Šv. Jeronimo laiškų frontispise vaizduojamas urve besimeldžiantis šventasis. Pasakojama, kad su savo palydovais nuvykęs į Betliejų, šv. Jeronimas ten įkūrė keturis vienuolynus – vieną vyrams ir tris moterims. Jis pats apsigyvenęs natūraliai susiformavusioje grotoje (tikėtina, ją ir pavaizdavo dailininkas), besišliejančioje prie Viešpaties Gimimo grotos.

Šv. Jeronimo raštai pradedami frontispisu, kurio centre vaizduojamas šių veikalų autorius, o po jo portretu esantį užrašą „In spe fortitude mea“ (Viltis – mano stiprybė) iliustruoja greta stovinčios alegorinės vilties ir stiprybės figūros.

 

 

Iš lietuviškų tekstų šv. Jeronimą katalikai galėjo pažinti gana vėlai: tik XIX a. buvo išverstas ir išspausdintas jo gyvenimo aprašymas. Prieš tai jį galėjo dažniau pamatyti bažnyčias puošiančiuose paveiksluose ir skulptūrose. Didikų ir dvasininkų bibliotekose buvo nemažai senųjų šv. Jeronimo veikalų: XVI a. pr. Lietuvos kancleris Albertas Goštautas turėjo šv. Jeronimo parašytą senųjų Bažnyčios Tėvų gyvenimų tomą Vitas patrum, Mikalojus Daukša – Epistolae et tractatus, 1495 m. išleistus Niurnberge ir t. t. Be to, Daukša, kaip ir daugybė kitų vertėjų, versdamas postilę, naudojosi iškiliausiu vir trilinguis (trikalbio vyro – graikų, lotynų ir hebrajų kalbų mokovo) darbu – Vulgata. Labiau išsilavinę, mokantys lenkiškai skaityti tikintieji apie šv. Jeronimo gyvenimą galėjo perskaityti XVI a. spausdintuose ir iš karto bestseleriu tapusiuose pirmojo Vilniaus jėzuitų akademijos rektoriaus Petro Skargos (1536–1612) Šventųjų gyvenimuose (Zywoty świętych). Parašyti 1577 metais, pirmą kartą jie buvo išspausdinti 1579 metais Vilniuje. Vien autoriui gyvam esant, ši knyga Lietuvoje ir Lenkijoje išspausdinta 8 kartus. Apsilankymą šv. Jeronimo celėje savo kelionės į Jeruzalę metu aprašė ir Mikalojus Kristupas Radvila Našlaitėlis (1549–1616).

Lietuviškai šv. Jeronimo gyvenimas pirmą kartą aprašytas vyskupo Motiejaus Valančiaus parengtuose ir 1858 m. Vilniuje Juozapo Zavadzkio spaustuvėje išleistuose Żiwatuose szwętuju. Juose, tiesa, klaidingai nurodoma, kad šv. Jeronimas mirė ne 420, o 422 metais. Vėliau Serafino Lauryno Kušeliausko parengtuose Giwenimuose szwentuju Diewa šv. Jeronimo gyvenimo nėra. Bet juo, kaip vienu iš autoritetų, remiamasi skyriuje „Szłowe Szwentuju“, kuriame aiškinama, kodėl reikia gerbti šventuosius, juos pažinti ir prisiminti.
 

Šv. Jeronimo gyvenimas, aprašytas jėzuito Petro Skargos Šventųjų gyvenimuose. Visi pasakojimai knygoje sudėti kalendoriškai – pagal dienas, kada minimas vienas ar kitas šventasis. Apie šv. Jeronimą skirta skaityti rugsėjo 30-ąją, nes tą dieną jis minimas katalikų liturgijoje.

Ši knyga – pirmoji Gyvenimų laida, išspausdinta Mikalojaus Kristupo Radvilos spaustuvėje Vilniuje. 

1583 m. šv. Jeronimo celę Betliejuje aplankė Mikalojus Kristupas Radvila Našlaitėlis (1549–1616). Tai, ką pamatė, jis aprašė knygoje Kelionė į Jeruzalę:

„Kairėje pusėje yra kitas urvas, kuriame trys paminklai. Tuojau įėjus pirmasis dešinėje – šv. Euzebijaus, antrasis kairėje – šv. Paulės, trečiasis – šv. Jeronimo. 
(…)
Iš tų kapų požeminiu perėjimu lipama į šv. Jeronimo kambarėlį, kuriame jis išvertė Bibliją. Jis labai tamsus, nes įrengtas po bažnyčia, į kurią pasimelsti tas šventasis vyras užlipdavo dar ir dabar tebesančiais laipteliais, įeidavo pro duris, dabar užmūrytas. Šiek tiek šviesos pro mažą langelį įeina iš vienuolyno pusės.“ 

(Cituojama iš: Radvila, Mikalojus Kristupas, Našlaitėlis. Kelionė į Jeruzalę. Iš lotynų kalbos vertė Ona Matusevičiūtė. Vilnius: Mintis, 1990, p. 100–101)

Pirmą kartą lietuviškai aprašytas šv. Jeronimo gyvenimas iš vysk. Motiejaus Valančiaus parengtų Živatų šventųjų (p. 113–117).

Šv. Jeronimu, kaip vienu iš Bažnyčios autoritetų, remiasi ir jį cituoja knygų leidėjas Serafinas Laurynas Kušeliauskas (1820–1889), Gyvenimų šventųjų Dievo pratarmėje paaiškindamas, kodėl žmonės turėtų skaityti tokias knygas ir iš jų mokytis (p. 10–11).