Šv. Jeronimas XX–XXI a. Lietuvoje

Šiais laikais Lietuvoje šv. Jeronimas minimas retokai: nėra jo vardu pavadintų bažnyčių, skulptūrose ar paveiksluose jis ne visuomet atpažįstamas, kartais sumaišomas su populiaresniais šventaisiais. O ir Mozę su ragais beveik vien tik senosios dailės pavyzdžiuose galima rasti. Visgi šv. Jeronimas nėra visiškai pamirštas. Čia pateikiama keletas jo įamžinimo pavyzdžių, kartais – su šypseną keliančiomis korektūros (ar šventojo nebeatpažinimo) klaidomis.

 

Šv. Jeronimo diena švenčiama...

1910 m. Šv. Kazimiero draugija išleido trečią Aloyzo Fridricho SJ Šventųjų gyvenimų (vertė kun. Stanislovas Dyša) dalį. Joje šv. Jeronimui skirti 161–163 puslapiai: pateikta jo biografija ir pamokymas su 50 psalmės citata, be to, reprodukuotas atgailaujančio šventojo atvaizdas, bet... nurodyta, kad šv. Jeronimas minimas rugsėjo 31-ąją – dieną, kurios nėra kalendoriuje.

 

Neatpažintas šv. Jeronimas tarpukario spaudoje

Vienas renginių, skirtų Vytauto Didžiojo 500 mirties metų sukaktuvėms, buvo 1930 m. Kaune surengta Žemės ūkio ir pramonės paroda. Jos proga „Naujo žodžio“ bendrovė išleido laikraštį „Parodos diena“. Jame be jokių turinio sąsajų įdėta iliustracija – šv. Jeronimo atvaizdas, tačiau šventasis čia pervadintas į šv. Aloyzą. Turbūt, kaip ir šiandienėje žiniasklaidoje, dėl neatsakingo paviršutiniškumo ir skubos įsivėlė klaida, tad liko nepatikrinta ir šios reprodukcijos paantraštė.

 

Lietuvystės Mozė

Vilniaus lietuviai tarpusavyje Joną Basanavičių titulavo lietuvystės Moze. Pirmas lietuviškas „kultūrinis juokų ir satyros“ laikraštis Garnys, sveikindamas tautos patriarchą šešiasdešimtmečio proga, 1912 m. (nr. 2) pavaizdavo jį lyg Mozę – su Dekalogo plokštėmis ir šviesos „ragais“. J. Basanavičiaus kaip Mozės, žurnalu Aušra išvedusio savo tautą iš spaudos dykumos ir išsaugojusio lietuvių tapatybę, vaizdinys neišblėso: minėta iliustracija papuošė Eligijaus Railos knygos viršelį ir net įkvėpė pavadinimą – „Lietuvystės Mozė. Jono Basanavičiaus gyvenimo ir ligos istorija“.

 

Sigitos Maslauskaitės paveikslai

Mūsų bažnyčiose nebeatsiranda naujų šv. Jeronimo atvaizdų, tačiau yra dailininkų, kuriuos jo asmenybė įkvepia vaizdinei refleksijai. Antai Bažnytinio paveldo muziejaus direktorė, tapytoja Sigita Maslauskaitė ne kartą šį šventąjį vaizdavo sau įprasta ekspresionistine vibruojančių potėpių maniera. Žinodama Bažnyčios tėvo ikonografinę tradiciją, dailininkė ją tęsia dabartinėmis išraiškos priemonėmis, nebijodama pasitelkti ir žinomus pirmavaizdžius. Viename paveiksle tapytoja pagauliai perteikė iškilaus baroko tapytojo Žoržo de la Tūro (Georges de La Tour) sukurtos šv. Jeronimo kompozicijos reminiscenciją.

 

Audriaus Puipos šv. Jeronimas

Dailininkas Audrius Puipa (1960–1997) sumanė ir kartu su fotografu Gintautu Trimaku įgyvendino gyvųjų paveikslų, įkvėptų dailės šedevrų, ciklą. Sekant garsiu Chusepės de Riberos (Jusepe de Ribera) paveikslu 1996 m. šv. Jeronimą įtaigiai suvaidino skulptorius Vytautas Šerys (1931–2006), o Paskutiniojo teismo angelą – Marija Puipaitė. Apie A. Puipos parodą Inscenizuoti paveikslai, 2018 m. veikusią Palangoje, galima skaityti „7 meno dienose“ (2018 m. birželio 1 d).

 

Šv. Jeronimas – lietuvis?

Apie lietuvišką šv. Jeronimo kilmę straipsnyje „Lietuvių asketas Jeronimas – vertėjas, turėjęs problemų dėl ragų“ rašo Irena Aleksaitė (straipsnis išspausdintas Šiaurės Atėnuose 2016 m. spalio 21 d.) 

 

Šv. Jeronimo premija

2005 m. Lietuvos literatūros vertėjų sąjunga įsteigė Šv. Jeronimo premiją, kuri kasmet skiriama užsienio literatūros vertėjui už profesionalius ir meniškus užsienio grožinės ir humanitarinės literatūros vertimus į lietuvių kalbą, už nuopelnus vertėjo profesijai, meniniam vertimui, meninio vertimo teorijai ir kritikai bei vertėjų ugdymui. 2006 m. Lietuvos respublikos kultūros ministerija ir Lietuvos literatūros vertėjų sąjunga taip pat įsteigė premiją lietuvių literatūros vertėjui į užsienio kalbas, kuri yra skiriama už profesionalius ir meniškus lietuvių literatūros grožinių bei humanitarinių kūrinių vertimus iš lietuvių kalbos, už indėlį į tarptautinius kultūros mainus bei literatūros sklaidą ir populiarinimą kitose šalyse. Šios premijos tikslas – pripažinti ir skatinti vertėjo kaip menininko darbą ir indėlį į Lietuvos kultūrą, literatūrą ir kalbą, kultūrų dialogą, pasaulio elitinės literatūros leidybą, kelti literatūros vertėjų profesijos prestižą.

Visus šios premijos laureatus galima rasti Lietuvos literatūros vertėjų sąjungos puslapyje.