Apie parodą
Rasų kapinės per ilgą savo eksploatavimo laiką tapo neatsiejama Vilniaus miesto įvaizdžio dalimi. 1801 m. įsteigtos kapinės priskirtos Misionierių, XIX a. viduryje – šv. Jonų bažnyčios parapijai. Išskirtiniais atvejais kapinėse tebelaidojama ir šiandien. Rasų kapinių įkūrimas susijęs su švietimo epocha, kai kapinės iš bažnyčių šventorių miesto centre pradėtos kelti už miesto ribų. Vienas iš Rasų kapinių kūrimo iniciatorių – Vilniaus vyskupas Jonas Nepomukas Kosakovskis (1755–1808), prieš tai buvęs Lietuvos Edukacinės komisijos pirmininku. Šios kapinės buvo pirmosios, įsteigtos už miesto ribų.
Kapinių kūrimasis ir raida atsispindi Lietuvos MA Vrublevskių bibliotekoje išlikusiuose rašytiniuose ir ikonografiniuose dokumentuose. Vienos seniausių Vilniuje Rasų kapinės yra ne tik amžinojo poilsio vieta, bet ir praeities liudytojas. Čia rastume iškiliausius XIX a. pirmos pusės senojo Vilniaus universiteto dėstytojus, žymiausius savo laikmečio menininkus, kultūros ir visuomenės veikėjus, per vykusias kovas žuvusius karius, taip pat eilinius gyventojus.
Minėdama Vilniaus 700 metų sukaktį, Vrublevskių biblioteka atskleidžia dalį sukauptų dokumentų ir supažindina su Rasų kapinių, kaip svarbios Vilniaus miesto dalies, istorija. Bibliotekoje saugoma daug vertingos medžiagos Rasų kapinių istorijai pažinti. Didelė dalis medžiagos sukaupta atskirame fonde F312, skirtame Vilniaus Rasų ir Bernardinų kapinių dokumentams (1524 saugojimo vienetai). Daugiausia tai laidojimo dokumentacija. Nemažai informacijos galima rasti Vilniaus arkivyskupijos kurijos fonde F318. Kapinių istorija aprašyta tyrėjų Liucijono Uzemblos, Vladislovo Veitkos užrašuose, laiškuose, kartotekose.
Parodos struktūrą lėmė sukaupta archyvinė medžiaga, jos apimtys neleidžia tolygiai atspindėti pasirinktos tematikos. Parodoje pristatyta tik dalis LMAVB saugomų dokumentų.
Pristatomi bendro pobūdžio kapinių įkūrimo ir raidos dokumentai. Senuosiuose Vilniaus miesto planuose galima pamatyti, kaip kito kapinių ribos, išlikusiuose atvirukuose ir nuotraukose matomi besikeičiantys vaizdai: koplyčios būklė, kolumbariumų nykimas, kaip keitėsi atskirų kapų paminklai. Pristatomas vienas pirmųjų palaidojimų: Vilniaus burmistras Jonas Miuleris mirė vos įsteigus kapines – mirties metrikų registracijos knygoje jis pažymėtas antruoju numeriu. Ypač daug medžiagos, susijusios su laidojimo Rasų kapinėse dokumentacija, – išlikę leidimai laidoti, laidojimo bilietai, įrašai bažnyčių knygose apie mirusiuosius, dokumentai dėl perlaidojimų. Nemažai ūkinės veiklos dokumentų – reikalingų darbų sąmatos, sąskaitos už atliktus darbus, mokėjimai, kapinių priežiūros dokumentai. Rasų kapinės visada kėlė visuomenės susidomėjimą. Vienas pirmųjų kapinių aprašymų – Adomo Honorio Kirkoro „Pasivaikščiojimai po Vilnių ir jo apylinkes“ (1856, lenk. k.). Vėliau kapines tyrė Liucijonas Uzembla, Vladislovas Zahorskis, Vaclovas Veitka ir kiti. LMAVB išlikusios L. Uzemblos ir V. Veitkos sudarytos Vilniaus kapinių (taip pat ir Rasų) antkapių įrašų kartotekos domina ne tik lietuvių, bet ir kitų šalių tyrėjus. Šios kartotekos atskleidžiamos, pasitelkiant žymių asmenų palaidojimus – pristatomi Jono Basanavičiaus, Tado Vrublevskio bei kitų kapų aprašymai iš Liucijono Uzemblos kolekcijos.
Rasų kapinės jau yra tapusios savotišku panteonu, domėjimasis jomis leidžia praplėsti Vilniaus miesto istorijos pažinimo ribas.
Dar nuo kapinių įkūrimo jose buvo laidojama tam tikra tvarka: literatų kalnelis, menininkų kalnelis. Rasų kapinėse ilsisi daugelis senojo Vilniaus universiteto profesorių ir jų artimųjų, Vilniaus medicinos draugijos narių, nemažai lietuvių tautinio atgimimo kultūros ir visuomenės veikėjų, taip pat šeši iš dvidešimties 1918 m. Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatarų. Be lietuvių ir lenkų, kapinėse palaidota ir kitų tautybių asmenų – prancūzų karių, kai kurie baltarusių veikėjai. Kadangi kapinės yra katalikiškos, kitų tikybų asmenų jose palaidota nedaug.
Dėmesys Rasų kapinėms neslūgsta. Tiek lietuvių, tiek lenkų mokslininkai vykdo išsamius kapinių tyrimus. Pabrėžtinas Vidos Girininkienės vaidmuo, nuosekliai populiarinant bei tiriant Rasų kapinių istoriją. Pastaruoju metu bendromis lietuvių ir lenkų mokslininkų ir tyrėjų pastangomis kapinės dokumentuotos. Įkurta Rasų kapinių globos draugija.
Parodoje nesistengta pristatyti jau atliktų tyrėjų darbų, norėta tik parodyti, ką autentiško, išskirtinio turi Vrublevskių biblioteka. Jos darbuotojai, be kita ko, lanko ir prižiūri Rasų kapines bei jose palaidotas iškilias asmenybes.
Parodos rengėjai – Rūta Kazlauskienė, Eglė Paškevičiūtė-Kundrotienė, Saulius Žilys
Redaktoriai – dr. Artūras Judžentis, dr. Giedrė Miknienė
Dokumentų skaitmenines kopijas gamino – Laurynas Marcinkevičius
Medžiagą internete pateikė – Audronė Steponaitienė
Dokumentai iš Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekos fondų