Vilniaus Rasų kapinių įkūrimas ir raida

Dar XVIII a., kai laidojimas bažnyčių šventoriuose miesto centruose buvo pakeistas laidojimu už miesto, kilo poreikis steigti naujas kapines. Vyskupo Jono Nepomuko Kosakovskio sprendimu Misionierių bažnyčia, esanti už Subačiaus vartų, 1800 05 17 tapo parapine bažnyčia ir perėmė ką tik uždarytos Vilniaus šv. Juozapo ir Nikodemo bažnyčios (dabar likęs jos fragmentas Aušros Vartų g. 16B) parapiją. Iki tol šios bažnyčios kapinės buvo tik šventoriuje, kur buvo laidojama nuo pačios XVII a. pabaigos. Dabar ir šios bažnyčios kapinės pagal naująją tvarką privalėjo būti už miesto. Kapinės buvo projektuojamos taip, kad primintų parkus. Pasak tyrėjų, 1801 m. įsteigtos Misionierių bažnyčios Rasų kapinės yra pirmosios ne tik Vilniuje, bet ir visoje Lietuvoje, įkurdintos tam skirtoje teritorijoje už miesto ribų. Vieta buvo pasirinkta neatsitiktinai – tai netoli miesto esantis išskirtinio kraštovaizdžio sklypas. Nedideliame daugiau kaip 3 ha plote išsidėsčiusios kalvelės sąlygojo, kad kapinėse formavosi menininkų, literatų, angelų ir kiti laidojimo kalneliai. Senuosiuose Vilniaus miesto ir apylinkių planuose galime rasti pažymėtas ir Rasų kapines. Kapinių kūrimasis ir raida atsispindi Lietuvos MA Vrublevskių bibliotekos rašytiniuose ir ikonografiniuose dokumentuose.
Vienas pirmųjų dokumentų, susijusių su kapinių įkūrimu – Vilniaus magistrato sprendimas skirti Rasų kapinėms sklypą. Šis sklypas oficialiai buvo perduotas kapinėms 1801 07 20. Naujosios kapinės priskirtos Misionierių bažnyčiai ir vienuolynui, todėl to laikmečio dokumentuose kartais vadinamos Misionierių arba Misionierių-Rasų kapinėmis. Kaip matyti iš kitų dokumentų, gausėjant palaidojimų, teko plėsti kapinių ribas, 1814 m. prijungiant sklypą, įsigytą iš Rozalijos Sutockos.
Apie 1802 metus pradėti statyti kolumbariumai garbingiems ir nusipelniusiems asmenims laidoti. Šiuose kolumbariumuose buvo laidojama ne urnos, bet karstai. Pirmąjį dešimtmetį kolumbariumai suformuoti pagal esamą sklypą. Dalis juose palaidotų asmenų buvo užfiksuoti Vladislovo Veitkos bei Liucijono Uzemblos. Jų sudarytose Vilniaus (taip pat ir Rasų) kapinėse esančių palaidojimų kartotekose atspindima, kaip atrodė kapavietės, perpiešti paminklai, antkapių įrašai, yra kai kurių prierašų. Šios kartotekos saugomos Lietuvos MA Vrublevskių bibliotekoje – tai vertinga medžiaga įvairių šalių mokslininkams ir tyrėjams. Daugiau apie tai bus rašoma kitame parodos skyriuje.
Kolumbariumai atsispindi ikonografijoje: piešiniuose, planuose, atvirukuose bei nuotraukose. Išsamiausiai aprašyti ir pavaizduoti minėto Vilniaus archyvaro V. Veitkos kartotekos dokumentai. Parodoje kolumbariumai pristatomi, remiantis Veitkos sudarytais Rasų kapinių koplyčios bei kolumbariumų planais. Juose pažymėtos kolumbariumų lentelės, antkapiai bei koplyčios kriptos, taip pat eksponuojamos V. Veitkos sudarytos kolumbariumų orientacinės lentelės. Medžiaga iliustruota kolumbariumų nuotraukomis, kuriose dar galima pagal antkapines lenteles nustatyti palaidotus asmenis. 
Kolumbariumų būklė sparčiai prastėjo ir XX a. 4-jo dešimtmečio pabaigoje buvo priimtas sprendimas dalį jų nugriauti. Pirmas kolumbariumas buvo nugriautas 1937 metais. Palaikai buvo perlaidoti bendrame kape prie koplyčios, išlikusios lentelės taip pat pritvirtintos šalia, dalis palaidojimų perkelti į kitą kolumbariumą. Tai patvirtina išlikusi ikonografinė bei rašytinė medžiaga. Tas kitas kolumbariumas buvo nugriautas jau sovietiniu laikotarpiu – 1957 metais.
Apie 1820 m. Rasų kapinės apjuostos mūro tvora, įrengti keleri vartai. Ankstyvąją kapinių istoriją atskleidžia Vrublevskių bibliotekoje saugomas 1828 m. Vilniaus misionierių vienuolyno vizitacijos aktas. Jame yra ir Rasų kapinių aprašymas. 
1844 m. caro valdžia uždarė Misionierių bažnyčią ir vienuolyną, o Rasų kapines priskyrė Šv. Jonų bažnyčiai. 
Kapinių centrinėje dalyje buvo palikta vietos, joje numatyta pastatyti koplyčią. Jos statybos sumanytojas kun. Juozapas Bohdanovičius mirė 1846 metais, nepradėjęs darbų. Statybos imtasi vėliau. Bibliotekoje išlikę nemažai ikonografinės medžiagos apie koplyčios eksterjerą. 1850 m. pastatyta koplyčia, turinti klasicizmo ir neogotikos bruožų. Ji pavaizduota senuosiuose piešiniuose. Vieną pirmųjų jos vaizdų 1866 m. paliko fotografas Vilhelmas Zacharčikas. 
Koplyčia gerai matoma ir to meto Vilniaus atvirukuose: 1906–1907 m išleistame Boleslovo Stadzevičiaus, taip pat kiek vėlesniame Dovydo Vizūno. Išlikę ir vėlesnio laikotarpio koplyčios inventoriaus aprašymai. 
Kaip pažymi tyrėjai, privačios koplytėlės kapuose statytos tik nuo XIX a. pabaigos, susilpnėjus cariniam režimui. Rasų kapinėse palaidojimai žymėti tiek paprastais mediniais kryžiais, tiek akmeniniais paminklais, originaliais skulptorių darbais. Kapavietės išsamiai aprašytos ir perpieštos jau minėtų V. Veitkos, L. Uzemblos ir kitų. Vrublevskių bibliotekoje išlikusi medžiaga lėmė ir parodos planą. Pačių seniausių dokumentų nėra daug, todėl įkūrimas pristatomas tik bendrais bruožais, dėmesį sutelkiant į vėlesnio laikotarpio medžiagą (XIX a. antra pusė – XX a. pirma pusė).
Nemažai medžiagos apie Rasų kapines, jų plėtrą, priežiūrą išliko įvairiuose Vilniaus arkivyskupijos kurijos fondo F318 dokumentuose. Čia galima rasti tokių dokumentų kaip sklypo pirkimo kapinėms 1928 m. aktą. Kapinės ir jose esantys statiniai, jų naudojimas aprašyti kitame dokumente – Rasų kapinių nekilnojamojo turto sąraše – jame yra ir koplyčios aprašymas. 
Kapinių būklę ir plėtrą XX a. pirmąją pusę atspindi vieši dokumentai, pvz.: Vilniaus arkivyskupo deklaracija apie Vilniaus šv. Jonų bažnyčios nekilnojamąjį turtą, kurioje nurodomas Rasų kapinių plotas. Duomenys apie kapines pateikiami ir Vilniaus šv. Jonų bažnyčios vizitacijos akte. Išskirtiniai dokumentai liudija kapinių plėtros, priežiūros problemas, parodo kapinių būklę: 1933 m. raštas dėl žemės sklypų, neteisėtai prijungtų prie Rasų kapinių; tų pačių metų raštas dėl Sukilėlių (anuomet – ulica Listopadowa, t. y. Lapkričio) gatvės platinimo, naikinant Naujųjų Rasų kapinių vielinę tvorą; 1935 m. raštas dėl šios gatvės tiesinimo, nuverčiant Senųjų Rasų kapinių mūrinės tvoros galą. 
XX a. pradžioje kapinės dar labiau išplėstos. Toje vietoje, kur seniau be dvasininkų žinios buvo laidojami neturtingi asmenys (dažnai vaikai) ar savižudžiai, buvo išplėstos kapinių ribos. Šią dalį nuo Rasų kapinių skyrė kelias. 1914 m. ji buvo aptverta ir nuo tada vadinama Naujosiomis Rasomis. Čia palaidoti 1919–1921 m. žuvę 36 Lenkijos kariai, taip pat tuo pačiu metu žuvę 22 Lietuvos kariai. 
Šalia senųjų kapinių vartų taip pat buvo palaidoti lenkų kariai. Ši vieta kartais vadinama „Trečiosiomis Rasomis“. Čia 1928 m. buvo pastatytas paminklas 1919 metais Dinaburge (Daugpilyje) sušaudytiems POW (Polska Organizacja Wojskowa, Lenkų karinė organizacija) nariams (archit. Jonas Borovskis). Taip pat šioje kapinių dalyje pagal maršalo Juzefo Pilsudskio valią ir pageidavimą buvo įrengtas mauzoliejus jo širdžiai ir motinos palaikams. Vrublevskių bibliotekoje gausu tai atspindinčios ikonografijos, kitos medžiagos, ji pristatoma kitame skyriuje.