Vilniaus Rasų kapinių laidojimo ir priežiūros dokumentacija

Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekoje laidojimo ir kapinių priežiūros dokumentų išliko itin gausiai. 
Tai viešieji laidojimo dokumentai – įrašai mirties metrikų knygose, laidojimo leidimai (bilietai), Rasų kapinių kasos pajamų kvitai, kapų priežiūros ir registracijos knygos. Iš jų tyrėjai gali sužinoti daug įdomaus apie mirusiųjų socialinį statusą (nurodytas luomas, profesija, giminystės ryšys), mirusiojo amžių ar mirties aplinkybes (pvz., mirė ligoninėje). 
Išlikę tiek pačių seniausių laidojimo Rasose dokumentų iš pirmųjų kapinių veiklos metų, tiek ir vėlesnių. Nustatytas ir vienas pirmųjų (kitur teigiama – pats pirmasis) palaidojimų – Vilniaus burmistro Jono Miulerio. Jis rūpinosi kapinių įkūrimu. Kaip jau minėta, Rasų kapinių įkūrimas žymi naują dalyką – kapų iškėlimą už miesto. Ne visiems toks sprendimas buvo priimtinas. Taip jau sutapo, kad vienas iš kapinių iškėlimo sumanytojų mirė ir buvo palaidotas naujose, ką tik įsteigtose kapinėse. Tai palengvino ir pačių kapinių kūrimą. Žymaus žmogaus palaidojimas paveikė ir kitus sprendimus. 
Kaip ankstyvųjų laidojimo dokumentų pavyzdžiai pateikiami keli 1801–1802 m. palaidojimų įrašai: didikės Eleonoros Paškevičienės, Gonsevskių (būsimoje Savičiaus) prieglaudoje mirusių Tadeušo Kasperovičiaus ir Jono Suchockio, taip pat buvusios Vilniaus šv. Juozapo ir Nikodemo bažnyčios klebono Juozapo Prusikovskio. Išskirtinis Vilniaus Misionierių bažnyčios 1807–1815 m. mirties metrikų knygos 135 numeriu pažymėtas įrašas – jame 12 prancūzų karių, mirusių 1807 m. ir palaidotų Rasose, pavardės. 
Viešuosiuose laidojimo dokumentuose taip pat atsiskleidžia ir miesto istorijos klodai – Rasose buvo palaidoti senojo Vilniaus universiteto (uždaryto 1832 m.) dėstytojai, pavyzdžiui prof. Tomas Husaževskis (1732–1807). Tai iliustruojama tiek įrašu iš mirties metrikų knygos, tiek vėlesniu Antano Lazarovičiaus paminklo aprašymu. Leidimų turinys atskleidžia, jog Rasų kapinėse laidoti bajorai, miestiečiai, netgi valstiečiai. Palaidojimų istorija iliustruojama Dolinskių šeimos pavyzdžiu – valstybės patarėjo Artūro Dolinskio žmona Kleopatra Brittik (m. 1891) palaidota Rasų kapinėse. Išliko laidojimo išlaidų sąrašas, pažyma dėl kapui paskirtos vietos, taip pat paminklo aprašymas. 
Išskirtinis dokumentas – sprendimas dėl savižudės palaidojimo. Paprastai savižudžiai ir neatpažinti smurtine mirtimi mirę asmenys laidoti be bažnytinių apeigų už kapinių tvoros. Šiuo atveju rasta išeitis – nurodoma, kad mirusioji sirgo „melancholija“, todėl ji laidojama kapinėse. XX a. pirmoje pusėje Rasų kapinėse taip pat laidoti ir Vilniaus Stepono Batoro universiteto prozektoriume naudoti lavonai. 
Dalis dokumentų atspindi „nematomą“, tačiau ne mažiau svarbią ir įdomią kapinių istorijos dalį. Tai dokumentai, liudijantys įvairius su kapinių ir kapų priežiūra susijusius dalykus: išlikusios Rasų kapinių tarnautojų atlyginimo mokėjimų knygelės, galima sužinoti, kiek kainavo tam tikri darbai, pavyzdžiui, koplyčios tvarkymas. Dokumentuose atsispindi ir kitokios kapinių problemos – dėl nelegaliai kertamų medžių, vagysčių. Tiek viešieji dokumentai, tiek įvairūs raštai liudija, kas buvo aktualu, su kokiomis problemomis buvo susiduriama ir kaip jos sprendžiamos, kiek jėgų ir lėšų tai kainavo, kas atliko konkrečius darbus. Tokiu būdu galima įsivaizduoti apčiuopiamą žmogų, jo vietą Rasų kapų, o kartu ir Vilniaus miesto istorijoje.