Vilniaus Rasų kapinių tyrimai (XX a. antra pusė – XXI a. pradžia)

XX amžius – permainų ir sukrėtimų amžius. Vilniaus miesto politinė ir administracinė priklausomybė ne kartą keitėsi. Rasų kapinių būklė taip pat kito. XX a. 4-ąjį dešimtmetį buvo atlikti darbai, įamžinant kapinių būklę. Istorikai, kraštotyrininkai, entuziastai ateities kartoms aprašė, nupiešė ir nufotografavo buvusį Rasų kapinių vaizdą. Sovietmečiu jos nebuvo viešai uždarytos, tačiau nebuvo skiriama lėšų priežiūrai, išlaikymui, būtiniems darbams. Kapinės nyko. Buvo neleidžiama jų dokumentuoti ir tirti, netgi kapų lankymas sovietmečiu tapo pasipriešinimo režimui dalimi. Būklė iš esmės pasikeitė, Lietuvai atgavus nepriklausomybę. 
Neabejotinai svarus Vidos Girininkienės vaidmuo, tiriant Rasų kapines, – daugybė straipsnių, beveik visos knygos lietuvių kalba neapsiėjo be jos indėlio. Svarbu paminėti ir dar vieną lietuvį tyrėją – Algirdą Paulauską. Šiuo išskirtiniu paveldu – Rasų kapinėmis, kaip Vilniaus miesto istorijos dalimi, domisi ir lenkų tyrėjai Edmundas Malachovičius (Edmund Małachowicz), Ana Silvija Čiž (Anna Silvija Czyż), Baltramiejus Gutovskis (Bartlomiej Gutowski) bei kt.