Apie parodą

Šiemet sukanka 100 metų nuo tos dienos, kai 1925 m. liepos 3 d. tuometėje Vilniaus lietuvių ligoninėje Amžinybėn iškeliavo Tadas Stanislovas Vrublevskis (1858–1925) – žymus Vilniaus advokatas, bibliofilas kolekcininkas, publicistas, kultūros ir visuomenės veikėjas. O svarbiausia – mecenatas, iš tėvų paveldėtą bei savo surinktą didžiulę apie 80 tūkst. knygų ir kitokių dokumentų asmeninę biblioteką 1912 m. atvėręs Vilniaus visuomenei. Ji davė pradžią dabartinei LMA Vrublevskių bibliotekai. Tokio masto mecenatystės pavyzdžių Lietuvos kultūros istorijoje nėra daug. Vrublevskio testamente įrašytas noras, kad jo biblioteka niekada nebūtų išvežta iš Vilniaus.

Apie Vrublevskį kaip advokatą, visuomenininką ir bibliofilą pastaraisiais dešimtmečiais paskelbta Dariaus Staliūno, Juozo Marcinkevičiaus, Danutės Labanauskienės, Rasos Sperskienės, Daivos Narbutienės, Bazylio Białokowicziaus, Mikołajaus Tarkowskio ir kitų tyrėjų straipsnių Lietuvos ir Lenkijos mokslinėje periodikoje, Przemysławo Dąbrowskio monografija (2018), jam skirta Bronislavos Kisielienės sudaryta ir atskiru leidiniu išleista bibliografija (Tadas Vrublevskis: mintys ir darbai, 2012; 1130 bibliografinių įrašų), jo bei jo tėvų vardu pavadinta Lietuvos mokslų akademijos biblioteka, greta esanti gatvė turi Vrublevskio vardą, jis minėtas Bibliotekos šimtmečio proga (2012). Vis dėlto atrodo, kad apie šią asmenybę mūsų visuomenė žino ne itin daug. Parodos tikslas – nors truputį užpildyti šią spragą.

Parodos pavadinimas – tai Mykolo Biržiškos (1882–1962) žodžiai, kuriais jis nusakė savo bičiulio Tado Stanislovo Vrublevskio požiūrį į lietuvius. Būdamas lenkas, bet pabrėžtinai laikydamas save Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės palikuoniu, vienu iš paskutinių jos piliečių, Vrublevskis buvo itin tolerantiškas įvairių tautybių asmenims, gynė juos politinėse bylose, dalyvavo Vilniaus lietuvių ir gudų kultūrinėje veikloje, nepritarė Vilniaus krašto prijungimui prie Lenkijos. Vrublevskio asmenybė buvo įvairialypė, jo politinės pažiūros irgi ne kartą keitėsi, bet jis visada buvo kairysis. Nuo vaikystės tėvų įskiepyta pagarba kitaip manantiesiems, užuojauta skriaudžiamiesiems lydėjo jį visą gyvenimą.

Vrublevskis ir jo lietuviškoji aplinka – plati ir tik probėgšmais tirta tema. Parodoje ji atskleidžiama tik punktyriškai, kiek leidžia pasakojimo apimtis ir turimi dokumentai (visi eksponatai – iš LMA Vrublevskių bibliotekos fondų). Mėginta parodyti, ar (ir kiek) Vrublevskis mokėjo lietuviškai, su kuo iš lietuvių bičiuliavosi, kokie veiksmai liudija jo dėmesį lietuvių kultūrai ir Lietuvai apskritai. Ateityje vertėtų įdėmiau prisiminti Vrublevskio bičiulystę su XX a. pradžios lietuvių kultūros ir visuomenės veikėjais, teismuose gintas lietuvių politines bylas, pradedant nuo pirmosios – garsiosios Kražių (1894), vėliau – Vinco Kudirkos (1904–1905), Stanislovo ir Antano Didžiulių (1905–1908), Mykolo Romerio (Römerio; 1909), Viktoro Biržiškos ir Andriaus Radomanskio (1920–1921), Mykolo Biržiškos (1921), Marijos Šlapelienės (1924) ir daugelio kitų. Minėtinos 1921–1924 metų bylos dėl slaptų lietuvių pradinių mokyklų steigimo įvairiose Rytų Lietuvos vietovėse (Šešuoliuose, Lentvaryje, Gervėčiuose, Varnionyse ir kitur), tuo pat metu ginti Lietuvos šauliai ir asmenys, kaltinti šnipinėjimu Lietuvos Respublikai. Visos šios temos vertos atskiro dėmesio, o pati Vrublevskio asmenybė – platesnio tyrimo ar monografijos lituanistiniu aspektu. Juk iki pat savo mirties šis vilnietis „drąsiai palaikė Lietuvą ir lietuvius“. 

Parodos autorė dr. Alma Braziūnienė
Redaktorius dr. Artūras Judžentis
Internete paskelbė Audronė Steponaitienė