Tarp Vilniaus lietuvių
Vilnius 1922-aisiais jau buvo Lenkijos Respublikos dalis. Lietuvių, likusių Vilniuje, būklė buvo nepavydėtina. Nors čia kaip neoficiali Lietuvos Respublikos atstovybė dirbo Laikinasis Vilniaus lietuvių komitetas (jo pirmininkas 1919–1922 m. buvo Mykolas Biržiška, Vrublevskis buvo komiteto teisininkas), veikė Vilniaus lietuvių klubas (1919–1932), tačiau daugelis Vilniaus lietuvių politikos ir visuomenės veikėjų jau buvo pasitraukę į Kauną. Susiaurėjo ir Vrublevskio bičiulių ratas. Vis dėlto Vrublevskis liko jiems ištikimas, o šie nepamiršdavo jo pakviesti į savo renginius ir į oficialių valstybinių švenčių, tokių kaip Vasario 16-oji, minėjimą. Tai liudija kad ir šis Vrublevskio archyve išsaugotas kvietimas.
Vrublevskis ne kartą buvo kviečiamas skaityti paskaitų Lietuvių mokslo draugijoje (ji veikė Vilniuje 1907–1940 m.). Čia jis buvo laukiamas ir gerbiamas. Pradėjus mąstyti, koks galėtų būti Vrublevskio asmeninės bibliotekos likimas, ypač turint galvoje žymiausių Lenkijos asmeninių bibliotekų tapsmo viešosiomis tradiciją, imta svarstyti, ar nereikėtų Vrublevskio bibliotekos patikėti būtent Lietuvių mokslo draugijos globai. Mat rūpintis LDK kultūriniu paveldu ir jį tyrinėti kaip tik ir buvo vienas iš Lietuvių mokslo draugijos uždavinių. Bet taip neatsitiko. 1922 m. gruodžio 28 dieną Vrublevskiui buvo suteiktas Lietuvių mokslo draugijos garbės nario vardas. Garbės nariu jis tapo greta tokių žymių užsienio mokslininkų, kaip kad Augustas Leskynas (Leskien, 1840–1916), Janas Boduenas de Kurtenė (Baudouin de Courtenay, 1845–1929) ar Adalbertas Becenbergeris (Bezzenberger, 1851–1922). Garbės nario raštą pasirašė draugijos pirmininkas Jonas Basanavičius, vietoj sekretoriaus – Povilas Karazija (1887–1955), tuomet dirbęs mokytoju Vilniaus Vytauto Didžiojo gimnazijoje. Būti Draugijos garbės nariu Vrublevskiui buvo lemta tik pustrečių metų.
Kaip rodo šis Tado Stanislovo Vrublevskio archyve išlikęs dokumentas, jis sulaukdavo kvietimų ne tik į viešuosius Vilniaus lietuvių renginius, bet ir į abiturientų išleistuves. Pakviesti Vrublevskį į išleistuves tikriausiai sumanė Marcelinas Šikšnys (1874–1970), geras Vrublevskio pažįstamas, Vilniaus Vytauto Didžiojo gimnazijos direktorius. Atkreiptinas dėmesys į smulkmeną, kaip kreipiamasi į Vrublevskį ir kaip rašoma jo pavardė: „Jo Malonybei Ponui Mec[enatui] T. Wrublewskiui“ – su lenkiška w, bet su lietuviška u vietoj lenkiškos ó su diakritiniu ženkleliu. Kitataučių asmenvardžių rašyba tuomet, kaip ir dabar, įvairavo.
Tadas Stanislovas Vrublevskis buvo gražiai pagerbtas įvairių Vilniaus tautų atstovų ir per laidotuves, ir mirties metinių proga. Savo atsiminimuose Vrublevskio amžininkė ir bičiulė Elena Romerytė-Ochenkovskienė (Helena Römer-Ochenkowska, 1875–1947) rašė, kad Vrublevskio laidotuvės buvusios išskirtinis reginys: „Meldėsi katalikai ir stačiatikiai, buvo giedama lenkiškai ir lietuviškai“. Ferdinandui Ruščicui (Ferdynand Ruszczyc, 1870–1936) didžiausią įspūdį padarė tai, kad Vrublevskio laidotuvėse, be gudų ir lietuvių, daugiausia atsisveikinti atėjusių buvo žydų.
Vrublevskio mirties metinių proga išspausdintas trikalbis – lenkų, lietuvių ir gudų kalbų – kvietimas į renginį jo buvusiame bute (dabar Universiteto g. 9) irgi liudija įvairių tautybių atstovų pagarbą mecenatui. Organizacinį metinių minėjimo komitetą sudarė lietuvių, lenkų ir gudų atstovai. Kvietime jų asmenvardžiai surašyti tautinėmis formomis. Didelis dešimties kambarių Vrublevskio butas su visais jame buvusiais muziejiniais rinkiniais ir didžiule apie 80 tūkst. vienetų biblioteka tuomet jau buvo perduotas Eustachijaus ir Emilijos Vrublevskių viešosios bibliotekos draugijai (nuo 1922 metų – Eustachijaus ir Emilijos Vrublevskių draugijai mokslui remti). Lietuviškame kvietimo variante buvęs Vrublevskio butas vadinamas „Wróblewskių vardo knygynu“. Terminas „knygynas“ tuomet vartotas ne dabar mums įprasta reikšme – juo vadinta biblioteka (plg. Vaclovo Biržiškos knygelės apie bibliotekas, išleistos 1918 metais, antraštę „Apie knygas ir knygynėlius“). Taigi 1926-ųjų liepos 3-ąją įvairių tautybių vilniečiai rinkosi į Vrublevskių biblioteką prisiminti ir pagerbti savo mecenato.