Dėmesys lietuvių kultūrai ir Lietuvai
Vrublevskio susidomėjimas lietuvių kultūra, tautos istorija, nacionalinio atgimimo idėjomis ypač sustiprėjo XIX a. pabaigoje, kai Vilniuje apsigyveno nemažas lietuvių inteligentų būrys, dauguma baigę aukštuosius mokslus Rusijos universitetuose. Tarp jų buvo daug teisininkų, jie susitikdavo pas Vrublevskį tradicinėse ketvirtadienio arbatėlėse ar šeštadieniais ir sekmadieniais neošubravcų bei masonų susirinkimuose. Vrublevskio asmeniniame archyve yra byla, kurios viršelyje jo paties ranka lenkų kalba užrašyta: „Lietuvių–lenkų santykiai“. Joje tarp įvairių kitų užrašų, konspektų ir panašios medžiagos yra ir pastabų lietuvių kultūros klausimais. Gal tai jo juodraštinės pastabos, rengiantis kuriai nors paskaitai? O gal ieškota daugiau žinių kataloguojant lietuviškus savo bibliotekos leidinius? Tai rodytų kai kurie perbraukti lapai: informacija nurašyta, ji jau nebereikalinga. O gal tai tam tikras konspektas, ieškant lietuviškų leidinių asmeninei bibliotekai, – žymėtasi dezideratai ar, atvirkščiai, turimi periodinių leidinių numeriai? Šiuose juodraštiniuose užrašuose aiškiai įskaitomi Šliūpo, Daukanto ir kiti asmenvardžiai, minimi lietuviški periodiniai leidiniai „Aušra“, „Varpas“, „Apžvalga“, „Žinyčia“, „Lietuvos ūkininkas“, „Vienybė“ ir kt. Kai kuriuos paminėtus leidinius lengva atsekti. Pavyzdžiui, įrašytoji knygelė „Kokia mums reikalinga tvarka“ buvo išleista 1907 m. kaip „Lietuvos ūkininko“ priedas. Šis dokumentas liudija, kad lietuvių spauda ir jos istorija Vrublevskį domino.
Jono Basanavičiaus (1851–1927) laiškelyje rašoma: Mykolas Biržiška pranešęs, jog Vrublevskis Lietuvių mokslo draugijoje sutikęs paskaityti paskaitą apie priešunijinės Lietuvos valstybinę santvarką. Paskaita vyksianti Vilniuje, lietuvių gimnazijoje, Mickevičiaus (dabar Gedimino) prospektas 38. Rašyta lenkų kalba, ne Basanavičiaus ranka, jis tik pasirašęs. Gal Basanavičius iš principo nenorėjęs rašyti lenkiškai? Mykolas Romeris savo dienoraštyje yra teigęs, kad Basanavičius principingai niekada nekalbėdavęs lenkiškai. Vrublevskis, jo amžininkų teigimu, lietuviškoje aplinkoje kalbėdavęs lenkiškai, bet publikai tai nebuvusi problema. Jis noriai skaitydavo paskaitas įvairiai auditorijai. Ypač daug paskaitų Vrublevskis (ir broliai Biržiškos, Basanavičius, Marcelinas Šikšnys bei kt.) yra parengęs 1919–1921 m. Mykolo Biržiškos rengtiems Lietuvių mokslo kursams. Jie turėjo padėti pagrindus būsimam universitetui.
Vilniuje lietuvių kalba 1921–1922 m. leistame dienraštyje „Vilnietis“ (jį redagavo Mykolas Biržiška ir Povilas Gaidelionis) 1921 m. lapkričio 25 dienos numeryje buvo išspausdintas tekstas apie Vilniuje surengtas Jono Basanavičiaus 70-ojo gimtadienio iškilmes. Straipsnyje, kurį, spėtina, parašė Mykolas Biržiška, minima, kad iškilmėse ketvirtasis (po Lietuvių mokslo draugijos, Laikinojo Vilniaus lietuvių komiteto, Centro komiteto) jubiliatą sveikino „Pil. Vrublevskis lenkų Lietuvos piliečių grupės vardu Lietuvoje“. Apie pirmuosius sveikintojus tik užsiminta, o Vrublevskio kalba atpasakota smulkiai. Pasveikinęs susirinkusiuosius lietuviškai, toliau Vrublevskis kalbėjęs lenkiškai. Jo kalba, neaišku kiek tiksliai laikraštyje perteikta, buvusi itin jausminga. Kreipdamasis į Basanavičių, Vrublevskis prabilo: „Kaip man apleidžiant Lietuvos žemę mano motina senu lietuvių papročiu įrišo į mazgelį Lietuvos žemės žiupsnelį, kurį aš nešiojau ant krūtinės savo ištrėmimo metais, taip ir Tu, nors toli būdamas nuo Lietuvos, siela visados buvai su ja ir josios gyvenimu alsavai.“
Išlikęs su J. Basanavičiaus jubiliejumi susijęs dokumentas, Vrublevskio įvardytas kaip „Ištrauka iš „Vilniečio“ pranešimo“. Tai jo užrašai, tam tikras „Vilniečio“ 1921 m. lapkričio 25 d. numeryje aprašytų Basanavičiaus iškilmių konspektas. Matyt Vrublevskis, perskaitęs laikraščio publikaciją, mėgino svarbiausius dalykus išsiversti į gimtąją lenkų kalbą. Tvarkingam ir smulkmeniškam advokatui buvo svarbu, kaip dienraštis perteikė jo kalbą Basanavičiaus pagerbimo iškilmėse.