Ar Vrublevskis mokėjo lietuviškai?
Studijų Sankt Peterburgo medicinos–chirurgijos akademijoje metu (1877–1880) Vrublevskis buvo įsitraukęs į pogrindinę revoliucinę veiklą. Nors viešai jis niekada nepriklausė jokiai politinei partijai, bet aiškiai pritarė socialistinėms pažiūroms. 1880 m. vasarį, jau būdamas Varšuvos universiteto Medicinos fakulteto studentas, iškart buvo suimtas. Varšuvos kalėjime praleido pusantrų metų, po to buvo išsiųstas į tremtį Jalutorovske (Rusija, Tobolsko gubernija). Ten išbuvo iki 1883 metų. Išlikęs 21 Vrublevskio laiškas, rašytas tėvams iš Varšuvos kalėjimo.
1881 m. kovo 29 dienos laiške yra kelios eilutės, ypač dominančios lituanistus. Laiško pirmojo lapo antros pusės apačioje ir kito lapo pradžioje (žr. antrą–trečią vaizdus) tėvams jis rašė: „Prašom surasti tarp mano knygų storą tomą, kuriame yra ir Donelaičio poezija (įrišta), taip pat dvi neįrištas Vileišio knygeles. Norėčiau neužmiršti lietuviškai bent to, ką jau esu išmokęs.“
Nėra žinoma, kada ir kokiomis aplinkybėmis Vrublevskis mokėsi lietuvių kalbos, bet laiško tėvams eilutės patvirtina, kad jis tai darė. Galima tik spėlioti: gal jis susidomėjo lietuvių kalba dar Vilniaus gimnazijoje? O gal studijuodamas Sankt Peterburge? Gal mokėsi savarankiškai? Kas paskatino tai daryti, kodėl jam tai buvo svarbu? Gal Sankt Peterburge teko bendrauti su Petru Vileišiu, kur šis studijavo 1871–1881 metais, gal su kitais lietuviais? Aišku viena: jis buvo susidomėjęs tautiniu lietuvių atgimimo sąjūdžiu, įsigijęs Kristijono Donelaičio raštus, turėjo Vileišio knygelių. Skaityti ir suprasti lietuviškai jam buvo svarbu, knygos leido pažinti lietuvių kalbą, kultūrą, istoriją.
Kokias knygas Vrublevskio tėvai iš namų bibliotekos galėjo išsiųsti sūnui į kalėjimo vienutę? Donelaičio „Metai“, išleisti Karaliaučiuje 1818-aisiais, vargu ar buvo prieinami. Labiau tikėtina, kad jis turėjo įsigijęs Augusto Šleicherio (Schleicher) 1865-aisiais arba Georgo Heinricho Ferdinando Neselmano (Nesselmann) 1869-aisiais išleistus Donelaičio raštus. Vileišis iki 1881 m. jau buvo paskelbęs keturias knygeles: „Apsakinieimas apej żiamie ir atmajnas ore (1876), „Dwi łabaj naudyngos sznekos ir trumpas pasakoimas apej jszkałas“ (1876), „Jurgis Stefensonʼas. Pas mums ir kitur“ (1877), „Jons ir Aniutia“ (1877). Kurias nors dvi iš šių ir galėjo turėti Vrublevskis. O gal jas buvo padovanojęs pats autorius? Belieka spėlioti. Jeigu šios lietuviškos knygos ir buvo išsiųstos į Varšuvos kalėjimą, vargu ar jos pasiekė tremties vietą ir po to grįžo Vilnių.
Teisiamojo Simono Ūsonio (Usanio) laiškai, rašyti Vrublevskiui iš Panevėžio ir Daugpilio kalėjimų, išsiskiria sklandžia lietuvių kalba (rašyta tarmiškai), dailia rašysena. Rašantysis tikriausiai žinojo, kad lietuvių kalba rašytus laiškus Vrublevskis gebės perskaityti ir suprasti. Ūsonis prašė Vrublevskio būti jo advokatu. Vieną laiško pastraipą, kreipimąsį į advokatą, verta pacituoti (rašysena dabartinė):
„Nužemintai meldžiu Jūsų mylistą neatsakyti būt apgynėju po mūsų bylą. Tiktai tadu turime viltį būt apteisintais, nors ant vieno iš mūsų – Vilimo – yra daugal darodymų. Nes Tamsta iš kaltų padarai nekaltais (kaip Šiauliuose mūsų draugą Joną Glemžą) ir nuo vieno Tamstos garsaus vardo pakyla dvasia apkaltinamųjų, o nupuola kaltintojų.“
Vrublevskis sutiko imtis Juozo Vilimo, Simono Ūsonio (Usanio), Jono Liaudansko ir Kazimiero Latvio bylos. Visi jie – socialdemokratai, valstiečiai, kaltinti tuo, kad 1905 m. gruodžio 29 d., grasindami ginklu, apiplėšė Kupiškio pašto ir telegrafo skyrių. Teismo baigtis nebuvo tokia sėkminga kaip Šiaulių kalėjimo užpuolimo atveju (jį laiške ir minėjo Ūsonis), kai teisiamieji buvo nuteisti tik metams kalėti. Šiaulių atvejis, išgarsinęs Vrublevskį kaip itin sumanų advokatą, ir paskatino Ūsonį kreiptis į jį. Deja, 1906 m. gruodžio 13 dieną Daugpilio karo teismas nutarė Vilimą nuteisti mirties bausme pakariant, Liaudanskį ir Ūsonį – nuolatinei katorgai, o Latvį išteisino.
Intriguojanti Ūsonio laiško publikavimo istorija. Laiško ištrauka buvo paskelbta 1960 m. išleistoje Vlado Abramavičiaus knygelėje „Tadas Vrublevskis“. Reprodukcijos viduryje plyti balta dėmė, matyti, kad trūksta kelių žodžių. Kodėl? Pasirodo, ištrintas Jono Glemžos (1887–1988) asmenvardis. Jis buvo socialdemokratas, Šiauliuose kartu su kitais teistas už mėginimą ginklu iš kalėjimo išvaduoti savo bendražygius, bet, kaip minėta, Vrublevskio dėka byla buvo išspręsta teisiamiesiems itin palankiai. Sovietmečiu išleistoje knygelėje cenzoriams užkliuvo tai, kad Glemža tarpukariu buvo Lietuvos karo valdininkas, 1927–1944 m. vadovavo „Pieno centrui“. Apsidrausta šio asmens neminėti.
Vrublevskis Vilniuje buvo žinomas ir vertinamas kaip kolekcininkas bibliofilas, senųjų dokumentų ekspertas. Kai 1919 m. sausį Vilniuje įsitvirtino promaskvietiška bolševikinė valdžia, Liaudies švietimo komisaru buvo paskirtas Vaclovas Biržiška (1884–1956), Vrublevskio bičiulio Mykolo Biržiškos (1882–1962) brolis. Vrublevskis tuo metu buvo Valstybinio archyvo valdytojas („prižiūrėtojas“), jo pavaduotoju buvo Konstantinas Jablonskis (1892–1960). Švietimo komisarui buvo pavaldūs ir archyvai. Vrublevskiui buvo siunčiami raštai, rašyti lietuvių kalba. Ką jis tuomet darė? Dokumente šalia lietuviško teksto užsirašydavo vertimą į lenkų kalbą. Ar jis kliovėsi tik savo žiniomis, ar jam kas padėjo? Žinome, kad dar iki Pirmojo pasaulinio karo Vrublevskio kontoroje advokato padėjėjais dirbo ne vienas lietuvis, sklandžiai kalbėjęs bei rašęs ir lenkiškai, ir lietuviškai, taigi bičiulių lietuvių jis visada turėjo. Gal talkino sekretore dirbusi Marija Mašiotaitė (vėliau Urbšienė, 1895–1959)? Amžininkai prisiminimuose teigė, kad Vrublevskio lietuvių kalbos žinios buvo silpnos, o gavęs oficialiuosius dokumentus, uolus teisininkas Vrublevskis turėjo tiksliai žinoti kiekvieną dokumento žodį: suprasti šnekamąją lietuvių kalbą yra viena, o atsakyti į oficialiuosius raštus lietuviškai – kita.
Lenkų kalba išleistos nedidelio formato (14 × 10 cm) 36 puslapių knygelės „Pastabos apie P. Hymanso projektą“ autorius, pasirašęs Juodvarnio slapyvardžiu, yra Tadas Stanislovas Vrublevskis. Ši brošiūra – tai Polio Hymanso (Paul Hymans, 1865–1941), belgų politiko, Tautų Sąjungos tarybos pirmininko, 1921 m. pasiūliusio Vilniaus klausimo sprendimą – Lenkijos–Lietuvos konfederaciją, – projektas. Vrublevskio knygelėje išspausdintas pats 15 punktų projektas ir autoriaus pastabos apie jį. Dar prieš skelbiant knygelę, apie šį projektą keliskart buvo diskutuojama Vrublevskio bute vykusiuose susirinkimuose. Su kai kuriais Hymanso teiginiais Vrublevskis sutiko, kai kuriuos kritikavo. Hymanso projektas nebuvo įgyvendintas, jam nepritarė nei Lietuva, nei Lenkija. Vrublevskis jau nuo 1895 metų Vilniuje leistuose periodiniuose leidiniuose skelbė straipsnius visuomeninėmis ir politinėmis temomis. Dalis jų, pasirodžiusių 1921–1924 metais, pasirašyti slapyvardžiu T. Woronicz (liet. Juodvarnis). Woronicziaus slapyvardžiu plito ir atskiri T. S. Vrublevskio leidinukai – atspaudai iš periodinių leidinių. Keturi 1918–1921 m. paskelbti straipsniai, kuriuose gvildenta lietuviška tematika, turėjo ne Woronicziaus, o Juodvarnio slapyvardį. Lietuviško slapyvardžio pasirinkimas rodo Vrublevskio simpatijas lietuviams ir Lietuvai, norą suartėti su lietuvių auditorija ir jo paties gebėjimą suprasti lietuviškus tekstus. Kas paskatino rinktis būtent Juodvarnio slapyvardį, nežinome.