Asmeniniai ryšiai: Mykolas Biržiška ir Augustinas Janulaitis
Bičiuliški asmeniniai Tado Stanislovo Vrublevskio ryšiai susiklostė su tais lietuvių visuomenės ir politikos veikėjais, kurie dažniausiai lankydavosi jo namuose (dabar Universiteto g. 9) rengtuose vadinamuosiuose ketvirtadienio susirinkimuose. Šis butas nuo 1905-ųjų buvo tapęs politinių diskusijų vieta, čia Vilniaus intelektualai svarstydavo įvairius politinius ir visuomeninius klausimus, buvo skaitomi pranešimai. Ketvirtadienių dalyviai – liberalių pažiūrų vilniečiai – buvo rinktiniai. Tik visiems nubalsavus, buvo priimamai nauji nariai. Dalyvių sudėtis įvairiatautė: lenkai, lietuviai, baltarusiai, žydai, rusai. Dauguma – demokratai ir socialistai. Susirinkimuose iš lietuvių visuomenės veikėjų dažniausiai lankydavosi Mykolas Biržiška (dažnai su žmona), Andrius Bulota, Augustinas Janulaitis, Mykolas Romeris, Jonas Vileišis, Feliksas Bugailiškis ir kiti. Savo bute Vrublevskis rengdavo Neošubravcų ir Masonų draugijų susirinkimus. Šubravcų draugiją Vrublevskis atgaivino 1899 metais, ji veikė pagal Masonų draugijos principus. Visi minėti lietuviai irgi buvo masonai, be to, beveik visi jie ilgiau ar trumpiau dirbo advokato Vrublevskio padėjėjais. Vrublevskis, anot lenkų istoriko Zbigniewo Solako, buvo tapęs „žmogumi-institucija“.
Kada Mykolas Biržiška susipažino su Vrublevskiu? Matyt, XX a. pradžioje, kai Vrublevskis atkūrė Šubravcų draugiją, o 1906-aisiais Mykolas Romeris Vilniuje pradėjo leisti dienraštį „Gazeta Wileńska“ (liet. „Vilniaus laikraštį“), skirtą Lietuvos ir Baltarusijos lenkams, jų istorinėms ir kultūrinėms pažiūroms (iš čia kilo „krajowcų“, t. y. kraštiečių, buvusios LDK piliečių, sambūris). Nuo 1904-ųjų Biržiška aktyviai skelbė straipsnius lenkų kalba leidžiamoje periodikoje, bendradarbiavo minėtame dienraštyje. Ir Vrublevskis, ir Biržiška buvo krajovcai, juos siejo ir socialdemokratinės pažiūros.
1907 m. Biržiška, baigęs teisės studijas Maskvos universitete, įsidarbino advokato padėjėju Vrublevskio kontoroje. Čia dirbo neilgai, iki 1909-ųjų, – advokato darbo nelaikė savo pašaukimu. Kaip tik Vrublevskis padėjo Biržiškai rasti darbą Vilniaus žemės ūkio banke, kuriame dirbo ir daugiau lietuvių inteligentų (Antanas Smetona, Jurgis Šaulys, Juozas Paknys ir kt.). Vrublevskis bendradarbiavo Biržiškos įkurtame socialdemokratiškos krypties žurnale „Visuomenė“ (1910–1911), susitikdavo su Biržiška savo bute ketvirtadieniais rengiamuose sambūriuose (Biržiška buvo vienas uoliausių jų lankytojų, dažniausiai su žmona Bronislava) ir šubravcų bei masonų susirinkimuose (Biržiška priklausė šioms organizacijoms). Paskui jų keliai susiėjo permainingais 1918–1919 metais, kai Biržiška buvo Vilniaus Vytauto Didžiojo gimnazijos direktorius (1915–1922), 1918 m. pabaigoje – 1919 pradžioje – Švietimo ministras, 1919–1922 m. – Laikinojo Vilniaus lietuvių komiteto pirmininkas. Vrublevskis dažnai skaitė paskaitas 1919 m. Biržiškos įsteigtuose Lietuvių mokslo draugijos kursuose, gynė Biržišką, laikraščio „Straż Litwy“ redaktorių, 1921 m. byloje kaltintą neva už šv. Kazimiero įžeidimą. Ši byla ypač plačiai nuskambėjo, Biržiška buvo išteisintas.
LMA Vrublevskių bibliotekoje saugomi 27 Mykolo Biržiškos laiškai Vrublevskiui, rašyti 1909–1922 metais. Juose aptariami įvairūs Vilniaus ir šalies politinio, kultūrinio, spaudos gyvenimo, teismų bylų dalykai. 1909 m. vasarą iš savo tėviškės – Viekšnių – rašytame laiške Biržiška guodžiasi nerandąs darbo, prašo, kad Vrublevskis žodeliu užtartų jį, „lietuvių literatą“, žymiajam filantropui Juozapui Montvilai (1850–1911). Laiško pabaigoje apgailestaujama, kad Vrublevskio namų biblioteka dar nėra Ossolineum ar Rapersvilio muziejus, mielai dirbtų tokios bibliotekos bibliotekininku (raštininku, „skriba“). Biržiška čia turėjo galvoje Osolinskių nacionalinio instituto biblioteką, kurią 1827 m. Lvove buvo įkūręs Józefas Maksymilianas Ossolińskis (1748–1826) ir pavertęs ją moksline viešąja biblioteka, bei Rapersvilyje, Šveicarijoje, Vladislovo Pliaterio (1808–1889) įkurtą Abiejų Tautų Respublikos muziejų, tebeveikiantį ten iki šiol. Šiais dviem pavyzdžiais Biržiška įvardijo vertingų asmeninių bibliotekų virsmą viešosiomis. Biržiškos lyg tarp kitko išsakytas pajuokavimas po kelerių metų išsipildė: 1912-aisiais Vrublevskis savo asmeninę biblioteką atvėrė visuomenei.
Permainingais 1918–1919 metais Vrublevskis kurį laiką buvo nuošaly nuo politikos, bet kai bolševikai 1919 m. sausį užėmė Vilnių ir Mykolui Biržiškai buvo patikėtos aukštos pareigos, Vrublevskis pradėjo su jais bendradarbiauti, matyt, pasikliaudamas senais asmeniniais ryšiais su Biržiška. Vrublevskis tapo komunistinės, vadinamosios Lietuvos ir Baltarusijos, vyriausybės (LitBelo) juriskonsultas. 1919 m. balandį lenkams išstūmus Raudonąją armiją iš Vilniaus, Biržiška veikliau politika jau nebeužsiėmė, bet buvo Laikinojo Vilniaus lietuvių komiteto pirmininkas. 1920 m. vasarą lietuviams atgavus Vilnių (bet tik iki tų metų spalio, kai Vilniaus kraštą užėmė Liucijono Želigovskio daliniai), vėl susirūpinta archyvais, jų likimu politinių suiručių metu. Lietuvos vyriausybės paskirto Vilniaus komendanto vardu Biržiška siunčia raštą Vrublevskiui ir prašo „paimti į savo globą Vilniaus teismą“, paskirti tinkamus žmones dokumentų „saugojimui nuo pražūties“.
Teisininkas, istorikas, publicistas, politikas (socialdemokratas) Augustinas Janulaitis susibičiuliavo su Tadu Stanislovu Vrublevskiu, kai 1907 m. baigęs Maskvos universitetą apsistojo Vilniuje ir pradėjo dirbti Vrublevskio kontoroje advokato padėjėju. Nuo 1912 m. jis – jau prisiekęs advokatas. Pasak Mykolo Romerio, Janulaitis bene nuosekliausiai lankydavęsis Vrublevskio namuose rengtuose ketvirtadieniuose, priklausė Masonų ir Šubravcų draugijoms. LMAVB išlikę vienuolika Janulaičio laiškų, rašytų Vrublevskiui 1908–1922 metais. Daugiausia juose aptariamos jo vieno ar kartu su Vrublevskiu gintos politinės bylos, konsultuojamasi, rašoma ir asmeniniais klausimais. Bibliotekoje saugomas ir didelis asmeninis Janulaičio fondas (F267), kuriame sukaupta įvairių XVI–XX a. istorinių dokumentų.
Kaune leistas dienraštis „Lietuva“ 1919–1928 m. buvo oficialus Lietuvos Respublikos Vyriausybės leidinys (prieš tai ir nuo 1928 m. vadinosi „Lietuvos aidas“). Vrublevskio laiške redakcijai (rašyta ne jo ranka, lietuvių kalba, jis tik pasirašė) prašoma paneigti klaidingą žinią apie neva jo ir Liudviko Abramovičiaus iniciatyvą kurti Vilniuje lenkų organizaciją. Rašyta tikriausiai Augustino Janulaičio. Jis tuomet jau gyveno Kaune, rūpinosi steigti Aukštuosius kursus – būsimąjį Lietuvos universitetą, buvo Lietuvos Vyriausiojo tribunolo teisėjas. 1920-ųjų vasarą Vilnius dar buvo lietuvių valdžioje, tad bet kokia informacija, juolab klaidinga, apie neva Vrublevskio ir kitų Vilniaus intelektualų prolenkiškas iniciatyvas buvo itin jautri. Tų metų rugsėjo 23 dieną Lietuvos pilietis Tadas Stanislovas Vrublevskis buvo paskirtas Vilniaus notaru, bet jau spalio mėnesį Vilnių užėmė Liucijano Želigovskio būriai. Vrublevskis niekada su šia neteisybe nesusitaikė, Lenkijos–Lietuvos sutarties sulaužymas buvo jo širdies skaudulys.