Asmeniniai ryšiai: Mykolas Romeris ir Jonas Vileišis
Mykolo Romerio, vėliau žymaus teisininko, bičiulystės su Tadu Stanislovu Vrublevskiu pradžia – 1906 metai, kai Romeris, grįžęs į Lietuvą po studijų Paryžiuje, sumanė Vilniuje leisti dienraštį „Gazeta Wileńska“ (liet. „Vilniaus laikraštį“), skirtą „krajovcams“, t. y. kraštiečiams, LDK palikuoniams. Idėjai leisti tokį laikraštį, be kitų Vilniaus intelektualų, karštai pritarė Vrublevskis, tapęs dienraščio akcininku ir patarėju. „Gazeta Wileńska“ 1907 m. buvo uždaryta, Romeriui iškelta byla, todėl jis turėjo trauktis iš Lietuvos (1907–1908 m. gyveno Krokuvoje). 1909 m. vyko Romerio teismas, advokatu buvo Vrublevskis. Jam pavyko Romerį apginti: šis sulaukė tik piniginės baudos ir atgavo teisę dirbti advokatu.
Romeris, kaip ir Vrublevskis, buvo karštas „krajovcas“. Rašė lenkiškai, bet dar iki Pirmojo pasaulinio karo buvo aktyviai įsitraukęs į Vilniaus lietuvių kultūrinį gyvenimą (suartėjo su Lietuvių dailės draugija, priklausė „Rūtos“, „Žiburėlio“ ir kt. draugijoms). Nuo 1922 metų, galutinai persikėlęs į Kauną, laikė save lietuviu, Lietuvos Respublikos piliečiu.
Romeris buvo nuolatinis vadinamųjų Vrublevskio ketvirtadienio susirinkimų dalyvis, nuo 1911 metų priklausė Vrublevskio vadovautoms Masonų ložei ir Neošubravcų draugijai, su Vrublevskiu palaikė glaudžius ryšius iki Liucijano Želigovskio būriai užėmė Vilnių. Tapęs Kauno universiteto profesoriumi, vis tiek atvykdavo į Vilnių. 1924 m. dienoraštyje rašė: „Tarp kitų pažįstamų, gyvenančių Vilniuje, aplankiau ir p. Tadą Vrublevskį. Jis ir toliau nuosekliai jaučiasi Lietuvos, ne Lenkijos, pilietis ir dėl to yra didžiosios dalies savo pažįstamų bei bičiulių tiesiog boikotuojamas“ (Dienoraštis, 1924 m. rugsėjo 8 d.)
LMA Vrublevskių bibliotekoje saugomi 27 Mykolo Romerio laiškai Vrublevskiui, rašyti 1906–1924 metais iš įvairių vietų: Romerio gimtinės Bagdoniškio (dabar Rokiškio raj.), Krokuvos, Ženevos ir įvairių kitų Europos miestų, taip pat iš Kauno. 1908 m. birželio 18 dienos laiške iš tėviškės Romeris dėkoja Vrublevskiui, kad advokatų taryba pritarė jo kandidatūrai į advokatų padėjėjus. Romeris Vrublevskio padėjėju dirbo 1909–1910 metais, bet advokato darbas jam, kaip yra pats prisipažinęs, nebuvo prie širdies (labai išgyvendavo dėl nepasisekusių bylų), todėl nuo 1910 metų šio darbo atsisakė, imdavosi tik atsitiktinių pavienių bylų.
Mykolas Romeris dienoraštį rašė visą gyvenimą, 34 metus. Jaunystės sąsiuviniai neišliko, šiuo metu žinomi tik nuo 1911 metų nuolat, diena dienon daryti įrašai. Jie neišvengė istorinių kataklizmų: 1918 m. Romeris juos buvo palikęs saugoti pas savo seserį, ši juos išvežė į Minską, po to jie pateko pas Vrublevskį ir buvo saugomi jo bute. Tik trečio dešimtmečio viduryje šiuos dienoraščius Romeris parsivežė į Kauną, 1924 m. dalį jų saugumo sumetimais atidavė tuomečiam Kultūros muziejui, kuriam tada vadovavo Vaižgantas. Dabar dalis dienoraščių saugoma LMA Vrublevskių, kita dalis – Vilniaus universiteto bibliotekose. Jie verčiami į lietuvių kalbą ir skelbiami (2007–2022 m. išleista 10 tomų). Romeris suprato istorinę savo dienoraščių vertę. Laiške Vrublevskiui, rašytame 1923 m. birželio 10 d., prašė pas jį saugomus dienoraščius grąžinti ir teigė, kad „kada nors jie taps vertingu istoriniu dokumentu“.
Reprodukcijoje – 1911 m. lapkričio 24 (gruodžio 7) dienos dienoraščio tekstas, sutalpintas į vieną puslapį. Jo pabaigoje pasakojama apie jau minėtus Vrublevskio bute vykusius ketvirtadienio susirinkimus. Savita, plataus mosto ir gana painia Romerio rašysena teigiama: „Vakare nuėjau į Tado Vrublevskio „ketvirtadienį“. <…> Diskutavome krašto temomis. Kas tai yra „krajovcinė“ (krašto) pozicija, apie kurią tiek daug kalbama, o taip retai kada suformuluojama? Kuo ji ypatinga, kokiais argumentais grindžiama? Aš pirmasis bandžiau apibrėžti, kaip suvokiu krašto poziciją, man tai pirmiausia pilietiškumas, absoliučiai nesuderinamas su nacionalizmu. Po to diskusija virto mūsų krašto, o konkrečiai Lietuvos ir Baltosios Rusios, pozicijos analize.“
Jonas Vileišis, 1898 m. baigęs Sankt Peterburgo universiteto Teisės fakultetą, įsikūrė Vilniuje ir nuo 1900 metų pradėjo dirbti advokato padėjėju pas Tadą Stanislovą Vrublevskį. Čia būsimasis Vasario 16-osios Nepriklausomybės Akto signataras ir būsimasis Kauno burmistras įgijo įvairios advokato darbo patirties. Jis, kaip ir Vrublevskis, daugiausia buvo kviečiamas politinių bylų advokatu. Kai byloje kaltinamųjų būdavo keli, advokatais dirbo Vrublevskio ir Vileišio duetas. Antai vadinamojoje Didžiulių byloje (1905–1908) Vileišis gynė Stanislovą Didžiulį (1850–1927), o Vrublevskis – jo sūnų Antaną (1883–1960). Jau minėtoje Kupiškio pašto apiplėšimu kaltintų Juozo Vilimo, Simono Ūsonio (Usanio), Jono Liaudansko ir Kazimiero Latvio byloje (1905–1906) advokatais buvo Vrublevskis, Vileišis ir dar vienas advokatas iš Kauno. Vileišis bene ilgiausiai iš lietuvių dirbo Vrublevskio advokatų kontoroje (Mykolo Romerio teigimu, iki 1914 metų), taigi buvo vienas iš „tų pirmųjų, padėjęs T. Vrublevskiui giliau suvokti lietuvių nacionalinio atgimimo siekius“ (Juozas Marcinkevičius).
Jono Vileišio atsiminimai apie Tadą Stanislovą Vrublevskį, rašyti kaip in memoriam tekstas. Jis išspausdintas 1925 m. liepos 12 dieną „Lietuvos žiniose“ – dienraštyje, kurio steigėju ir redaktoriumi 1909 m. buvo pats Jonas Vileišis. Tarsi visų Vrublevskį pažinojusių lietuvių vardu parašytame tekste jautriais žodžiais nupieštas Vrublevskio gyvenimo ir jo asmenybės paveikslas. Pradėjęs nuo savo pažinties su Vrublevskiu 1898 metais, Vileišis teigė, kad nuo Kražių bylos „iki pat Didžiojo karo nebuvo nė vienos žymesnės politikos bylos, kurioje Vrublevskis nebūtų dalyvavęs kaipo gynėjas“. Jis svarstė, kodėl Vrublevskis buvo tapęs nepatogus lenkams ir apgailestavo, kad ir „mes, lietuviai, nors ir gerbiame Vrublevskį, bet visuomet užsilaikėme kiek toliau nuo jo, nepilnai juo pasitikėdami. Užėjus lenkų okupacijai tie santykiai tarp Vrublevskio ir lietuvių pasidarę buvo dar širdingesni ir atviresni, nes ir pačiam Vrublevskiui jau teko aiškiai atsistoti lietuvių pusėn ir užsipelnyti nuo lenkų patriotų vardą „dziwak“ [keistuolis – lenk.], prieš kurį jie nebedrįso protestuoti. Tokiu dziwaku ir pasimirė Vrublevskis, kaipo vienas iš skaisčiausiųjų advokatūros atstovų ir kaipo pamylėjęs Lietuvos žemę ir jos sostinės geriausias apgynėjas. Tebūnie jam lengva ši žemelė, kurią jis visados yra gynęs nuo visokių atėjūnų ir visokios priespaudos.“