Į tautinio judėjimo bangą įsiliejus (XIX a. 2 pusė–1904)

XIX a. pab.–XX a. pr. buvo nedėkingas laikas išlikti korespondencijai, todėl kiekvienas išsaugotas dokumentas be galo svarbus. Kitąsyk įdomesnė antroji laiško pusė – mat, dalis laiškų, jų nuorašų ar kopijų parašyti ant kitos dokumento pusės, kuris taip pat yra savo laikmečio istorijos liudytojas. Tuo metu buvo įprasta saugoti ne tik gautuosius, bet ir daryti siunčiamų laiškų nuorašus arba pasilikti juodraščius. Tokiu būdu galima rasti visą „susirašinėjimo kompleksą“ 
Susirašinėjimo ratas – gausus, įvairus, dažnu atveju besitęsiantis ne vieną dešimtmetį. Galima išskirti trijulę – amžininkės Felicija Bortkevičienė (1873–1945), Gabrielė Petkevičaitė-Bitė (1861–1943), Jadvyga Juškytė (1869–1948) – kuri išlaikė artimus ryšius nuo XIX a. paskutinio dešimtmečio vidurio iki gyvenimo galo. Jas siejo tiek visuomeninė veikla, tiek spaudos darbai, rūpestis liaudies švietimu ir išsilavinimu: jos bendradarbiavo „Varpe“; „Lietuvos žiniose“, buvo veiklios „Žiburėlio“ draugijoje. Išliko atsidavusios savo darbams iki pat pabaigos – pergyvenusios ne vieną valdžios pasikeitimą, sugebėjo džiaugtis senaisiais laikais, taip pat rūpinosi naujais kultūros gyvenimo reiškiniais. Stengėsi įprasminti jau nuveiktus darbus, leidžiant jubiliejinį „Varpo“ numerį, džiaugėsi „Lietuvos ūkininku“, skirtu Didžiojo Vilniaus Seimo 25-mečiui, guodė viena kitą Lietuvai netekus Klaipėdos krašto. 
Ištikimu F. Bortkevičienės bendražygiu dar nuo spaudos draudimo laikų buvo ir dr. Kazys Grinius (1866–1950). Išlikusi gausi jų korespondencija liudija, kas buvo svarbu, kokiais rūpesčiais gyventa. Su Povilu Višinskiu (1875–1906) bendrauta iki pat ankstyvos jo mirties. Juos siejo bendra visuomeninė, politinė, taip pat kultūrinė veikla.