Vilniaus krašto lietuvybės palaikymas (1919–1939)

Vilniaus krašto okupacija buvo itin skaudus Lietuvos politinio gyvenimo įvykis. Inteligentija, ypač anksčiau gyvenusi ir veikusi Vilniuje, jautė pareigą rūpintis čia likusių lietuvių reikalais. Šūkiai „Mes be Vilniaus nenurimsim“, įvairios draugijos Vilniaus kraštui remti – tokia buvo likusios Lietuvos kasdienybė. F. Bortkevičienė buvo viena iš tų, kuri palaikė ryšius su Vilniaus krašto lietuviais, siuntė aukas, dalyvavo draugijų veikloje. Lietuvos MA Vrublevskių bibliotekoje išlikęs draugijos „Vilniaus kraštui remti“ kvietimas F. Bortkevičienei atvykti į susirinkimą, išlikęs šios draugijos nario bilietas, taip pat Vilniečių sąjungos sumokėto nario mokesčio kvitas. F. Bortkevičienė padėjo apsispręsti Antanui Valaičiui po studijų Prancūzijoje grįžti gyventi į Vilnių ir grįžęs jis įsiliejo į lietuvybės puoselėtojų gretas. Veiklioji visuomenininkė nepamiršo ir lietuvių patriarcho – rengė sveikinimus Jonui  Basanavičiui 75-ojo jubiliejaus proga. Susirašinėjo su žurnalistu, leidėju Vincu Žilėnu, kuris tuo pačiu buvo ir „Lietuvos žinių“ korespondentas. Nenutraukė ryšių su Lietuvių mokslo draugija: Jonu Basanavičiumi, Antanu Valaičiu, Matu Untuliu. Apie Draugijos uždarymą 1938 m. laišku  pranešė Vaclovui Biržiškai. 
Lietuvybės palaikymas suteikė Vilniaus krašto lietuviams galimybę, pasikeitus politinėms aplinkybėms, greičiau įsitraukti į bendrus Lietuvos reikalus.