Steigimas

Nuo 1920 m. lapkričio Lietuvos valdžia slapčia finansiškai rėmė Vilniaus krašto lietuvių mokyklas, visuomenines organizacijas ir spaudą. 1924 m. skirta 1,15 mln. Lt, 1925 m. – 1,9 mln. Lt, 1926 m. –2,7 mln. Lt parama. Vėlesniais metais skirtos sumos pranokdavo 1 mln. Lt. Be šios finansinės paramos nebūtų buvę įmanoma plėtoti lietuviško švietimo ir kultūrinės veiklos, nes Lenkijos valdžia jo nerėmė, o pačių Vilniaus krašto lietuvių ekonominė padėtis buvo sunki. 
Nuolatinis plačiausių visuomenės sluoksnių Vilniaus klausimo svarstymas sudarė prielaidas atsirasti Vilniaus vadavimo sąjūdžiui. Tik sužinojus apie Lietuvai nepalankų Ambasadorių sprendimą Vilniaus klausimu, 1923 m. lapkritį įvykusiame Lietuvos šaulių sąjungos suvažiavime visuomenė buvo raginama imtis ryžtingų veiksmų, kad po metų būtų galima Gedimino kalne iškelti trispalvę. Šaulių sąjunga spaudoje pradėjo propagandinę Vilniaus vadavimo kompaniją, ėmė rinkti aukas. 1924 m. gegužės 1 d. Lietuvai pagrąžinti draugija surengė gausią simbolinio „Vilniaus medžio“ sodinimo šventę, į kurią įsitraukė visi visuomenės sluoksniai ir pats politinis elitas su prezidento pareigas einančiu Seimo pirmininku Jonu Staugaičiu priešakyje. Nieko nuostabaus, jog 1925 m. sausio 13 d. Lietuvos dienraščiuose pasirodė žinutė, jog grupė visuomenės veikėjų sumanė steigti Vilniui vaduoti sąjungą, rengia jos įstatus ir ketina sušaukti steigiamąjį suvažiavimą. Idėja kilo kunigui Fabijonui Kemėšiui. Ją palaikė Mykolas Biržiška, Andrius Rondomanskis, Stasys Šilingas, Zigmas Žemaitis, kunigas Mečislovas Reinys ir Antanas Smetona. Šiuos skirtingų politinių pažiūrų veikėjus siejo darbas Lietuvos universitete bei aiškus nusistatymas Vilniaus klausimu. Balandžio 26 d. Lietuvos universitete įvyko steigiamasis Vilniui vaduoti sąjungos susirinkimas. Sumanytojai tikėjosi suburti po pasaulį išsibarsčiusią lietuvių bendruomenę tam, kad būtų atgauta istorinė sostinė Vilnius. Tuo tikslu turėjo būti sutelkti siekiui pritariantys nariai, o Vilniaus klausimas keliamas ne tik Lietuvoje, bet ir už jos ribų. Santykių su Lenkija klausimas, dažniausiai įvardijamas kaip Vilniaus klausimas, buvo svarbiausia Lietuvos valstybės užsienio politikos problema. Todėl tuo metu valdžioje buvusių krikdemų parama besikuriančiai Vilniaus vadavimo sąjungai prilygo to meto oficialiam pareiškimui, jog valdžia ir toliau kovoja už Vilniaus atgavimą.