Vilniaus diena

Vilniui vaduoti sąjungos steigiamajame susirinkime buvo nutarta, kad iki tol, kai Lietuva atgaus Vilnių, kasmet spalio 9 d. bus minima lietuvių tautos gedulo diena. Mat, 1920 m. spalio 9 d. Lietuva neteko Vilniaus. Netrukus, 1925 m. birželio 14 dieną, Sąjunga spaudoje kreipėsi į tautą, kviesdama viešai paminėti šią datą, tačiau ji pati tam dar neturėjo pakankamai pajėgų. Organizacinius rūpesčius prisiėmė Šaulių sąjunga, paramą pažadėjo valdžia. 
1925 m. spalio 9 dieną Lietuvoje buvo iškeltos juodais kaspinais perjuostos trispalvės, 12 val. visi susikaupė tylos minutei, nebuvo pasilinksminimų, o vakare skaitytos viešos paskaitos Vilniaus tema. Opozicijoje dirbę tautininkai A. Smetona ir Augustinas Voldemaras kritikavo valdžioje buvusius krikdemus dėl prarasto Vilniaus, reikalavo jų atsistatydinimo.
Minėjimas buvo pratęstas spalio 10 dieną, kuri buvo pavadinta tautos pasiryžimo diena. Kauno Rotušės aikštėje surengtos eitynės, kuriose greta žygiuojančių visuomeninių organizacijų, mokyklų, visuomenei vadinamaisiais „gyvaisiais paveikslais“ buvo parodyta garbinga praeitis: karžygiai, geležinis vilkas ant platformos, soste sėdintis Vytautas. Jas baigė ginkluoti šauliai, vaduojantys Vilniaus Gedimino pilį. Eitynės turėjo sustoti prie Vyriausybės pastato, tačiau jų pasveikinti išėjęs ministras pirmininkas Leonas Bistras opozicijos buvo nušvilptas. Nepaisant to, spauda rašė, jog Gedulo dienos renginiai suvienijo nesutariančias socialines ir politines grupes. Taip kalendorių papildė nauja kasmet minima diena.