Apie parodą
Minėdama Juozapo Miliausko-Miglovaros – aušrininko, poeto, publicisto – 180-ies metų jubiliejų, Lietuvos MA Vrublevskių biblioteka parengė virtualią parodą „Prabrėkšk, aušrele, tekėk, saulele“. Tautinės minties žadintojas Juozapas Miliauskas-Miglovara“.
Parodoje pristatomas archyvinis Vrublevskių bibliotekoje saugomas J. Miliausko gyvenimo, veiklos bei kūrybos palikimas. J. Miliausko-Miglovaros veiklos lauką atveria Vrublevskių bibliotekoje saugomi dokumentai: „Dienoraštiniai užrašai“ (1880–1895), atskleidžiantys kultūrinę aplinką, Rygos ir Šiaulių laikotarpius; svarbus archyvinis dokumentas – Juozapo Miliausko-Miglovaros laiškas Augustinui Janulaičiui (Šiauliai, 1923), kuriame atspindėta plati veiklos panorama: dalyvavimas 1863 m. sukilime, Rygos lietuvių dainininkų draugijos „Aušra“ įkūrimas, mėnraščio „Aušra“ platinimas, aušrininkų laikotarpis, susirūpinimas lietuvių tautos reikalais. Apie asmeninius santykius su vietos lenkais, sumanymą leisti lietuvišką elementorių, spausdinti liaudies dainas ir savo eilėraščius, apie lietuvių rašybos dalykus skaitome J. Miliausko-Miglovaros laiške Mykolui Davainiui-Silvestraičiui (1904).
J. Miliauskas išleido poezijos rinkinį „Rasztai: ivaires eilas“ (1884). Poezijos rinkinio „Rasztai: iivaires eilas: antras pluuksztas“ (1883–1886) ir „Rasztai: iivaires eilas: trečias pluuksztas“ (1886–1893) liko nepublikuoti. Jie yra pirmo „pluošto“ tęsinys.
Šie ir kiti parodos dokumentai sudaro poeto, lietuvių kalbos puoselėtojo, 1863 m. sukilimo dalyvio, knygnešio, „Aušros“ darbuotojo ir platintojo, pirmosios lietuvių tautinės organizacijos Latvijoje – lietuvių dainininkų draugijos „Aušra“ sumanytojo, katalikybės skelbėjo ir gynėjo Juozapo Miliausko-Miglovaros gyvenimo, veiklos ir kūrybos pasakojimą.
Aušrininko darbai liudijo beatodairišką atsidavimą Lietuvai; jo kūryba – persmelkta tautinės vienybės idėjų, gimtosios kalbos aukštinimo, gamtos, kaimo žmonių buities apdainavimo, apšvietos skatinimo.
Sekdamas aušrininkų ideologija, J. Miliauskas suvokė, jog gimtoji kalba yra svarbiausias tautos požymis, todėl kalbos niekinimas tolygus tautos mirčiai: „...kad niekados nepamestume to liežuvio, kuriuomi valdė slaunūs ir garbingi sentėviai mūsų...“, – sakė poetas. Visomis išgalėmis stengėsi gaivinti, turtinti bei ugdyti literatūrinę kalbą.
Juozapas Miliauskas-Miglovara lieka stiprus lietuvių dvasinės kultūros pavyzdys. Jo, kaip ir kitų aušrininkų, įsipareigojimas pasišvęsti pasirinktam tikslui – tautinės minties žadinimui – paveikus ir šiandien.
Kviečiame žiūrėti parodą.
Parodą parengė Rūta Kazlauskienė
Dokumentus skaitmenino Laurynas Marcinkevičius
Redagavo: Rasa Putkienė, dr. Artūras Judžentis
Internete paskelbė Audronė Steponaitienė