Kalbotyros, istorijos, etnografijos darbai
„... kad niekados nepamestume to liežuvio, kuriuomi valdė slaunūs ir garbingi sentėviai mūsų...“ (J. Miliauskas-Miglovara)
J. Miliauskas visą gyvenimą rūpinosi bendrine lietuvių kalba. Jo lietuviškai ir lenkiškai rašyti samprotavimai apie lietuvių kalbos istoriją, tarmes, rašybą, gramatiką, leksiką daugiausia likę rankraštiniai. Jį domino gimtosios kalbos vartojimo, jos gryninimo, bendrinimo dalykai.
J. Miliauskas manė, jog siekiant kelti kultūrą, galima vartoti ir kiriliką. Rūpinosi šiuo raidynu išleisti tris elementorius (1883, 1899) ir „Lietuviškas gentines dainas“ (1885), bet leidimo spausdinti negavo.
1880 m. lenkiškai buvo pradėjęs rašyti lietuvių kalbos gramatiką.
Mėgėjiškai tyrė kalbą, savo leidžiamose knygose reiškė nuomonę kalbos klausimais. Rašė apie Lietuvos valdovus, teigdamas, jog Rusnė laikytina jų pirmąja buveine.
Teikė pirmenybę žemaičių tarmei, o ilgainiui tapo Viduklės tarmės šalininku. Savo veikalus J. Miliauskas-Miglovara parengė pietų žemaičių Viduklės šnekta, laikydamasis savitos rašybos: vartojo dvigubas raides ‚ii‘ ir ‚uu‘ ilgiesiems garsams reikšti, vietoj ‚č‘ ir ‚š‘rašė‚ cz‘ ir ‚sz‘, įsivedė apostrofą. Norėdamas parodyti Viduklės tarmės pranašumus, J. Miliauskas ja perrašė du ,,Anykščių šilelio“ posmus. Jo nuomone, ištrauka ,,mano rašmeniu išdedama dar aiškiau, ne kaip jis pats kai rašė“. Buvo įsitikinęs, kad Viduklės tarmė yra pati geriausia, labiausiai tinkanti lietuvių kalbai.
1928 m. išleido kraštotyrinę knygą Lietuvos istorijos klausimais „Viduklės kraštas“.
Buvo nenuoseklių pažiūrų. Jo nuomonė lietuvių rašybos klausimais dažnai kirsdavosi su kitų to meto kalbos tyrėjų pažiūromis, teiginiais. Sukūrė daugybę naujadarų, priešinosi nosinių balsių rašybai.
„Tačiau jo pastangos gaivinti, turtinti bei ugdyti literatūrinę kalbą, noras įnešti savo indėlį į lietuvių raštiją ir kalbotyrą rodo, kad ir jis, save laikąs bajoru, /.../ stengėsi veikti savo krašto liaudies ir kultūros labui“ (J. Kruopas, 1974).
Laiškas apie sumanymą rašyti liaudžiai lietuviškas knygeles.Svarsto lietuviško rašto draudimo, rusų abėcėlės įvedimo problemas; pabrėžia Lietuvos valstiečio nemokėjimą ir nenorą skaityti lenkiškai; mini Rygoje jo paties įsteigtą lietuvių dainininkų draugiją „Aušra“; teiraujasi, kokiomis sąlygomis Zavadskis imtųsi spausdinti lietuviškas knygas.
LMAVB RS F7-2255
LMAVB P.1324/1938
Rankraštinis literatūrinis žurnalas „Raszliavos pacztas“, lenkų ir lietuvių kalbomis parašytas mokykliniame 24 puslapių sąsiuvinyje. 1883 m.
Norėdamas parodyti Viduklės tarmės pranašumus, J. Miliauskas ja perrašė du ,,Anykščių šilelio“ posmus. Jo nuomone, ištrauka ,,mano rašmeniu išdedama dar aiškiau, ne kaip jis pats kai rašė“.
Pateikiamas A. Baranausko „Anykščių šilelio“ posmas Viduklės tarme.
LMAVB RS F267-694, lap. 4
Įrašai išlaidų grafoje rodo J. Miglovaros domėjimąsi latvių kalbos mokslu – įsigytos dvi knygos: viena jų – A. Bylenšteino latvių kalbos gramatika.
LMAVB RS F267-3256, lap. 1, 5–6
1884 m. J. Miglovara Tilžėje antrą kartą išleido Antano Srazdo „Giesmes svietiškas ir šventas“. Buvo pakeista rašyba ir šiek tiek tekstas, papildyta daina „Kiškis“.
Redaguotas ir išleistas A. Strazdo eilių rinkinys.
LMAVB RS F267-3785
LMAVB RSS LK-19/790
J. Miliauskas Rusijos geografų draugijai siuntinėjo kalbinę, etnografinę medžiagą.
Siūlo draugijai įsigyti savo originalius eilėraščius, parašytus lietuvių šnekamąja kalba; aiškina tarmės ir rašybos ypatumus, užtaria poetą ir tautosakininką M. Slavočinskį, kalinamą Šiaulių kalėjime už lietuviškų raštų platinimą.
LMAVB RS F267-3595, lap. 1–2
Rašo apie asmeninius santykius su vietos lenkais, apie sumanymą leisti lietuvišką elementorių, spausdinti liaudies dainas ir savo eilėraščius, apie lietuvių rašybos dalykus.
LMAVB RS F249-394, lap. 1–3
Džiaugiasi lietuvių kalbos atgimimu: „Meilu man žinoti, kad jau atgyja lietuvių kalba“.
LMAVB RS F249-394, lap. 2r
Laiške apgailestaujama dėl nedidelio „Litwos“ prenumeratorių skaičiaus ir raginama domėtis lietuvių kalbos tarmėmis, ypač vidukliške.
LMAVB RS F249-396, lap. 1–2
Pasiuntęs į spaudą eilėraštį „Lietuvių būdas“, „... bet eilėraštį leidžiu skelbti tik su sąlyga, jog jie būtų spausdinami tik taip, kaip parašyta...“ (J. Miglovara) – jo sukurta rašyba.
LMAVB RS F249-394, lap. 3
Juozapo Miliausko-Miglovaros straipsnis apie negeroves, trukdančias žmonių santykiams ir veiklai, apie dėl turtinės padėties atsiradusią žmonių silpnybę – puikybę ir išdidumą.
LMAVB RS F249-876, lap. 1–2
LMAVB RSS LK-201074