Vienas nuošalyje

„Visi išsiskirstė, palikę mane vieną besibovijantį lietuviškais raštais“ (J. Miliauskas-Miglovara) 

J. Miliausko kultūrinė-literatūrinė veikla Šiauliuose XIX. pab. – XX a. pr. buvo ryški. Tačiau iš esmės jis dirbo vienas, laikėsi nuošaliai nuo įvairių literatūrinių ir kultūrinių sambūrių bei jų veiklos. Iš laiško, rašyto Mykolui Davainiui-Silvestraičiui (1904), matyti, jog J. Miliauskas jaučiasi tėvynainių apleistas, nors už Lietuvą aukojo „savo sveikatą, gyvastį ir visą savo ateitį“.
Dingo užsidegimas, ryžtas, būdingas „Aušros“ laikams. Toliau sekusių svarbių Lietuvos istorijos įvykių – Vilniaus Seimo, spaudos draudimo panaikinimo – J. Miliauskas nebesekė. Slėgė nelengva finansinė padėtis. Nesusiklostė ir šeimos gyvenimas. Miliauskas-Miglovara, 1875 m. sukūręs šeimą, laiške Augustinui Janulaičiui taip rašė: „apsivedžiau su lenke, nelabai niekinančia lietuvius ir mokančia gerai lietuviškai pagal šiauliškį kalbesį šnekėti“. Tačiau jo žmona Modesta Ivaškevičiūtė nesuprato vyro, veikliai įsitraukusio į lietuvybės darbus, o vaikus mokė vien lenkų kalbos. Miliauskų šeimoje užaugo keturi vaikai: Mykolas, Antanina, Vytautas, Petras. Antaninai ištekėjus už ruso, Miliauskas-Miglovara, viešai pareiškęs, kad neturi dukters, santykių su ja nepalaikė. Idėjos, už kurias taip karštai kovojo Miliauskas-Miglovara, jo vaikų liko nesuprastos. Skausminga, jog tėvui teko išsižadėti savo vaikų, nepalaikiusių jo įsitraukimo į lietuvių tautinį judėjimą. Mykolas žuvo Pirmajame pasauliniame kare. Vytautas iki Pirmojo pasaulinio karo studijavo veterinariją, bet studijų nebaigė. Per Pirmąjį pasaulinį karą pasitraukė į Paryžių, tapo dailininku, su tėvu santykių nepalaikė. Jauniausias sūnus Petras Šiauliuose mokėsi fotografijos amato, kurį laiką tarnavo Lietuvos kariuomenėje, bet vėliau išvyko į Braziliją.

Mūšius ties Šiauliais ir vokiečių okupaciją J. Miliauskas praleido Šiauliuose. Dramatiškus įvykius atspindi jo eilėraštis „Šiauliai 1915 metais“. Karo metais J. Miliauskas daugiau nieko nesukūrė. Per karą sudegė ilgai kaupta biblioteka.
Nepriklausomybės paskelbimas J. Miliauskui suteikė naujų jėgų. Laiške A. Janulaičiui jis rašė, jog „Visuotinis genties darbas palaiko mano galvą ir senstančią širdį“. Dar viliasi, kad galėtų būti kuo nors Lietuvai naudingas. 
Kaip tautinės sąmonės žadintojui ir rašytojui nepriklausomos Lietuvos vyriausybė J. Miliauską-Miglovarą apdovanojo ordinais ir medaliais, 1928 m. skyrė valstybinę 150 litų premiją.
Vis dėlto poetas jautėsi labai vienišas, retai sulaukdavo dėmesio ir iš visuomenės. Susigyvenęs su aušrininkų idealizmu, naujų ideologinių, kultūrinių pokyčių nepriėmė. 
Mirė Juozapas Miliauskas 1937 m. sausio 21 d. Šiauliuose, palaidotas senosiose kapinėse.