Japonijos kultūra

Grožis egzistuoja mus supančiame pasaulyje. Žmogus negali sukurti to, kas jau yra. Jis gali jį tik įžvelgti. 
(Japonų išmintis)

Japonijos kultūra – paslaptinga, kontrastinga, savita. Tai visa paletė reiškinių, simbolių ir tradicijų. Japonija – tai kraštas ir žmonės, turintys ypatingą ryšį su gamta, tai gyvų mitų ir legendų, tikėjimų samplaika. Taip, nors dažnas japonas nepriskiria savęs vienai konkrečiai religijai, tačiau populiariausios yra dvi – šintoizmas ir budizmas, kurių lydinys sudaro sunkiai dalomą visumą. Šintoizmas yra susidaręs ir paplitęs tik Japonijoje. Jo esmė – ypatinga žmogaus dermė su gamta, įsiklausymas į jos ritmus, cikliškumą. Ne veltui daugelis gamtos simbolių yra tapę Japonijos vizitine kortele. Pavyzdžiui, ant Japonijos vėliavos – „Hinomaru“, o tai pažodžiui reiškia „saulės skritulį“. Japoniškos vyšnios – sakuros – dažnas simbolis mene, puošyboje, turintis svarbią kultūrinę reikšmę, siejamos su grožiu, laikinumu, trapumu. Sakurų žydėjimo stebėjimui japonai turi žodį „hanami“, kuris pažodžiui reiškia „vyšnių žiūrėjimas“. Gervės – sėkmės, ilgaamžiškumo, ištikimybės bei tobulos poros simbolis, įamžintos ir ant japoniškų monetų – jenų. Fudzijamos ugnikalnis – aukščiausias Japonijos kalnas ir vienas dažniausiai pasikartojančių simbolių knygų leidyboje, mene, reklamoje, turizmo srityje. 

Išskirtinis estetikos suvokimas, pajautimas, sąlygotas atstumo ir savotiško uždarumo nuo kontinentinio pasaulio, lėmė jautrų, kone sakralų ryšį su gamta, žmogumi, daiktais. Dėl šių priežasčių nereiktų stebėtis, kad bene turtingiausias šios parodos skyrius – apie Japonijos kultūrą.

Japonija – tai ir pažangus, ekonomiškai lyderiaujantis, bet kartu ir stipriu dvasiniu pasauliu, ryšiu su protėviais, mirusiųjų kultu išsiskiriantis kraštas. Įdomu, kad japonams būdingas savitas elgesys: viena vertus, jie neatmeta ir netgi noriai perima žemyninio pasaulio gėrybes, tačiau kita vertus, ypač stropiai saugo savąsias tradicijas. Pagarba sau, kitam, gamtai – visa tai atspindi japono būdą. Šio krašto kultūra – įvairialypė, daugiasluoksnė, susiklosčiusi veikiant skirtingoms įtakoms, sąlygoms, tačiau tuo mums ir patraukli.

Vrublevskių bibliotekoje skaitytojai ras leidinių lietuvių, anglų, vokiečių kalbomis, išleistų Japonijoje, JAV, Čekijoje; taip pat – Japonijoje spausdintos vakarų rinkai skirtos periodikos, supažindinančios su gastronominiu paveldu, tradicinėmis meno rūšimis, amatais, gamtos paminklais.

Dalis leidinių, susijusių su Japonijos kultūra, buvo aptarti ankstesniame skyriuje („Lietuvos–Japonijos ryšiai“), nes kai kurie leidiniai gali būti priskirti net kelioms temoms. Dalis šio skyriaus leidinių apžvelgia bendrą Japonijos kultūrinį lauką, o dalis jų skirti konkrečioms temoms, pavyzdžiui, literatūrai, kinui, tradiciniam kostiumui ir pan.
Rimtą studiją lietuvių kalba „Tradicinė japonų estetika ir menas“ (2001) išleido Antanas Andrijauskas – orientalistas, kultūros ir meno filosofas, menotyrininkas. Autorius aptarė kontekstą, aplinkybes, kurių dėka Japonijoje skleidėsi ypatingas estetikos ir meno pajautimas. Knygoje skaitytojas ras išsamų literatūros sąrašą (jame – ne tik lietuvių, bet ir prancūzų, rusų autorių kūriniai), terminų žodynėlį, asmenvardžių rodyklę.

Tais pačiais metais į lietuvių kalbą išverstas nedidelės apimties informacinis leidinys „Japonijos vaizdai“, skirtas 10–14 metų moksleiviams. Jame glaustai, lakoniškai pristatoma Japonijos visuomenė, kultūra, švietimo sistema. Leidinys išleistas anglų, arabų, ispanų, italų, kinų, korėjiečių, portugalų, prancūzų, rusų, švedų, vokiečių kalbomis. Šis darbas parengtas Tokijo komunikacijos bendrovės „Urban Connections“.

2008 m. mokytoja ir keliautoja Rasa Žalynaitė išleido knygą „Šokantis sušis, arba Gaidžin gyvenimas Tekančios Saulės šalyje“. Tai dviejų gyvenimo metų patirtis Japonijoje, asmeniniai pastebėjimai bei vietinių pasakojimai apie šalies kultūrą, tradicijas ir kelionių po kaimynines Azijos šalis įspūdžiai. [Gaidžin – liet. užsienietis; atvykėlis; ne Japonijos pilietis.]

Kiek naujesnė, 2017 m. išleista, anksčiau minėto japonologo A. Zyko knyga „Japonijos spalvos ir skoniai“. Autorius, remdamasis tiek akademinėmis žiniomis, tiek asmenine patirtimi, pristato įvairiapusį, turtingą Japonijos kultūros paveldą. Įsijausdamas į metų laikų kaitą, sodų meną, popkultūrą, kasdien matomą žmonių gyvenimą – visa tai perteikia savitame kelionės dienoraštyje.

2021 m. A. Zykas išleido antrąją knygą „Septyni saulės veidai: pirmoji pažintis su Japonija“. Remdamasis gyvenimo patirtimi, kelionių įspūdžiais, autorius kviečia į septynis skirtingus šalies regionus. Japonijos kultūros, istorijos, meno bruožus jis pristato, vesdamas po šventyklas, sodus, stotis ir kitus tradicinius ir ne visai tradicinius objektus.

Užsienio kalbomis išleistų knygų, skirtų Japonijos kultūrai, Bibliotekos fonduose taip pat ne viena. Paminėsime tik keletą pavyzdžių: 1960 m. išleista čekų kilmės rašytojo, keliautojo, karikatūristo Adolfo Hofmeisterio (Adolf Hoffmeister, 1902–1973) knyga vokiečių kalba „Made in Japan“, kurioje nagrinėjamos Japonijos kultūros temos – kaligrafija ir architektūra. Knyga papildyta paties autoriaus pieštais šaržais. 1983 m. išleista Jurgeno Bernto (Jürgen Berndt, 1933–1993) – vokiečių kilmės japonologo, mokslininko, vertėjo knyga „Svarbiausi akcentai (įvykiai) iš Japonijos“ („Streiflichter aus Japan“), kurioje taikliai pastebima, kad paprastai Japoniją siejame su arbatos ceremonijomis ir sakurų žydėjimo šventėmis, tačiau Japonija yra kur kas daugiau, ji turi daug veidų, prieštaravimų ir kontrastų. Pastarosios dvi knygos Bibliotekos fondus papildė su Lietuvos vertėjo, kalbininko, germanisto Leono Petravičiaus asmenine biblioteka. 2005 m. pasirodė Kentukio universiteto geografijos profesoriaus Pradjumnos P. Karano (Pradyumna P. Karan, 1930–1918) knyga „Japonija XXI amžiuje: aplinka, ekonomika, visuomenė“ („Japan in the 21st Century: Environment, Economy, and Society“). Joje autorius aptaria ne tik demografinius ir socialinius rodiklius, tačiau ir kultūrinį paveldą. Knygai „svorio“ suteikia žemėlapiai, lentelės, kiti vizualūs priedai. 2009 m. Oksfordo universiteto leidykla išleido šiuolaikinio amerikiečių rašytojo, istoriko Stiveno Mansfildo (Stephen Mansfield) knygą „Tokijas: kultūros istorija“ („Tokyo: a  Cultural History“). Į Bibliotekos fondus ši knyga atkeliavo mainų partnerio dėka – knyga ženklinta Vašingtono kongreso bibliotekos antspaudu (dublikatas). Autorius aptaria pagrindinius Japonijos istorinius laikotarpius ir su jais susijusius kultūros reiškinius, viename skyrių „Gamta ir nostalgija“ pabrėžiama, kad rašytojai nuolat semiasi patirties, idėjų, minčių iš gamtoje vykstančių procesų.

Svarbu nepamiršti ir Japonijos Užsienio reikalų ministerijos šešiomis kalbomis (arabų, kinų, anglų, prancūzų, ispanų) leidžiamo kultūros žurnalo „Niponica“ (Bibliotekos fonde saugomi 2010–2023 m. žurnalo numeriai). Šiame informaciniame leidinyje populiariai pristatomas gastronominis paveldas, tradicinės meno rūšys, lankytini objektai. 

Toliau aptariamos knygos rikiuojamos ne tiek chronologine, kiek greičiau temine tvarka. Vertėtų atkreipti dėmesį ir į kiek toliau nuo klasikinių teorijų nutolusias knygas. Žinoma, japonai turi ypatingą ryšį su gamta, o ne retai sakoma, kad japonui šventykla – visas jį supantis pasaulis, todėl nenuostabu, kad per daugelį šimtmečių susidarė ir tam tikra harmoningo gyvenimo filosofija. Dėmesys astrologijai, kosmosui, žvaigždėms, bioritmų teorija, numerologija, „kigaku“ teorija – visa tai Takeo Morio (Takeo Mori) knygoje „Japonų astrologijos paslaptys: kigaku mokymas“ (1996). 

1998 m. filologas, vertėjas Vaclovas Mikailionis (1939–1922) parengė knygą „Japonijos mitai ir legendos“. V. Mikailionis dar studijų laikais ėmė gilintis į Indijos, Kinijos, Japonijos klasikos veikalus. Šioje knygoje autorius mėgino Japonijos mitus išdėstyti chronologine tvarka, t. y. nuo pirmųjų senovėje užrašytų iki pat Vėlyvųjų viduramžių. Knygoje skaitytojas ras ir aiškinamąjį žodynėlį, pirmųjų senovės Japonijos valdovų chronologinę lentelę, naudingas nuorodas anglų, rusų, vokiečių kalbomis.

Šiandien į lietuvių kalbą verčiama itin daug japonų grožinės literatūros, tačiau, ar su ja nebuvome susipažinę prieš gerą šimtmetį? Dar 1907 m. Saliamonas Banaitis (slap. S. Vaitiekupiunas, 1866–1933) parengė nedidelės apimties knygelę „Japonų pasakos“ – septynių iš rusų kalbos išverstų pasakų rinkinuką (tuo metu su japonų kultūra dažniausiai ir buvo susipažįstama, verčiant iš kitų kalbų, ne japonų, nes tokių vertėjų Lietuvoje tiesiog nebuvo). Įdomu, kad Lietuvai atgavus nepriklausomybę, vis dar pasitaiko vertimų iš rusų kalbos, pavyzdžiui, 1997 m. išleista „Didžioji japonų pasakų ir legendų knyga“, kurioje vartojamas ir terminas „kodziki“ – senovės įvykių užrašai. Šiame rinkinyje įtrauktos legendos apie stebuklus, atsiskyrėlius, kurių gyvenimas stebina pasiaukojimu, stipriu žmogaus ir gamtos ryšiu.

Kiek vėliau vis dažniau pasitaiko lietuvių vertėjų tiesiogiai iš japonų kalbos verstos literatūros, pavyzdžiui, 1999 m. Vytautas Dumčius išvertė knygą „Japonų pasakos“. Vertėtų atkreipti dėmesį, kad tai pirmas bandymas Lietuvoje atskira knygele skelbti populiariausias japonų pasakas, verstas tiesiogiai iš originalo kalbos. Tai ir liaudiškų siužetų pasakos, ir pasakos-legendos, pasakojančios apie garsiuosius praeities didvyrius. Visose trijose minėtose pasakų knygose kartojasi ir tipiniai Japonijos gamtos simboliai – gervė, beždžionė, kalnas. 

2022 metais, remiant Japonijos fondui, Vilniaus universiteto leidykla išleido D. Švambarytės studiją „Klasikinės japonų literatūros antologija“ – tai japonų raštijos panorama nuo seniausių laikų iki XX amžiaus vidurio. Knyga skirta ne tik plačiajai auditorijai, bet ir būsimiesiems vertėjams japonologams, tad itin vertinga joje pateikta klasikinės japonų gramatikos santrauka, terminų sąvadas. Visi tekstai versti tiesiogiai iš originalo kalbos (klasikinės japonų, šiuolaikinės japonų, klasikinės kinų), didžioji dauguma jų lietuviškai skelbiami pirmą kartą.

Reikšmingų studijų, skirtų Japonijos literatūrai, Bibliotekai padovanojo minėti Japonijos bei „Nippono“ fondai. Pavyzdžiui, moderniosios japonų literatūros antologiją „The Columbia Anthology of Modern Japanese Literature. Volume 2: From 1945 to the Present“, kurioje nagrinėjamas laikotarpis nuo 1945 m. iki šiandien, 2007 m. parengė Pitsburgo universiteto japonų literatūros profesorius emeritas, ėjęs ir Vašingtono Kongreso bibliotekos Azijos skyriaus vadovo pareigas, Dž. Tomasas Raimeris (J. Thomas Rimer) bei japonologas, vertėjas Van K. Geselis (Van C. Gessel).

„Haiku“ reiškinys – unikali Japonijos poezijos forma, susiformavusi Japonijoje Edo laikotarpiu, nagrinėjama Virdžinijos Ričmondo universiteto meno profesoriaus, kaligrafo Stiveno Ediso (Stephen Addiss, 1935–1922) knygoje „Haiku menas: žvilgsnis į japonų tapybos ir poezijos istoriją“ („The Art of Haiku: Its History through Poems and Paintings by Japanese Masters“, 2012).

Išskirtinys leidinys, kuriame nagrinėjama Japonijos bibliotekų istorija, tinklas, struktūra, išleistas Šiaurės Ilinojaus universiteto japonų kalbos profesoriaus, tyrėjo, 14 metų gyvenusio Japonijoje Teodoro F. Velčo (Theodore F. Welch), yra „Bibliotekos ir bibliotekininkystė Japonijoje“ („Libraries and Librarianship in Japan“, 1997). 
Pereinant prie kitos temos, atkreipiame dėmesį į visai neseniai, 2024 metais, išleistą profesorės, dailininkės scenografės Virginijos Idzelytės parengtą studiją „Šilko kelias: Rytų kostiumo istorija“ – daugiasluoksnį, gausiai iliustruotą leidinį apie Rytų šalių kostiumus. Autorė kviečia apkeliauti Japoniją, Kiniją, Korėją, Indiją ir t. t. Knygoje pristatoma šių regionų apranga, kostiumo ryšys su šalies gyventojų papročiais, tradicijomis, tikėjimu. 

Kiek siauresnė tema – „sašiko“ siuvinėjimas – pristatoma 2010 m. Olgos Gruzincevos išleistoje nedidelės apimties, bet gausiai iliustruotoje knygelėje „Viskas apie sašiko siuvinėjimą“. Šis senovinis japonų siuvinėjimo menas atsirado Japonijos kaimuose Edo laikotarpiu. Senovės Japonijoje žmonės tikėjo, kad išsiuvinėti raštai atbaido piktąsias dvasias ir pritraukia turtus. Šiuo metu šis užsiėmimas – savotiška meditacija ir madingas siuvinėjimo būdas.

Geišos – nuo ankstyvo amžiaus ruošiamos, lavinamos palydovės (geišoms oficialiai uždrausta teikti intymias paslaugas). Geišos puoselėjo tradicijas, papročius ir taisykles, tad ilgainiui jos tapo Japonijos kultūros paveldo dalimi, kuri nepamiršta ir šiandien. Plačiau ši tema pristatoma ispanų žurnalistės ir rašytojos, Japonijos gerbėjos Karmen Domingo (Carmen Domingo) parengtoje knygoje „Geišos miegamojo paslaptys: japonų sekso menas“ (2006, ispaniškas pavadinimas: „Secretos de alcoba de las geishas“). Šiame leidinyje plačiau pristatyta ir „shunga“ tema, kas pažodžiui reiškia „pavasario paveikslai“ – Edo laikotarpio erotinės scenos. Neseniai, 2025 m. pradžioje, Bibliotekos kaimynystėje (Vrublevskio g. 6A), šios tematikos graviūros buvo pristatytos parodoje „Shunga – atskleidžiant paslėptą“. 

Kabukis – tradicinė japonų teatro rūšis. Ši meno forma skirtingais laikotarpiais reiškėsi nevienodai. Pavyzdžiui, XVIII–XIX a. laikotarpis tyrinėtas japonologo K. Endriu Gerstlo (C. Andrew Gerstle) knygoje „Kabuki Heroes on the Osaka Stage, 1780–1830“. Šioje „Nippono“ fondo dovanotoje knygoje pristatoma istorinė aplinka, iliustratyvūs pavyzdžiai, pateikiama išsami bibliografija. Kabukio aktoriai dažnai vaizduojami senosiose japonų graviūrose bei šiandieniniuose atvirukuose, suvenyruose. 

Kinas – dar viena stipri Japonijos kultūros dalis. Šiandien nemažai japonų režisierių filmų pelno tarptautinius apdovanojimus. Japonų filmai saviti, pasižymintys gyliu, dėmesiu detalėms, kitokiu kasdienių reiškinių matymu ir jų interpretavimu. Ne veltui Japonijos kinas vertinamas ir Vakaruose, pavyzdžiui, Oksfordo universiteto leidykla 2014 m. išleido Oregono universiteto kino studijų docento, tyrėjo Daisukės Mijao (Daisuke Miyao) sudarytą Japonijos kino vadovą „Oxfordo japonų kino vadovas“ („The Oxford Handbook of Japanese Cinema“, 2015). Prie knygos rengimo prisidėjo per dvidešimt kino ekspertų iš Japonijos, JAV, Kanados. Jau knygos pradžioje D. Mijao teigia, kad Japonijos kinas – vienas iš paveikiausių, savo aukso amžių išgyvenęs dar XX a. viduryje, patyręs nuosmukį, bet šiandien vėl esantis aukštumose. Knygą apie šiuolaikinį Japonijos kiną „Contemporary Japanese Film“ (1999) išleido amerikiečių kino kritikas, žurnalistas, vertėjas, gyvenantis Tokijuje Markas Šilingas (Mark Schilling). Autorius apžvelgia paskutinio XX a. dešimtmečio japonų filmus. Knygos gale pateikiamas abėcėlinis filmų sąrašas – primenantis nemažai režisierių bei garsiausių jų darbų. Japonijos kinas pripažįstamas ir Lietuvoje. 2025 m. pradžioje Japonijos ambasada Lietuvoje ir Japonijos fondas organizavo jau 23-iąjį Japonų kino festivalį.

Japoniški komiksai – mangos – svarbus kultūros reiškinys ir meno rūšis. Žodis „manga“ pažodžiui reiškia „keisti paveikslėliai“. Teigiama, kad mangos žanras radosi XIX a. pabaigoje, buvo populiarus visą XX amžių, o šiandien jau retas kuris nežino „Drakonų kovų“ („Dragon Ball“) ar „Pokemonų“ („Pokemon“) personažų. Bibliotekos fonduose knygų, skirtų mangos žanrui, taip pat yra. Pavyzdžiui, 2004 m. išleista, „Nippono“ fondo dovanota britų žurnalisto, rašytojo, dirbančio komiksų srityje Polo Grevito (Paul Gravett) knyga „Manga: šešiasdešimt japoniškų komiksų metų“ („Manga: Sixty Years of Japanese Comics“). Knygoje pateikiama laiko juosta, apimanti laikotarpį nuo 1945 iki 2004 metų, joje pažymėti svarbiausi per šį laikotarpį išleisti mangos žanro kūriniai – komiksų knygelės, žurnalai, spalvoti animaciniai televizijos serialai ir pan. Autorius nagrinėja ir mangos termino apibrėžimą, pateikia itin daug vaizdo pavyzdžių, kuriuos papildo autoriaus komentarai, istorinis kontekstas. Knygos gale mangos gerbėjai ras daugybę vertingų nuorodų į japonų leidėjus, kūrėjus, muziejus ir archyvus Japonijoje.

2011 m. išleista amerikiečio Japonijos popkultūros tyrinėtojo Frederiko Šoto (Frederik L. Schodt) knyga „Svajonių Japonija: šiuolaikinės mangos svarstymai“ („Dreamland Japan: Writings on Modern Manga“). Tai papildytas 1996 m. leidimo variantas. Knygoje pateikiama gausybė mangos kūrėjų, menininkų, nagrinėjami jų darbai, kūrybos bruožai. Knygos gale pateikiami svarbesnių leidinių, nuorodų sąrašai. 

Jokajai (yokai) – japonų antgamtinės būtybės, pamėklės arba demonai – svarbi japonų kultūros, folkloro dalis. Ši tema nagrinėjama Indianos universiteto Azijos kalbų ir kultūros katedros profesoriaus Maiklo Dilano Fosterio (Michael Dylan Foster) knygoje „Jokajų knyga: mitinės būtybės japonų folklore“ („The Book of Yokai: Mysterious Creatures of Japanese Folklore“, 2015). 

Šį sąrašą baigia 2006 m. Japonijoje išleista knyga „Mylint mašiną: meno ir mokslo sandūra japonų robotikoje“ („Loving the Machine: the Art and Science of Japanese Robots“). Tai kanadiečio žurnalisto, keliautojo, rašytojo Timočio N. Hornjako (Timothy N. Hornyak), nuo 1991 m. gyvenančio Japonijoje, besidominčio technologijų istorija, knyga. Robotika – tai ne tik technologinės pažangos rodiklis, bet ir neatsiejama Japonijos kultūros dalis. 

Taigi, Japonijos kultūra – kontrastų, įvairovės, gamtos ir žmogaus sukurtų reiškinių sąjunga. Tai sunkiai įsivaizduojamo dvasinio pasaulio ir materialiai apčiuopiamo technologijų pasaulio dermė bei ją perteikianti knygų leidyba.