Japoniškumas: japonų menas gyventi

Jei bandysi, gali pasisekti. Jei nebandysi, nepasiseks. Nesiseka, kai nebandai. 
(Japonų patarlė)

Iš pradžių „japoniškumo“ temą ketinta jungti su ankstesniu skyriumi „Japonijos kultūra“, tačiau, kiek labiau įsigilinus į specifinius tik japonams būdingus reiškinius, sąvokas, tam tikrą japoniškos gyvensenos filosofiją, gyvenimo būdą, visgi nuspręsta, kad visa tai verta atskiro dėmesio.

Ankstesniuose skyriuose ne kartą buvo pabrėžtas išskirtinis japonų santykis su savimi, gamta, daiktais, iš dalies sąlygotas išskirtinių geografinių sąlygų – atskirties nuo žemyninio pasaulio. Visa tai suformavo itin jautrų, kone sakralų ryši su aplinka. 

Viena vertus, japonams būdingas santūrumas, tikslumas, preciziškumas, racionalumas, tačiau kita vertus, – jautrumas, dvasingumas, ryšys su anapusiniu pasauliu. Visa tai sugyvena, persipina, papildo vienas kitą.

Japonams būdingas ilgaamžiškumas. Todėl nenuostabu, kad išleista daugybė gyvenimo vadovų, mokančių neskubėti, matyti grožį paprastuose kasdieniuose dalykuose. Japonijoje netgi egzistuoja terminas „karoši“, reiškiantis mirtį nuo persidirbimo – mat japonams įprasta dirbti viršvalandžius, tikrinti elektroninį paštą ir po darbo valandų, vengti imti jiems priklausančių atostogų. Terminas „karoshi“ randamas ne tik japonų, bet ir amerikiečių, britų, australų žodynuose. Jis pirmą kartą pavartotas 1969 metais, kai nuo insulto didžiausioje Japonijos popieriaus gamybos kompanijoje mirė 29 metų jaunuolis. Tai pirmas viešai aprašytas, dokumentuotas persidirbimo aukos atvejis. 1982 m. trys psichiatrai – Tadžiris Seičiras (Tajiri Seiichiro), Migiva Hosokava (Migiwa Hosokawa) ir Tecunojas Uehata (Tetsunojo Uehata) – parengė knygą „Karoshi“. Virtualioje erdvėje šia tema taip pat rasite daugybę straipsnių, pavyzdžiui: „Karoši: kaip japonai tvarkosi su persidirbimo krize“; „Karoši: žvilgsnis į japonų persidirbimo kultūrą“; „Karoši: darbas iki mirties“. Ką ir kalbėti apie Japonijoje vykstančius protestus prieš „karoši“ – 2018 m. Tokijuje surengtas protestas „Daugiau jokio „karoši“ (No More „Karoshi“).

Kita vertus, paradoksalu, japonai ypač rūpinasi savo fizine ir emocine sveikata, stengiasi į save pažvelgti iš šalies, nagrinėja savo įpročius bei turi aibę praktikų, mokymų, meditacijų, net meno rūšių, kurios padeda atsipalaiduoti, nukreipti mintis, paleisti neigiamą energiją. Vis dažniau kalbama, kad griežtas darbo etikos laikymasis, disciplina, kurios reikalauja organizacija, nebūtinai suteikia laimės, todėl būtina išlaikyti pusiausvyrą tarp darbo ir asmeninio gyvenimo. Japonų ilgaamžiškumo paslaptis knygoje „Šimtamečių japonų paslaptis: kaip gyventi ilgai ir laimingai“ (2020) apibendrina japonų autorė Junko Takahaši (Junko Takahashi). Knygoje skaitytojams primenama: „buvimo šioje žemėje tikslas yra ne ilgai gyventi, o mėgautis gyvenimu“. J. Takahaši kalba apie sąmoningumą, dėmesingumą, kuris susijęs su kasdiene rutina – valgyti su saiku, neskubėti, gerai sukramtyti; į buities darbus žiūrėti kaip į treniruotes; kasdien pabudus sau pasakyti, kad tai laimingiausia diena mano gyvenime.

Japonams būdinga empatija, apie juos sakoma: „niekas nesidžiaugia, jei kaimyno namas dega“. Jie nuolat pabrėžia, kad norint ilgai gyventi, reikia pasirūpinti, kad protas būtų be perstojo įdarbintas. Tai užtikrinama, užsiimant atpalaiduojančiomis veiklomis, pavyzdžiui, „kincugiu“, ikebana, origamiu, kaligrafija ar „šindin-joku“.
„Kincugis“ („taisymas auksu“) – tai grožis netobulume – menas sudužusią keramiką suklijuoti laku su aukso dulkėmis. Tai ir filosofija, mokanti sąmoningumo, atsakomybės. Tai senovinis japonų menas ištaisyti tai, kas sugadinta. Tačiau yra svarbi sąlyga: būtina, kad sutaisytos, pažeistos vietos būtų matomos, nes restauruotas darbas yra trapumo, stiprybės ir grožio simbolis. „Kincugis“ – kartu ir būdas pertvarkyti sugadintą gyvenimą ir išsigydyti emocines žaizdas. Šis terminas plačiau pristatomas ispanų psichologo, emocinės gerovės centro įkūrėjo, lektoriaus, knygų autoriaus, kurio kūryba išversta į 25 kalbas, Tomaso Navaro (Tomas Navarro) knygoje „Kintsugi: japonų laimės metodas, kuris padės trūkumus paversti privalumais“ (2022).

Ikebana – ne tik japoniškas gėlių komponavimo menas, bet ir dvasinio suartėjimo su gamta būdas, o ne tik gėlių sudėliojimas į vazoną.

Origamis – meninis popieriaus lankstymas. 

Kaligrafija – dailaus rašymo menas – iš anksto apgalvotas, susikaupimo ir drausmės reikalaujantis menas. Beje, rašant ranka, skatinama bei įdarbinama už atmintį atsakinga smegenų dalis.

„Šindin-joku“ – tai gydymo praktika, pasineriant į gamtos vaizdus, kvapus; tai sveikata iš gamtos, o populiariai verčiama kaip „miško maudynės“. Šį terminą galima rasti daugelyje japonų saviugdos knygų, tai gana plačiai paplitęs terminas. Vertėtų atkreipti dėmesį į vieną naujesnių leidinių „Miško terapija: gydanti gamtos galia; praktinis miško maudynių vadovas“ (2024). Tai Amoso Klifordo (Amos Clifford) – įtakingo „miško terapijos“ eksperto JAV, įkūrusio Gamtos ir miško terapijos gidų ir programų asociaciją, knyga, kurioje remiamasi japonų „šindin-joku“ praktikomis. Šis modelis pagrįstas mokslininkų tyrimais apie teigiamą miško poveikį sveikatai – gamtoje atsigauname, atsipalaiduojame, sveikstame, stiprėjame.

Su pastaruoju terminu glaudžiai susijęs ir bonsų auginimas – atidumo, kantrybės, laiko reikalaujantis procesas. „Bonsas“ – pažodžiui reiškia „sodinimas padėkle“. 1993 m. bonsų auginimo ypatumus knygelėje „Bonsų auginimo abėcėlė“ 1993 m. aprašė Lietuvos jaunųjų gamtininkų centro (toliau – LJGC) specialistas Darius Armonas. Joje autorius pabrėžia, kad Lietuvoje bonsai auginami dar neilgai, tik nuo 1991 metų. LJGC veikė bonsų augintojų būrelis. Jo nariai augino bonsus: klevus, ąžuolus, gudobeles, kalnines pušeles, kadagius ir pan. Glaustoje knygelėje D. Armonas skaitytoją supažindina su pagrindiniais bonsų priežiūros principais, bonsų rūšimis. Autorius pateikia ir literatūros sąrašą, kuriame – leidiniai prancūzų, vokiečių, lenkų kalbomis. Šiandien bonsų auginimas Lietuvoje kur kas labiau ištobulintas. Gausu bonsų mylėtojų būrelių, kursų, pavyzdžiui, „Bonsai nuo pradžių“, „Bonsai ir niwaki dirbtuvės“. Rengiamos tarptautinės bonsų parodos, lengvai galima įsigyti bonsų auginimo rinkinių. Ką ir kalbėti, kad norint pasivaikščioti po japonišką sodą, tai galima padaryti ir Lietuvoje – Kretingos rajone, Darbėnų kaime, veikia didžiausias Europoje – net 16 hektarų – meistro iš Japonijos Hadzimės Vatanabės (Hajime Watanabe) ir gydytojo Šarūno Kasmausko kuriamas Japoniškas sodas. Ne veltui sakome, kad „kuriamas“, nes tai ilgas ir kantrus procesas. Sodas pradėtas kurti 2007 m. plynoje vietoje, o per šį procesą sodo architektas H. Vatanabė gyveno viename iš šio sodo namelių. Japoniškų sodų Lietuvoje yra ir daugiau, tarkim, Japoniškas sodas VU Botanikos sode Kairėnuose; Japoniškas sodas „Sei Shin En“ Sluškų slėnyje; Japoniškas sodas Šnipiškėse.

Nereiktų pamiršti dar vieno svarbaus dalyko – japonų arbatos ceremonijų. Tai ir tam tikra meno rūšis, praktika, ritualas, net filosofija. Jose svarbu ne tik pats procesas – svečių pasitikimas, serviravimas, plikymas, bet ir arbatos kilmė, kokybė. Arbatos ceremonijos – svarbi budizmo istorijos dalis – nuo seno buvo įprasta arbatą aukoti Budai. Visa tai aprašoma sinologo Viktoro Miero (Viktor H. Mair) ir rašytojo Alingo Ho (Erling Hoh) knygoje „Tikroji arbatos istorija“ (2011) bei japoniškų sodų kūrėjo, menininko, bonsų auginimo meistro Kęstučio Ptakausko knygoje „Ryto rasos sodas: japoniška kultūra, dzeno sodai, arbatos ceremonija ir tradicijos, bonsų estetika ir menas“ (2016). K. Ptakauskas pabrėžia, kad arbatos ceremonija japonams – ypatingas įvykis, praskaidrinantis sudrumstas mintis, apvalantis vidų, atpalaiduojantis kūną, todėl itin svarbu susikaupti, atsiriboti nuo aplinkinio pasaulio – tai kelias į vienatvę, meditacija, kurios tikslas atverti žmogaus dvasią. 

Japonai turi gausybę terminų saviugdai, savęs pažinimui. Pavyzdžiui, „ikigai“ – tikslo koncepcija: pasitenkinimas ir laimė neateina šiaip sau – visa tai pasiekiama, įdedant daug pastangų, sukaupiant daug žinių, išgyvenant daug nesėkmių, analizuojat save. Žinojimas, kad sunkumai ne amžini, gebėjimas ieškoti atsakymų ir nenuleisti rankų padeda pajusti pasitenkinimą. Tai ir yra „ikigai“. Šį terminą taikliai apibrėžia populiari japonų patarlė: „Jei bandysi, gali pasisekti. Jei nebandysi, nepasiseks. Nesiseka, kai nebandai.“ Ši koncepcija aprašoma Valensijoje gimusio, bet Tokijuje gyvenančio Hektoro Garsijos (Hector Garcia (Kirai)) ir Barselonoje gyvenančio bei dvasinėmis ir psichologinėmis temomis rašančio Fransesko Mirajeso (Francesc Miralles) knygoje „Ikigai: ilgo ir laimingo gyvenimo paslaptys“ (2017). „Ikigai“ filosofija pristatoma ir Tokijo universiteto absolvento, neuromokslininko, populiarių knygų autoriaus Keno Mogio (Ken Mogi) knygoje „Mažoji ikigai knyga“, kurioje aptariami pamatiniai „ikigai“ principai: pradėkite nuo mažų dalykų; atsipalaiduokite; siekite darnos ir tvarumo; džiaukitės mažais dalykais; būkite čia ir dabar. Japonai kalba apie „ikigai“ kaip apie priežastį, verčiančią keltis rytais. Autorius pateikia daugybę pavyzdžių iš asmeninės patirties, nuorodų į istorinius įvykius bei apibendrina, kad „ikigai“ susideda iš daugybės mažų dalykų, todėl pokyčiai neįvyks per vieną dieną, tai palaipsnis vyksmas, kaip ir pats gyvenimas. 

„Kaizen“ – nenutrūkstamas tobulėjimas. Tai teorija, kad siekiant didesnių tikslų, pradžioje būtina išsikelti mažesnius. Metodas moko, kad esminių pokyčių pasieksime tik pamažu, žingsnis po žingsnio. „Kaizen“ filosofija populiari ir taikoma daugelyje įmonių. Pavyzdžiui, vienas sėkmingesnių atvejų – „Toyota“, kuri itin daug dėmesio skyrė išsiaiškinti, kur iššvaistoma daugiausia išteklių, kaip efektyviau naudoti turimus resursus, kaip mažinti atliekas. Apie „kaizen“ sužinosite japonų kultūros gerbėjos, britės, gyvenusios Tokijuje, Saros Harvei (Sarah Harvey) knygoje „Kaizen: japoniškas būdas, kaip žingsnis po žingsnio pakeisti įpročius“ (2019).

„Vabi-sabi“ – tai ir pasaulėžiūra, ir filosofinė-estetinė sistema, gyvenimo būdas. Šį terminą nėra lengva apibrėžti, tačiau jis apima ir senėjimo grožį, laimę grožį matyti laikinume, akimirkose, kurios praeina. Taikliai šį terminą apibūdino japonų ir britų kilmės rašytoja, tinklaraštininkė, Mančesterio universiteto socialinės antropologijos absolventė Erin Nymi Longhurst (Erin Niimi Longhurst) knygoje „Japonizmas: menas džiaugtis gyvenimu“ (2018). Joje rašoma: „įsivaizduokite apsitrynusią sofą, nešvarių pirštų atspaudus ant sienos, portveino dėmę ant naujo kilimo. Namai – tai vieta, kurioje gyvenama, o ne parodų salė.“

„Omoijari“ – empatija, menas atjausti, rūpestis kitais ir mus supančiu pasauliu. Japonai turi patarlę: „darydamas gera kitiems, darai gera sau“ – tai atspindi „omoijari“ sampratą. Žinoma, tam, kad galėtum pasirūpinti kitais, pirma turi pasirūpinti savimi. „Omoijari“ – tai galvoti apie kitus ne vien žodžiais, bet ir konkrečiais veiksmais. Visa tai – E. N. Longhurst knygoje „Omoiyari: japonų menas atjausti“ (2023).

Apie visa tai pasakoja daugybė saviugdos knygų. Į lietuvių kalbą verčiama ne tik iš anglų, ispanų, bet ir tiesiogiai iš japonų kalbos. Negana to, asmeniniais potyriais lietuvių kalba net dviejose knygose „Kaip veikia Japonija“ (2018) bei „Ką veikia Japonija“ (2023) dalijasi Paryžiaus politinių mokslų instituto absolventas, tinklaraštininkas, šiuo metu gyvenantis ir dirbantis Tokijuje, Andrius Kleiva. Autorius padeda suprasti Japoniją, pateikia daug iliustratyvių pavyzdžių iš kasdienio japonų gyvenimo, tekstus papildo interviu. A. Kleiva primena prieš tai aptartas sąvokas: „vabi-sabi“, „ikigai“, „kaizen“, „kincugi“; kartu atkreipia dėmesį į kasdienius japoniškos gyvensenos pavyzdžius, tarkim, kodėl suerzinsite japoną, jei kino teatre atsistosite ir išeisite, nebaigus rodyti filmo pabaigos titrų? Jūs negerbiate tų, kurie dalyvavo filmą kuriant, nors savanaudiškai žiūrėjote jų darbo rezultatą!

Be jau išvardytų terminų ir su jais susijusių knygų, negalime pamiršti japoniško tvarkymosi meno, lemiamo ir itin mažos gyvenamosios erdvės. A. Kleiva, asmeniškai susidūręs su gyvenamojo ploto paieška Tokijuje, teigia, kad erdvei įsivaizduoti gali padėti palyginimas su „tetrio“ žaidimu, kai įvairius blokelius turi sudėlioti taip, kad neliktų laisvų tarpų: Japonijoje tiek miestai, tiek butai projektuojami ne horizontaliai, bet vertikaliai – tai geriausiai rodo daugiaaukščiai pastatai. Individualūs namai Japonijoje nėra populiarūs; na, galbūt kiek toliau nuo didžiųjų miestų. Japonams įprasta gyventi ypač mažoje erdvėje, kurioje išradingai sutelpa visi pagrindiniai dalykai: lova spintoje, stalviršis ant šaldytuvo, drabužiai vakuumo pakuotėse. Apskritai, kalbant apie erdvės suvokimą – Japonija yra sala, tad ribotumas japonams yra įprastas prigimtinis dalykas. Apie japonišką erdvės ir daiktų tvarkymą, sampratą, kad daiktų reikia tiek, kad šie nevargintų, rašoma japonų namų tvarkymo konsultantės, knygų autorės ir televizijos laidų vedėjos Mari Kondo (Marie Kondo) knygoje „Japoniškas tvarkymosi menas praktiškai“ (2016). Šią knygą tiesiogiai iš japonų kalbos išvertė japonų kultūros žinovas, gidas, daugiau nei dvidešimt metų gyvenantis Japonijoje, Andrius Geležauskas. Vrublevskių bibliotekos fonduose saugoma ir dar viena M. Kondo knyga – „Tvarkingų namų stebuklas“ (2016 ir 2023 m. leidimai). Šioje knygoje pristatomas „KonMari“ metodas (pavadinimas sudarytas iš autorės vardo ir pavardės pradžių), kurio pagrindinė taisyklė – atsikratykite nereikalingų daiktų. Autorė teigia: „iš esmės pertvarkę savo namus, visiškai pakeisite savo gyvenimo būdą ir požiūrį“. Asmeninių bibliotekų savininkai, sukluskite! M. Kondo knygoje yra visas skyrius apie tai, kaip susitvarkyti asmeninę biblioteką. Autorė pastebi, kad knygos priklauso tai kategorijai, kurių atsikratyti sunkiausia, bet įmanoma. M. Kondo atkreipia dėmesį, kad ilgą laiką lentynose neliečiamos knygos „užmiega“ ir tampa tarsi nematomos, todėl svarbu atkreipti dėmesį – dažniausiai knygos, kurias galvojate perskaityti „kada nors“, paprastai nebūna perskaitomos niekada. Tad prasmę turi ne turimų knygų skaičius, o jų turinys. Jų tikslas – būti perskaitytomis. Dažniausiai mus veikia emocija – nusiperkame knygą, o šios neperskaitę, įsigyjame dar vieną. Japonijoje Meidži laikotarpiu atsirado ir tam skirtas terminas reiškiniui, kai knygos kaupiamos, bet neskaitomos, ketinant jas perskaityti vėliau, pavadinti – „cundoku“. Taigi M. Kondo pateikia veiksmingų patarimų, kaip kovoti su daiktų pertekliumi ir ką daryti, kad tvarka būtų ilgalaikė. 

Apskritai, japonams artimas „mažiau yra daugiau“ („less is more“) principas. Šį aforizmą pirmas pavartojo vokiečių kilmės architektas, dizaineris, vienas iš modernizmo architektūros pradininkų Liudvikas Mysas fan der Roė (Ludwig Mies van der Rohe, 1886–1969), kuriam buvo svarbus minimalizmas, formų paprastumas, funkcionalumas. Kartu šis terminas reiškia ir tai, kad daiktų reikia tiek, kad šie nevargintų, neapsunkintų būsto. Šis principas pradėtas taikyti vis plačiau, neaplenkiant ir Lietuvos. Pavyzdžiui, kuriamos daiktų dalijimosi stotelės-aikštelės, madingu tampa minimalistinis būstas, apstatytas baldais iš antrų rankų, vis dažniau siūloma atnaujinti senus, bet geros kokybės daiktus, taip mažinant vartojimą ir taupant pinigus.

Visas šiame skyriuje aptartas temas puikiai apibendrina viena naujausių į lietuvių kalbą išverstų knygų – autorių kolektyvo parašyta knyga „Atraskite Japoniją: japonų gyvenimo menas“ (2004). Originalus šios knygos leidimas anglų kalba – „Be More Japan“ (2019), išleistas prestižinės „Penguin Random House“ leidyklos. Knygos turinyje – per 90 potemių. Knygoje apibendrinama: „Japonija yra kontrastų šalis, kurioje išskirtinai dera, sugyvena tradicijos ir naujovės.“ Leidinyje aptartos visos pagrindinės japoniškos gyvensenos, japonų estetikos temos, tad knyga patiks tiems, kas su japoniškumu nori susipažinti glaustai.

Čia aptarta tik dalis pavyzdžių. Tema ypač plati, o kartu įdomi, aktuali, žadinanti smalsumą, skatinanti japoniškos gyvensenos principus išbandyti ir savo kasdienybėje. Šiame skyriuje minimos knygos, be abejonės, būtų vertos įtraukti į biblioterapinių knygų kategoriją. Gydymas knygomis – asmeniui teikiama pagalba, pasitelkiant skaitymą, – patraukli ir vis dažniau pasitaikanti bibliotekų iniciatyva.