Senoji japonų graviūra

2024 m. liepos 10 d. Vrublevskių biblioteka sulaukė ypatingo svečio – Japonijos ambasadoriaus Lietuvoje Ozakio Tecaus (Ozaki Tetsu). Norėta svečiui plačiau pristatyti Retų spaudinių skyriuje saugomus japoniškus albumėlius, tačiau šie nebuvo tyrinėti bei buvo itin skurdžiai aprašyti – nebuvo identifikuota albumėlių autorystė, leidimo metai ir vieta. Visa tai skatino pasidomėti plačiau. Šių albumėlių autorystę nustatyti padėjo Vytauto Didžiojo universiteto Azijos studijų centro japonų kalbos dėstytoja Simona Kumpė. Buvo išaiškinta, kad vieno albumėlių autorius – „ukijo-ė“ dailės žanro atstovas žymusis Kacušika Hokusajus (葛飾北斎, Katsushika Hokusai, 1760–1849); albumėlis „Žymios Rytų sostinės (Edo) vietos“ (繪本東都遊, Ehon azuma asobi) datuojamas 1802 metais. Taip pat Bibliotekoje yra japonų menininko, knygų iliustratoriaus Kono Bairėjaus (幸野楳嶺, Kono Bairei, 1844–1895) penkių tomelių ciklas „Piešiniai amatininkams ir menininkams“ (工業図式, Kōgyō zushiki), kuriame yra paukščių, gyvūnų, gėlių, žmonių, peizažų ir įvairių daiktų iliustracijų, datuojamas 1883 metais, bei to paties autoriaus du tomeliai iš ciklo „Šimto paukščių albumas“ (楳嶺百鳥畫譜, Bairei hyakuchō gafu). Galiausiai, japonų menininko Tačibanos Ungos (橘雲峨, Tachibana Unga, 1828–1885) gėlių ir paukščių piešinių albumėlis (花鳥畫譜, Kachō gafu), datuojamas 1881–1884 metais. Visi albumėliai sukurti Japonijoje bei priskiriami medžio raižinių – ksilografijos technikai. [Ksilografija – iškiliaspaudė grafikos technika, kai raižinio klišė daroma iš medžio.]

Taigi, ką žinome apie „ukijo-ė“ meną Lietuvoje? Kokioje aplinkoje jis Lietuvoje atsirado? Visų pirma, reiktų pasakyti, kad šis žanras nėra retas už Japonijos ribų, nėra itin retas ir Lietuvoje. Medžio raižiniai Japonijoje žinomi jau nuo IX amžiaus. Prie jų plitimo prisidėjo vienuoliai budistai, o atskirties laikotarpiu (XVII–XIX a.) laisvai keliauti po šalį galėjo tik vienuoliai ir dailininkai. Padaugėjus dailininkų, vystantis spausdinimo technikai, susidarė sąlygos kurti piešinių knygeles – albumėlius. Būtent XIX a. pradžia – XIX a. pabaiga datuojami ir Vrublevskių bibliotekoje saugomi albumėliai. Iš pradžių ksilografijos technika buvo dauginami religiniai tekstai, vėliau medžio raižyba tapo atskira meno šaka. Tuo pat metu gimė „ukijo-ė“ dailės žanras, klestėjęs XVII–XIX amžiuje. Terminas „ukijo-ė“ (jap. 浮世 絵, ukiyo e), tiesiogiai verčiamas kaip „plaukiojančio pasaulio paveikslas (-ai)“ (ar „nepastovaus pasaulio paveikslai“). Lietuvoje šį terminą nagrinėjo Jonas Sidaravičius (1937–2002) – tapytojas, dailėtyrininkas, kolekcininkas, padaręs pradžią, nustatant japonų meno kūrinių Lietuvoje autorystę. Pramokęs japonų kalbos, J. Sidaravičius ėmėsi tyrinėti sovietinės Lietuvos atminties institucijose saugomas japonų graviūras. XX a. 8 dešimtmetyje dailėtyrininkas nustatė daugiau kaip 80 kūrinių autorystę bei 1977 m. išleido katalogą „Japonų graviūra“, kuriame suregistravo ir aprašė senąsias japonų graviūras, saugomas tuometiniuose muziejuose. Įdomu, jog J. Sidaravičius aprašė graviūras iš tuometinio LTSR dailės muziejaus, Kauno Mikalojaus Konstantino Čiurlionio galerijos, Šiaulių istorijos-etnografijos muziejaus ir kitų kolekcijų bei fondų, tačiau ano laiko Lietuvos mokslų akademijos biblioteka (dab. Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių biblioteka) nėra minima. Kiek vėliau, 2000 metais, Vilniaus paveikslų galerijoje buvo surengta paroda „100 senųjų japonų graviūrų“. Šiai parodai išleistas to paties pavadinimo katalogas, kurį sudarė Antanas Andrijauskas – kultūros ir meno filosofas. Šiame kataloge nurodyti visi parodos eksponatų skolintojai: Lietuvos dailės muziejus, Šiaulių „Aušros“ muziejus, Vilniaus universiteto biblioteka, Vilniaus dailės akademija, Kretingos Viešpaties Apreiškimo Švč. Mergelei Marijai vienuolynas, Vandos ir Balio Sruogų namas-muziejus. Čia sąrašas ir baigiasi – tuometinė Lietuvos mokslų akademijos biblioteka nebuvo paminėta. Peršasi išvada, kad apie šių albumėlių buvimą Bibliotekoje platesnei visuomenei tiesiog nebuvo žinoma. Tai patvirtina ir R. Neimantas. Pasak jo, „kataloge buvo kruopščiai aprašytos visos žinomos japonų graviūrų kolekcijos Lietuvoje“, tad apie Bibliotekos Retų spaudinių skyriuje saugomus albumėlius tiesiog neturėta žinių. 

Japonų menu, anot R. Neimanto, lietuviai susidomėjo kiek ankščiau: jau XX a. pradžioje japonų meno darbų savo privačiose kolekcijose turėjo menotyrininkas Mstislavas Dobužinskis, rašytojas Balys Sruoga, dailininkas Adomas Galdikas. 1932 m. „Židinyje“ (nr. 11, p. 379) aprašoma M. Dobužinskio „Japonų medžio raižinių paroda“, eksponuota parodų erdvėje „Meno galerija“ (Kaune?). Iš viso buvo pristatyta 30 kūrinių, priklausančių 11-ai autorių. Žymiausias jų – K. Hokusajus, kuris pristatytas kaip nuostabus piešėjas, švelnus koloristas, neturintis lygių Europoje. Straipsnyje pabrėžta, kad nors paroda ir kukli, tačiau reikšminga kaip pirmas bandymas supažindinti visuomenę su Tolimųjų Rytų šalies menu.

Visgi, aptinkame žinių ir apie dar ankstesnę iniciatyvą – privatus Neviardovskio (Niewiardowski) japonų meno muziejus, įkurtas 1908 metais, veikė ir Vilniuje. Apie tai kiek anksčiau aptartoje knygoje „Nuo Nemuno iki Fudzijamos: susitikimai su Japonija“ užsimena R. Neimantas. Joje rašoma, kad šiame muziejuje buvo bronzos kūrinių, varpų, porceliano tapybos ant šilko ir t. t., tačiau nėra aišku, iki kada veikė šis muziejus. Vis dėlto reikšminga vien tai, kad šio muziejaus būta.

Taigi, žinoma, kad japonų menas Lietuvoje nebuvo svetimas dar XX a. pradžioje, tačiau kokiais keliais jis mus pasiekė? Pasak A. Andrijausko, japoniškos graviūros užtvindė Europą tuomet, kai japonai nutraukė atskirties politiką ir užmezgė kultūrinius bei diplomatinius ryšius su Vakarais. Tad apie japoniškų graviūrų plitimą už Japonijos ribų galime kalbėti nuo XIX a. vidurio. Šio žanro kūriniais ypač ėmė domėtis prancūzai – rinkti Hokusajaus, Utamaros darbus. Prasidėjo Tolimųjų Rytų estetikos ir dailės įtakos banga. Šis susižavėjimas neaplenkė ir Lietuvos. A. Andrijauskas teigė, kad apie japonų meną supratimo turėta jau XX a. pradžioje. Senųjų graviūrų atsiradimo Lietuvoje aplinkybės įvairios, ne iki galo žinomos. Pavyzdžiui, 21 medžio raižinys į Šiaulių „Aušros“ muziejų 1940 m. pateko iš Onos Bagreckaitės Santeklių dvaro Viekšnių valsčiuje; Kretingos pranciškonai 13 graviūrų gavo iš JAV gyvenančio Rytų meno gerbėjo, kolekcininko, kunigo Leonardo Andriekaus; 23 medžio raižiniai, saugomi Vilniaus dailės akademijos bibliotekoje, galimai pateko iš Kauno meno mokyklos. Raižiniai buvo perkami Berlyne, Paryžiuje, leidžiami iš vienų rankų į kitas. Vrublevskių bibliotekos atvejis rodo, kad tokių neišaiškintų albumėlių ar atskirų lakštų galėtų būti ir daugiau. Dažniausiai atminties institucijos neturi specialistų, galinčių nustatyti šių albumėlių autentiškumą, retumą. Galbūt todėl jie tarsi „miega“, nepaliesti muziejų ar bibliotekų fonduose, privačių asmenų archyvuose. Dalis Bibliotekoje saugomų albumėlių ženklinti įspaudais „Paul Bette, Berlin“. Polas Betė – Berlyno fotografas, leidėjas, specializavęsis leisti meno albumus, jis dirbo 1866–1899 metais. Visi albumėliai ženklinti „Biblioteka Wroblewskich“ lipdėmis ar antspaudais, – būtent taip ženklintos knygos ankstyvuoju Vrublevskių bibliotekos kūrimosi laikotarpiu, 1891–1912 metais, tad galėjo būti įsigyti ir paties Tado Vrublevskio. 

Negana pasakyti, kad albumėliai įrišti japonišku stiliumi. Tai taip vadinamo „fukuro-todži“ (jap. 袋綴じ, angl. „pouch binding“) stiliaus pavyzdys – įrišimas kišenės principu. Tai buvo populiariausias knygų įrišimo stilius Japonijoje, šiuo principu įrišta daugiausiai knygų. Tekstas buvo spausdinamas tik vienoje lapo pusėje, tada lapas perlenkiamas per pusę (viduje susidaro kišenė), o dešinysis kraštas susiuvamas. 

Įrišams panaudotas „vaši“ popierius, pagamintas iš tradicinio japoniško natūralaus pluošto, sudaryto iš vadinamojo „micumata“ – „popieriaus krūmo“ (lot. Edgeworthia chrysantha), „gampi“ – geltonųjų švirkšnų (Diplomorpha sikokiana) ir „kozo“ – šilkmedžio. „Vaši“ popierius naudotas įrišant visus šiame skyriuje aprašomus albumėlius. Šios rūšies popierius gaminamas rankomis, naudojant tradicinius įrankius ir metodus. „Vaši“ popierius išskirtinis, jo struktūra netaisyklinga, tad puikiai įkūnija ankstesniame skyriuje minėto „vabi-sabi“ – grožio netobulume – principą. 

Taigi, ką žinome apie Vrublevskių bibliotekos Retų spaudinių skyriuje saugomus albumėlius? Ankstyviausias jų, datuojamas 1802 metais, – tai 9 lapų Kacušikos Hokusajaus albumėlis pavadinimu „Ehon azuma asobi“ (繪本東都遊). Randame net keletą šio pavadinimo atitikmenų (vertimų): „Pasivaikščiojimai po Rytų sostinę“, „Edo (Rytų Sostinės, dab. Tokijas) pramogų albumas“, „Kelionės po Rytų sostinę“ ir pan. Knygelė iliustruota linijiniu principu, kas Hokusajui nebuvo įprasta, paprastai jis kūrė daug pavienių smulkių iliustracijų, bet retai kada viena tema. Būtent ankstyvaisiais kūrybos metais jis kūrė graviūras, vaizduojančias kabukio teatro aktorius, sumo imtynininkus, kiek vėliau ėmė kurti smulkiosios grafikos kūrinius – atvirukus. XVIII a. pabaigoje menininko kūryboje ryškėja pokyčiai – jis pradeda kurti peizažines horizontalias graviūras. Apie Vrublevskių bibliotekos albumėlį Antanas Andrijauskas užsimena ankstesniame skyriuje pristatytoje knygoje „Tradicinė japonų estetika ir menas“. Skyriaus „Peizažas Hokusai Katsushikos ir Ando Hiroshige raižyboje“ 437 puslapyje rašoma, kad Hokusajus atkreipia dėmesį į paprastų žmonių gyvenimą, įvaldo peizažinę raižybą. Kiek ankstesniems K. Hokusajaus darbams būdingos blyškios spalvos, o vėlesni išsiskiria spalvų sodrumu, intensyvumu. Būtent šio žanro knygelė saugoma ir Vrublevskių bibliotekoje. Hokusajus knygelėje įamžino žymias Edo (dab. Tokijo) miesto vietas, pavyzdžiui, Sumidagavos (Sumido) upės krantus, tačiau jas pavaizdavo ne statiškai, dirbtinai, bet natūraliai, kaip kasdienio gyvenimo akimirkas. Panašų, tik spalvų sodrumu, gyvumu Vrublevskių bibliotekos egzemplioriui nusileidžiantį albumėlį savo fonduose turi ir Niujorko Metropoliteno meno muziejus. Vrublevskių bibliotekos albumėlis išsiskiria spalvų intensyvumu, ryškumu – pasirinktos raudona ir žalia spalvos, o tokio atitikmens kol kas daugiau rasti nepavyko. Hokusajaus kūryba žinoma pasauliniu mastu bei pristatoma atskirais albumais. Tikriausiai nerasime Japonijos kultūros ir meno istorijai skirtos knygos, kurioje nebūtų skyriaus apie šio menininko palikimą. 

Vrublevskių bibliotekos Retų spaudinių skyriuje saugomas 1975 m. Maskvoje išleistas Beatos Grigorjevnos Voronovos (Беата Григорьевна Воронова, 1926–2017) sudarytas albumas „Kacušika Hokusajus: grafika“ („Кацусика Хокусай: графика“). Tai Vilniaus praeities tyrinėtojo, kolekcininko, rašytojo Antano Rimvydo Čaplinsko (1937–2011) Bibliotekai dovanotas albumas. Knyga sudaryta iš dviejų dalių – pirmojoje pateikta tekstinė medžiaga, antrojoje – vaizdinė. Būtent antrojoje knygos dalyje, 19 puslapyje, yra ir aptariamo K. Hokusajaus albumėlio atitikmuo – išspausdinti 2 ir 3 puslapiai, pavadinimu „Umeja stotis“. Hokusajaus kūryba pristatoma ir Džono Styvinsono (John Stevenson) sudarytame albume „Japanese Kite Prints“ (2004), kuriame aptariami ne tik „ukijo-ė“ meno krypties atstovai bei jų darbai, bet yra ir itin svarbus skyrius „Medžio raižinių anatomija“ – kaip skaityti ir suprasti įrašus ant medžio raižinių, kokia tvarka šie įrašai išdėstyti? Visa tai paaiškinama vizualiai – nurodomas kūrinio pavadinimas, data, leidėjas. 

Hokusajaus darbai iki šiol vertinami visame pasaulyje. Jo darbus eksponuoja garsiausi muziejai ir galerijos, vienas žymiausių jo darbų – „Didžioji Kanagavos banga“ (1831). Šio darbo reprodukcija plačiai naudojama gaminant suvenyrus, pastarasis darbas įamžintas ir ant Japonijos valiutos – 1000 jenų banknoto. Vrublevskių bibliotekos Retų spaudinių skyriuje saugomas 1990 m. Britų muziejaus (Londonas) išleistas suvenyrinis kalendorius „Vaizdai iš Japonijos Britų muziejuje“ („Images from Japan in the British Museum“), kuriame sausio mėnesio kalendoriaus lapelį puošia minėtos K. Hokusajaus „Didžiosios Kanagavos bangos“ reprodukcija. 

Dar vieno Bibliotekos Retų spaudinių skyriuje saugomo „Gėlių ir paukščių piešinių“ (花鳥畫譜, Kacho gafu) albumėlio autorystė priklauso dailininkui Tačibanai Ungai (1828–1885). Tai kiek vėlesnis, Meidži laikotarpiui (1868–1912) priskiriamas albumėlis, datuojamas 1884 metais. Albumėlio leidėjas, spaustuvininkas – Okura Magobėjus (大倉孫兵衛, 1842–1921), kuris ir specializavosi spausdinti medžio raižinius. Virtualiame Škotijos „Marshall Rare Books“ kataloge galima rasti albumėlio atitikmenį. Iš jo sužinome, kad pirmą kartą šis albumėlis išleistas 1880 m. ir buvo nespalvotas, vėlesniame šio albumėlio leidime atsiranda spalvų – oranžinės ir žalios. Kaip tik vėlesnis šio albumėlio leidimas saugomas ir Vrublevskių bibliotekoje. Jame 40 iliustruotų puslapių, kiekvienas atvertimas skirtas vis kitai gėlių ir paukščių rūšiai. Čia yra sakalų, erelių, gandrų, kikilių, kregždžių, pelėdų... Remiantis katalogu, originalus viršelis yra geltonas – toks ir Vrublevskių bibliotekoje, vadinasi – autentiškas. 
Konas Bairėjus (幸野楳嶺, Kono Bairei, 1844–1895) – japonų tapytojas, knygų iliustratorius ir dailės mokytojas. Bibliotekos Retų spaudinių skyriuje saugomi net 7 albumėliai, kurių autorystė priklauso šiam dailininkui. Tai Tokijuje išleistas trijų tomų „Šimto paukščių albumas“ (楳嶺百鳥畫譜, Bairei hyakucho gafu zokuhen). Vrublevskių bibliotekoje saugomi du šios serijos tomai. Abu tomus išleido O. Magobėjus. Pastarieji albumėliai ženklinti anksčiau minėto P. Betės įspaudais, antrasis tomas papildomai ženklintas „Keltz & Meiners Leipzigerstr, Berlin“ antspaudu. 

天 – „Ten“ (Dangus) – tai pirmasis albumėlis, datuojamas 1881 metais. Jame pavaizduotos 36 paukščių rūšys. 

 地 – „Chi“ (Žemė) – antrasis albumėlis, datuojamas 1884 metais. Pavaizduotos 32 paukščių rūšys. 

人 – „Hito“ (Žmonės) – trečiasis albumėlis, datuojamas 1884 metais. Pavaizduotos 32 paukščių rūšys. Šio albumėlio Bibliotekos fonduose neturime. Įdomu, kad nors trečiojo tomo Bibliotekos fonduose ir nėra, tačiau pastarojo reprodukciją aptinkame kitame Bibliotekos Retų spaudinių skyriuje saugomame vokiškame leidinyje – zoologo, Berlyno zoologijos sodo direktoriaus prof. dr. Heinricho Datės (Heinrich Dathe, 1910–1991) knygoje „Svirbelis ir orchidėja: Japonijos meistrų medžio raižiniai“ („Seidenschwanz und Orchidee: japanische Meisterholzschnitte“, 1958). Šios knygos įvade dėkojama Leipcigo Taikomosios dailės muziejaus bibliotekai, kuri leido pasinaudoti trečiuoju tomu knygos leidybai, kas nurodo dar vieną atminties instituciją, saugančią senąją japonų graviūrą. H. Datė pateikia vertingą K. Bairėjaus pavaizduotų paukščių sąrašą lotynų ir vokiečių kalbomis, plačiau pakomentuoja šių paukščių išvaizdą, paplitimą Japonijoje. 

Tokius pačius K. Bairėjaus albumėlio egzempliorius aptinkame Londono Britų muziejuje, Niujorko Metropoliteno  muziejaus Azijos meno skyriuje, Amsterdamo Van Gogo muziejuje, taip pat ir privačiose kolekcijose, pavyzdžiui, dr. Gerhardo Pulvererio (https://pulverer.si.edu/search_landing) – vokiečių medicinos tyrėjo, 30 metų rinkusio japonų meną, kolekcijoje. Jo kolekcijoje per 900 pavadinimų spaudinių. Tai viena turtingiausių japonų meno kolekcijų už Japonijos ribų. 

Galiausiai, Vrublevskių bibliotekos Retų spaudinių skyriuje saugomas Kono Bairėjaus 5 tomų albumėlių ciklas „Piešiniai amatininkams ir menininkams“ (工業図式, Kōgyō zushiki), sukurtas 1883 metais. Kiekviename tome yra įvadas, galimai priskirtinas Meidži eros rašytojui Kanagakiui Robunui (仮名垣 魯, 1829–1894), po kurio seka daugiau nei 30 puslapių piešinių ir uždaroma kolofonu [gr. „kolophon“ – viršūnė, pabaigimas]. Albumėliuose vaizduojamos mitologinės būtybės, gyvūnai, augalai, budistiniai ritualai, su šintoistinėmis apeigomis susiję daiktai. Šiuos albumėlius išleido anksčiau minėtas O. Magobėjus.

Virtualioje platformoje „The Lavenberg Collection of Japanese Prints“ (https://www.myjapanesehanga.com/home/artists/kono-bairei-1844-1895/kogyo-zushiki-volume-4.html) pateikiama kiek daugiau informacijos. Itin svarbus čia nurodomas albumėlių paplitimas, retumas: 

• Viktorijos ir Alberto muziejus (Victoria & Albert Museum) saugo 5 tomus;
• Britų muziejus (British Museum) – 5 tomus;
• Pensilvanijos universiteto biblioteka (Penn State University Libraries) – 5 tomus;
• Čikagos Gamtos istorijos muziejus, Būno kolekcija (The Field Museum, Chicago Boone Collection) – 5 tomus;
• Kongreso biblioteka (Library of Congress) – 5 tomus;
• Niujorko viešoji biblioteka (New York Public Library) – tik 5-ą tomą;
• Nyderlandų valstybinis muziejus (Rijksmuseum Netherlands) – tik 1-ą tomą;
• Jeilio universiteto biblioteka, Specialioji japonų kolekcija Sterlingo memorialinėje bibliotekoje (Yale University Library, Japanese Special Collection in Sterling Memorial Library) – tik 4-ą tomą;
• Metropoliteno meno muziejus (Metropolitan Museum of Art) – albumėliai neidentifikuoti, autorystė nenustatyta.

Taigi, nors senoji japonų graviūra pasaulyje nėra reta, ne itin reta ir Lietuvoje, tačiau, atrodo, daugiau šių albumėlių egzempliorių Lietuvos atminties institucijose nėra. Nors K. Hokusajaus darbų ir saugoma ne viename Lietuvos muziejuje, pavyzdžiui, Šiaulių „Aušros“ muziejuje, Lietuvos dailės muziejuje, Vilniaus dailės akademijoje, tačiau jie datuojami 1804, 1830, 1833 metais, bet nė vienas – 1802 metais, kurie atitiktų Vrublevskių bibliotekoje saugomo egzemplioriaus metus. Žinoma, pastarieji katalogai sudarinėti kiek ankščiau, 1977 ir 2000 metais, vienas jų – 2024 metais; visuose surašytos „ukijo-ė“ žanro graviūros, tačiau nė viename jų nėra Kono Bairėjaus ir Tačibanos Ungos pavardžių. Žinoma, senesnieji katalogai per keletą dešimtmečių galėjo būti gerokai papildyti, o nežinomų autorių kūriniai nustatyti. Tai reikalauja atskiro tyrėjų žvilgsnio.