Lietuvos–Japonijos ryšiai

Norint sutapti su tauta, pasidaryti jos dalimi, būtina ja persiimti ne tik kūnu, bet ir dvasia, ne tik joje gimti, bet ir ją pažinti, suaugti ne tik su jos dabartimi, bet ir su praeitimi, ateitimi. 
(Romualdas Neimantas) 

Iš pradžių vertėtų pagalvoti, kas padeda suvokti svetimą šalį, kas atrakina jos kodus ir leidžia betarpiškai pažinti, pajusti, suprasti nežinomą kraštą? Turbūt pirmiausia pagalvojame apie kalbą. Taip, kalba yra tas raktas, kuris sieja, vienija, suartina. 

Šiuo metu Lietuvos literatūros vertėjų sąjungai priklauso penki nariai, verčiantys iš japonų į lietuvių kalbą – kiek ankščiau minėta D. Švambarytė, taip pat Gabija Čepulionytė-Žukauskienė, Vytautas Dumčius, Jurgita Polonskaitė-Ignotienė, Martynas Šiaučiūnas-Kačinskas. Nors mokančių japonų kalbą yra kur kas daugiau: pavyzdžiui, 2011 m. gyventojų surašymo duomenimis, Lietuvoje japonų kalbą mokėjo 732 gyventojai (2019 m. tokie duomenys nebuvo rinkti). Šiuo metu Vilniaus universiteto Rytų kalbų mokykloje japonų kalbą dėsto Azijos ir transkultūrinių studijų instituto dėstytojai Mindaugas Ignotas, Agnė Andriuškaitė ir Steigvė Jurkevičiūtė. Vytauto Didžiojo universiteto Azijos studijų centre japonų kalbą dėsto Simona Kumpė, Kristina Barancovaitė-Skindaravičienė ir Kajako Takagi (Kayako Takagi).

Taigi, gana sudėtingos užduoties ėmėsi D. Švambarytė, 2002 metais išleidusi pirmą „Lietuvių–japonų kalbų hieroglifų žodyną“. Įvade teigiama, kad pastaruoju metu japonų kalba populiarėja, todėl tokio žodyno poreikis yra itin didelis. Žodynas skirtas specialistams, bet kartu atlieka mokomąją bei pažintinę funkcijas. Leidinys apima daugiau nei 3 tūkst. hieroglifų, jo rengimas truko ketverius metus.

Didesnių darbų būta ir vėliau. Pavyzdžiui, itin rimtą darbą atliko šiuo metu ambasadoriaus Japonijoje pareigas einantis Lietuvos diplomatas, vertėjas, japonologas dr. Aurelijus Zykas (g. 1978), tyrinėjęs ir Lietuvos–Japonijos santykių istoriją. A. Zykas sudarė nuolat pildomą elektroninį japonų–lietuvių ir lietuvių–japonų kalbų žodyną (https://jishokun.lt/). Elektroninis jis ne šiaip sau: mat supratus, kad žodyno simbolių skaičius siekia beveik 3 mln., o tai sudarytų 2 tūkst. puslapių spausdinto teksto, buvo nuspręsta kurti tik elektroninę žodyno versiją.

Vienas „smagesnių“ ir patrauklesnių sumanymų buvo VDU Azijos studijų centro projektas, siekęs sukurti trikalbį japonų kalbos vadovėlį gidams. Remiantis įmonės „Keliauk Lietuvoje“ statistika, atvykstančių iš Japonijos turistų skaičius didėja: štai per pirmus devynis 2024 metų mėnesius iš Japonijos į Lietuvą atvyko 4220 turistų (435 daugiau, negu 2023 metais); tais metais Kaune iš Azijos šalių daugiausiai svečių sulaukta būtent iš Japonijos – 522. Tad didėja ir japoniškai šnekančių gidų poreikis, iškilo būtinybė išmokti ne tik kalbos subtilybių, bet ir ypatingų posakių, mandagių prašymų bei siūlymų. Visa tai pateikta dviejų VDU lektorių – Simonos Kumpės bei Kajako Takagi – parengtame elektroniniame vadovėlyje „Vienas vienas… キコエマスカ“ (https://asc.vdu.lt/wp-content/uploads/japonu-vadovelis-gidams.pdf). Vertėtų atkreipti dėmesį – visus pastaruosius projektus rėmė Japonijos fondas – veikliai prisidedantis prie daugelio leidybinių sumanymų.

Galiausiai, šį sąrašą baigia 1997 m. Bibliotekos fondus papildžiusi ir antspaudu „Bill Lemay dovana“ paženklinta japonų kalbos instruktorės Jaeko Sato Habein (Yaeko Sato Habein) Tokijuje išleista „Rašytinės japonų kalbos istorija“ („The History of the Japanese Written Language“, 1984). Y. S. Habein pateikia pagrindinius rašto laikotarpius (Naros, Hejano, Edo ir t. t.) bei aiškina, kaip kalba pasikeitė iki vartojamos šiandien. Pastarasis knygos priklausomybės ženklas šios parodos autorę kiek suklaidino, nes knyga priklausė ne Bilui Lemėjui, o Viljamui H. Lemėjui (William H. Lemay, 1944–1996) – žinomam Amerikos matematikui, svarbius projektus vykdžiusiam „Ford“ automobilių gamykloje. Sužinojęs apie sunkią ligą, šis ėmėsi rūpintis, kad jo didžiausias turtas – visą gyvenimą kaupta biblioteka būtų išsaugota. Artimų giminaičių bei draugų dėka knygos padovanotos Lietuvai. Didžioji dalis – beveik 400 knygų anglų, prancūzų, italų kalbomis – atsiųsta į tuometinę Lietuvos mokslų akademijos biblioteką (dalis jų perduota Vilniaus universiteto, Kauno technologijos universiteto bei Lietuvos technikos bibliotekoms). V. Lemėjus domėjosi ne tik tiksliaisiais mokslais – stebino kur kas platesniu akiračiu. Domėjosi gamtos mokslais, orientalistika, mokėjo daug kalbų – gerai kalbėjo prancūzų, rusų, arabų, olandų kalbomis. Ne veltui tarp jo dovanotų knygų yra nemažai retų žodynų bei gramatikos vadovėlių, pavyzdžiui, japonų, arabų, persų, kinų, turkų ir t. t. „Fizikų žiniose“ (1997, nr. 13, p. 20–22) apie šią dovaną paskelbtas straipsnis „William H. Lemay dovana Lietuvai“, jame ir atskleista, kad V. Lemėjus draugų vadintas tiesiog Bilu, o tai paaiškina antspaudo priklausomybę. Į šią virtualią parodą pateko ne viena B. Lemėjaus asmeninės bibliotekos ženklu pažymėta knyga.

Taigi, nors japonų kalba ir yra iš retesnių Lietuvoje, tačiau šiandien sąlygos ją išmokti yra kur kas prieinamesnės, negu buvo prieš keletą dešimtmečių.

Ieškant daugiau Lietuvos–Japonijos sąlyčio taškų, itin svarbi orientalisto, keliautojo, vertėjo dr. Romualdo Neimanto (1938–2009) knyga „Nuo Nemuno iki Fudzijamos: susitikimai su Japonija: Lietuvos–Japonijos kultūrų ryšių pėdsakais (XIV–XXI a.)“ (2003), kurioje paliečiama daugybė temų ir potemių (net 105!). Leidinys svarbus ir dėl kruopščiai sudaryto bibliografijos sąrašo (net 1566 vienetai). Ši knyga ypač padėjo visu parodos rengimo laikotarpiu.

R. Neimantas teigia, kad kol kas nėra pakankamai įrodymų, kas pirmasis iš Lietuvos apsilankė Japonijoje, tačiau vis labiau linkstama manyti, kad tai galėjo būti pakaunės Raudondvario grafas Benediktas Henrikas Tiškevičius (1852–1935). Knygos autorius, remdamasis istorikų nuomone, teigė, kad pelnytai vadinti pirmuoju japonistu, kilusiu iš istorinės Lietuvos ir ilgą laiką praleidusiu Japonijoje, galima Juozą Goškevičių (1814–1875). R. Neimantas pasufleravo, kada japonai pirmą kartą susidomėjo Lietuva: primena Vytauto Didžiojo universitete dirbusį japonų profesorių Rio Kodžimą (g. 1956), kuris surinko medžiagą Japonijos archyvuose ir 2001 m. išleido publikacijų, susijusių su Lietuva, rinktinę „Straipsniai, paskaitos, interviu Lietuvoje“. Joje R. Kodžima sako: „Prieš Rusijos–Japonijos karą 1904–1906 m., skatinami karinių tikslų, Japonijos saugumo organai sukūrė specialų skyrių tautoms, priklausančioms Rusijos imperijos jungui, stebėti.“ O štai pirmasis straipsnis lietuvių kalba apie Japoniją paskelbtas XIX a. pabaigoje, jame pasakota apie tragišką krikščionių misionierių lemtį Japonijoje XVII amžiuje. 

R. Neimantas mini gausėjančius Lietuvos ir Japonijos ryšius. Pavyzdžiui, viena svarbesnių leidybinių iniciatyvų susijusi su 1906 m. Povilo Višinskio užsakymu. Tai buvo Vasario 16-osios akto signataro Stepono Kairio (1878–1964) (slap. „Dėdė“) parašyta knygelė „Japonija seniau ir dabar“ (1906) – pirmoji knyga lietuvių kalba apie Japoniją. Šioje nedidelės apimties knygelėje buvo aprašytos Japonijos geografinės ypatybės, kultūra, papročiai. Tais pačiais metais S. Kairys išleido dar dvi knygeles: „Japonų konstitucija“, kurioje aprašė japonų būdą, papročius, valstybės „surėdymą“ ir t. t., bei „Kaip japonai gyvena dabar“, kurioje daugiau dėmesio skyrė Japonijos ūkiui, pramonei, religijai.

Įdomu, kad 2010 m. žurnalistė Kumiko Hurano išleido knygą japonų kalba „Saka-no ue-no Japonija“ („Japonija ant kalvos“), kurioje S. Kairį pristatė kaip pirmąjį Lietuvos japonologą, lietuviškai parašiusį veikalą apie Japonijos istoriją. Ant K. Hurano knygos viršelio – S. Kairio knygelės „Japonija seniau ir dabar“ vaizdas. 2011 m. šios knygos pristatymas, dalyvaujant knygos autorei bei Japonijos ambasadorei Lietuvoje J. E. Mijoko Akaši (Miyoko Akashi), vyko ir Vrublevskių bibliotekoje. 

R. Neimantas primena, kad S. Kairys Japoniją aprašė niekada joje nebuvęs, o štai fiziškai joje lankėsi ir aprašė žurnalistas, rašytojas, keliautojas Matas Šalčius (1890–1940), motociklu į ją keliavęs net ketverius metus ir savo įspūdžiais pasidalijęs garsiojoje šešių knygų serijoje „Svečiuose pas 40 tautų“ (1935–1936). Būtent šeštojoje šios serijos knygoje aprašomi įspūdžiai iš Japonijos, joje M. Šalčius aptaria japonų kilmę, kultūrą, gyvenimo būdą ir t. t. Vėliau dienoraščius rašė dar ne vienas keliauninkas. Pavyzdžiui, Lietuvos prozininkas, dramaturgas, vertėjas Romualdas Lankauskas (1932–2020) išleido prisiminimų knygelę „Tokijo cikados: vienos kelionės prisiminimai“ (1989). Šioje nedidelėje, tačiau gausiai iliustruotoje knygelėje autorius pasakoja apie Japonijos praeitį ir dabartį, žmones, kultūrą, gamtą ir t. t.

Galima teigti, kad R. Neimanto 2003 m. išleista knyga apibendrino tai, ką autorius buvo parašęs, tyrinėjęs anksčiau, mat 1984 m. jis išleido apybraižą „Gyvenimas ant ugnikalnio“, kurioje pasakojama šios šalies istorija, aprašoma gamta, papročiai, visuomenės gyvenimas, kultūra, menas. Kiek vėliau, 1988 metais, R. Neimantas knygų serijoje „Civilizacijos metmenys“ išleido knygą „Rytai ir Lietuva: nuo Nemuno iki Gango“, kurioje atkreipė dėmesį ir į Japoniją. 1994 metais išėjo dar viena knyga – „Pasaulis puodelyje arbatos“, kurioje, remdamasis pirminiais šaltiniais, įspūdžiais iš Japonijos, autorius pasakoja apie Tekančios saulės šalies kultūrą, meną, literatūrą ir pan. Taigi, R. Neimantas atliko neįkainojamą darbą – susistemino didžiulį kiekį medžiagos ir patraukliai sutalpino vienoje knygoje „Nuo Nemuno iki Fudzijamos: susitikimai su Japonija: Lietuvos–Japonijos kultūrų ryšių pėdsakais (XIV–XXI a.)“.

***
Dar prieš šimtmetį, norint pažinti Japoniją, reikėjo patiems leistis į tolimą kelionę. Šiandien to daryti nebereikia. Japonija tapo prieinamesne, Lietuvai atgavus nepriklausomybę. Buvo atkurti diplomatiniai santykiai, užmegzti dar 1922 metais, kai Japonija pripažino Lietuvą „de jure“. 1937 m. Lietuva paskyrė garbės konsulą Tokijuje Masadžį Jasaką (Masaji Yasaka). 1939 m. Kaune atidarytas Japonijos konsulatas, kuriam vadovavo Čijunė Sugihara (Chiune Sugihara, 1900–1986) – diplomatas, į istorijos vadovėlius įsirašęs kaip žydų gelbėtojas, 1939–1940 metais išrašęs tūkstančius tranzitinių vizų ir taip nuo Hitlerio dujų kamerų išgelbėjęs per 6 tūkst. gyvybių. Dar ir šiandien jo vardas nėra pamirštas – 1999 m. įkurtas Sugiharos fondas „Diplomatai už gyvybę“; nuo 2001 m. Kaune veikia Sugiharos namai-muziejus; Vilniuje atminimo vietų taip pat yra: 1991 m. Č. Sugiharos vardu pavadinta gatvė, 2001 m. atidarytas Č. Sugiharos sakurų parkas – tarp miestiečių itin populiarus jų žydėjimo laikotarpiu. Č. Sugiharos istorija aprašyta japono fotografo Šigeru Džufuku (Shigeru Jufuku, 1953–2019) dvikalbiame (anglų ir japonų k.) albume „Chiune Sugihara and Visas That Saved Lives: over Siberia“ (2007).

1997 m. Vilniuje įsteigta Japonijos ambasada. Šiek tiek ankščiau Vilniuje įkurtas Japonijos kultūros ir informacijos centras (vėliau pervadintas į Japonijos ambasados informacijos ir kultūros centrą ir funkcionavo kaip ambasados padalinys) – itin sustiprinęs dviejų šalių ryšius. Centro įkūrimu rūpinosi Gabija Čepulionytė-Žukauskienė bei Dalia Švambarytė. Centras administravo Japonijos remiamas stipendijas, Japonijos fondo programas, pradėjo rengti Japonijos kultūros savaites, būrė Japonijos mylėtojus.

Per visą nepriklausomybės laikotarpį vyko nuolatinis lietuvių ir japonų menininkų bendradarbiavimas. Pavyzdžiui, 1995 m. Tokijo tarptautinė fotografijos grupė Kaune eksponavo 120 darbų, kuriuos sukūrė 27 fotografai iš visos Japonijos. Dauguma šių fotografų – dailiesiems menams atstovaujančios organizacijos, kurią sudaro penkios sekcijos (dailė, skulptūra, amatai, fotografija), nariai. 2000 m. Lietuvos dailės muziejus, padedamas Japonijos ambasados ir eksponuojamų kolekcijų savininkų, atidarė parodą „100 senųjų japonų graviūrų“ (daugiau apie šią parodą – 5 skyriuje). Šia paroda atidaryta Japonijos kultūros savaitė Lietuvoje. Pastarųjų parodų katalogai saugomi Vrublevskių bibliotekos Retų spaudinių skyriuje. 2007 m. pabaigoje, Europos Sąjungos – Japonijos festivalio Japonijos komitetas (EU-Japan Fest Japan Commitee) paskatino Šiuolaikinio meno centrą užmegzti ryšius su Japonijos menininkais, kuratoriais ir galerijomis bei pristatyti šios šalies meną Vilniuje. Taip atsirado „Big in Japan“ – pirma didelė Japonijos šiuolaikinio meno paroda Lietuvoje. 2024 m. Lietuvos nacionalinis dailės muziejus (LNDM) surengė Japonijos populiariosios kultūros istorinę parodą „Gražuolės, pamėklės ir samurajai. Japonijos popkultūros tradicija nuo Edo laikotarpio ukijo-ė iki XX–XXI a. mangos, animės ir sūpa furatto“. Šių parodų katalogai saugomi Bibliotekos Bendrajame fonde. Be abejonės, lietuvių menininkų kūryba taip pat buvo pristatyta Japonijoje, tačiau plačiau šios temos neaptarsime. 

Šiandien svarbų vaidmenį atlieka aukštosios mokyklos. 1992 m. Vilniaus universiteto Filologijos fakultete atsirado galimybė rinktis japonų kalbą kaip pasirenkamąjį dalyką. Šio kurso pradininkė – jau ne kartą minėta D. Švambarytė. Pastarasis kursas paskatino ir Orientalistikos centro susikūrimą. Netrukus, 1993 metais, japonų kalba pradėta dėstyti Vytauto Didžiojo universitete, čia daug nuveikė savo lėšomis metams į Kauną atvykęs anksčiau minėtas istorijos ir socialinių mokslų daktaras R. Kodžima. Kiek vėliau japonų kalbos dėstymą universitete perėmė Arvydas Ališauskas – tuo metu buvęs vienu nedaugelio japonų kalbos žinovų, baigusių atitinkamus mokslus Maskvos universitete. Jis buvo pirmasis vertėjas Lietuvoje, japonų literatūros kūrinius nuo 1969 m. vertęs tiesiogiai iš japonų kalbos. Šiuo metu Azijos studijas (japonologiją) galima rinktis VU Azijos ir transkultūrinių studijų institute bei VDU Azijos studijų centre. 

Japonijos ambasada nuolat stiprina Lietuvos ir Japonijos ryšius, pavyzdžiui, rengia stažuotes, kino festivalius, tarpininkauja vykdant dvišalius projektus, noriai domisi Lietuvos kultūros įstaigų veikla. Ne išimtis ir Vrublevskių biblioteka, ne kartą sulaukusi išskirtinio dėmesio. Pavyzdžiui, visai neseniai, 2024 metais, Biblioteką aplankė ir su Japonija susijusiais rašto paminklais susipažino Japonijos ambasadorius Lietuvoje Ozakis Tecus (Ozaki Tetsu). Šiuo metu Biblioteka turi 14 mainų partnerių Japonijoje. 

Taigi, Lietuvos ir Japonijos ryšiai – plati tema. Šiame skyriuje priminta tik dalis reikšmingų faktų, įvykių, asmenybių, svarbesnių leidinių. Šiandien stiprinami ne tik kultūriniai, bet ir diplomatiniai, ekonominiai ryšiai. Pagal 2019 m. surašymo duomenis, Lietuvoje gyveno 140 Japonijos piliečių; Japonijoje lietuvių – 323. Japonai vis labiau domisi vakarėjančia Lietuva, svarsto galimybes čia kurti verslus, investuoti į mokslo projektus, tad svarbu ir toliau kurti nuoširdžius ryšius, mokantis kalbos, istorijos, kultūrinių kodų.