Pabaigos žodis

Galėtume susidaryti įspūdį, kad su Japonija neturime daug sąlyčio taškų, tačiau, pradėjus rengti šią parodą, atsiskleidė visai kitoks vaizdas. Šiandien „japonizmas“ netgi labai žavi lietuvius. Tai rodo ne tik nemenkas leidžiamų knygų skaičius, bet ir nuolat rengiamos su Japonija susijusios parodos, pavyzdžiui:

2024 m. LNDM Nacionalinė dailės galerija atidarė itin pasisekusią parodą „Gražuolės, pamėklės ir samurajai. Japonijos popkultūros tradicija nuo Edo laikotarpio ukiyo-e iki XX–XXI a. mangos, anime ir sūpā furatto“, kurią lydėjo kūrybinės dirbtuvės, paskaitos bei filmai. Išleistas ir šios parodos katalogas lietuvių bei anglų kalbomis. 

2024–2025 m. sandūroje Janinos Monkutės-Marks muziejuje-galerijoje Kėdainiuose eksponuota paroda iš Vū (Woo) šeimos labdaros fondo kolekcijos „Autentiški japoniški kimono Lietuvoje“.

2025 m. pradžioje istorinius japonų meno kontekstus Vilniaus miesto galerijoje „Meno niša“ bandė atskleisti jauna menininkė Paulina Domašauskaitė, atidariusi parodą „Liquid Swords“. 

2025 m. vasarį–kovą suintrigavo netikėta paroda, pristačiusi japonų erotinį meną bei estetiką parodoje „Shunga – atskleidžiant paslėptą“.

2025 m. kovą Panevėžio dailės galerijoje atidaryta Japonijos fondo bei Japonijos ambasados Lietuvoje rengta paroda „NINGYŌ: japoniškų lėlių menas ir grožis“.

LMA Vrublevskių biblioteka neatsilieka: smalsiu žvilgsniu tyrinėjome savuosius fondus, iškėlėme tai, kas primiršta, o kai kuriais atvejais ir visai nebuvo liesta. Šis darbas nėra baigtinis. Parodos rengimo metu vienas leidinys vedė prie kito, viena tema siūlydavo kitą. Tačiau visko apžvelgti neįmanoma – paliekame tai skaitytojams.

Parodos autorė dėkoja kolegoms, konsultavusiems įvairiais klausimai, iš anglų ir vokiečių kalbų išvertusiems kai kuriuos sudėtingesnių kūrinių pavadinimus, pasidalinusiems vertinga medžiaga apie japoniškų albumėlių įrišus. Ypatingai dėkoja redaktoriams, daug laiko ir pastangų įdėjusiems lietuvinant  asmenvardžius.