Gandras

Garny, garny!
Ga-ga-go!
Tavo pati pastipo,
Tie varteliai girkšt, girkšt,
Tavo pati tirkšt, tirkšt!

(Lietuvių liaudies dainelė)

Baltasis gandras (lot. ciconia ciconia) – vienas labiausiai atpažįstamų ir mylimų paukščių, su kurio parskridimu siejama ir pavasario pradžia. Iš seno gandras Lietuvoje dar vadinamas starkum, busilu, gužu (gužučiu, gugučiu), garniu, gaigalu. 1919 metais šveicaras Bazelio universiteto profesorius, filologas, senųjų kalbų tyrinėtojas Maksas Nydermanas (Max Niedermann, 1874–1954) parašė straipsnį „Gandro pavadinimai lietuvių kalboje“ („Die Namen des Storches im Litauischen“), išspausdintą studijoje „Festgabe Adolf Kaegi, von Schülern und Freunden dargebracht zum 30. September 1919“. Šiame straipsnyje jis nagrinėjo lietuvių kalbos gandro pavadinimus (sinonimus), kaip jie skiriasi priklausomai nuo Lietuvos regiono ar tarmės. Kiek vėliau, 1930 metais, paukščius tautosakoje, tarp jų ir gandrą, aprašė lietuvių rašytojas, vertėjas, literatūrologas Vincas Mykolaitis-Putinas (1893–1967). Jis rašė: „Kiekviena tauta turi savo padavimų apie paukščius, bet gal nė viena, išskyrus senovės graikus, neturi jų tiek daug, kiek lietuviai“ („Lietuvių tautosaka“, 1930, p. 17). Anot V. Mykolaičio-Putino, įvairiose Lietuvos dalyse prigiję įvairūs gandro pavadinimai, bet dažnai būna, kad vienoje ir toje pačioje vietoje jis vadinamas skirtingai. Vis dėlto – tai paukštis, kurio nevalia liesti, erzinti, pajuokti. Gandras – šventas paukštis, todėl tikima, kad už padarytą skriaudą šis gali ir atkeršyti. 

Gandras – ypač dažnas simbolis senojoje lietuvių mitologijoje, religijoje, mene. Kaip rašė lietuvių etnologė, istorikė Pranė Dundulienė (1910–1991), „Šventais dievų paukščiais buvo laikomi baltasis ir juodasis gandrai – buvę dievų pasiuntiniai. <...> Lietuviai labai mylėjo gandrus ir įtaisydavo jiems lizdus ant kluonų, sodybų medžiuose; tikėjo, kad gandrai atneš laimę namams, sėkmę arkliams, apsaugos nuo nelaimių, padidins derlių“ („Paukščiai senuosiuose lietuvių tikėjimuose ir mene“, p. 123–124). Pritaria ir dailėtyrininkė, muziejininkė Akvilė Mikėnaitė (1912–2001). Aptardama lietuvių liaudies baldų puošybą, ypač skrynių, ji yra sakiusi: „Gandro, vištos, gaidžio motyvai plačiai paplitę Aukštaitijos skrynių, indaujų dekore. Pagal senovės tikėjimą gandrai – šventi paukščiai, nešantys sodybai gerovę“ („Lietuvių liaudies baldai“, 1992, p. 25). Gandras siejamas su vaisingumu, dažnai minimas sapnininkuose. Pavyzdžiui, sapnuoti atskrendantį gandrą, gali reikšti šeimos pagausėjimą arba palikimą. Apie gandrą liaudies baldų puošyboje yra užsiminęs ir lietuvių dailininkas, architektas Alfonsas Keturka (1919–1995): „Iš mėgstamų baldų dekoro paukščių minėtinas gandras, lakštingala, varna, višta ir gaidys. <...> Gandras – mergaitės kraičio rinkėjas, saugotojas ir globėjas“ („Spalva lietuvių liaudies baldų puošyboje: skrynios, kuparai, spintos“, 1987, p. 59–60). Be to, gandro simbolis yra vienas iš Gyvybės medžio – amžinybės, atsinaujinimo, gimimo ir atgimimo – elementų. Gandro atvaizdų, susijusių su vaisingumu, yra ir kituose, kiek ankstesniuose Bibliotekos dokumentuose. Pavyzdžiui, vaisingumo alegorija – hibridinis simbolis – gandras su žmogaus galva pilvo vietoje pavaizduotas Rankraščių skyriuje saugomame kunigo Frydricho Griūnenbergo (Friedrich Grünenberg) atminimų albumėlyje, pildytame 1655–1657 metais. Vieni originalesnių gandro vaizdų yra Lietuvos tapytojo ir kolekcininko Boleslovo Mykolo Rusecko (lenk. Bolesław Rusiecki, 1824–1913) atminimų albumėlyje: tai įklijuoti karpiniai – peizažai su gandrais, kurti Vilniuje 1849 metais. Pavadinimas po vienu iš darbelių rodo, kad jo autorė – mergaitė: „Proszę pamiętac o swojej małej przyjaciolce Helci...“ („Prašau atminti savo mažą bičiulę Elenutę“). 

 

Gandras taip pat siejamas su burtais, prietarais ar orų spėjimais. Tarkim, jei du gandrai lizde – bus sausa vasara, trys – vidutinė, keturi – lietinga. Tradiciškai laikoma, kad rugpjūčio 24 diena – Šv. Baltramiejus – gandrų išskridimo diena, o kovo 25-oji – Marijos apreiškimo šventė, Gandrinės – gandrų parskridimo diena.

Įdomu, kad gandro arba starkaus vardais ypač mėgta vadinti periodinius leidinius. Pavyzdžiui, Retų spaudinių skyriuje saugomi 1910–1928 metų juokų ir satyros laikraštėlis „Garnys“; taip pat kiek vėlesnis, 1951 metais išeivijoje, Brazilijoje, leistas „Garnio kalendorius“ (ėjo 1912–1991 metais). Pastarieji spaudiniai nėra gamtos tematikos, čia gandras turi daugiau simbolinę reikšmę.

Gandras, garnys – dažnas pasakų, padavimų, legendų, liaudies dainų herojus. Apie šį lietuvių tautosakoje dažnai minimą paukštį pasakos kuriamos, užrašomos, perpasakojamos iki šių dienų. 1932 metais pagal vieną populiariausių lietuvių liaudies pasakų „Dvylika brolių juodvarniais lakstančių“ rašytoja, dramaturgė, vertėja Sofija Kymantaitė-Čiurlionienė (1886–1958) sukūrė keturių paveikslų (scenų) pjesę, skirtą jaunesnio amžiaus vaikams. Muziką jai parašė M. K. Čiurlionio sesuo etnomuzikologė, menotyrininkė Jadvyga Čiurlionytė (1898–1992). Tarp pjesėje minimų veikėjų yra ir gandras. Knygelės gale pateikti dailininko V. Norkaus brėžiniai, kaip „vaidintojai“ (aktoriai) patys gali pasigaminti gandro bei varlės kostiumus. 

Verta dėmesio spalvinga lietuvių rašytojo, vertėjo, populiaraus tarpukario vaikų literatūros autoriaus Stepo Zobarsko (1910–1984) knygelė vaikams „Gandras ir gandrytė“ (1946), kuriai iliustracijas kūrė dailininkas grafikas Povilas Osmolskis (1919–1971). Knygelėje pasakojama apie gandro kelionę iš Afrikos į Lietuvą, jo pažintį ir draugystę su Lietuvoje gyvenančia gandryte. Knygelė perleista 2006 metais, dailininkė – Sigita Populaigienė.

1978 metais lietuvių rašytojas Mykolas Sluckis išleido spalvingą lietuvių grafikės Elvyros Kriaučiūnaitės iliustruotą ikimokyklinio amžiaus vaikams skirtą pasakų rinktinę „Gandro batai“. Joje pasakojama apie gandrą vardu Galagandras, kuris buvo baisus besotis – jam niekad nebuvo gana varlių. Varlės sumanė pavogti ilgus Galagandro batus, kad šis nušaltų kojas ir po balynus nebevaikščiotų.

2002 metais Valdimaras Sasnauskas sudarė knygelę „Gandras karalius“, kurioje užrašyta lietuvių liaudies pasaka apie varles, prašiusias galingojo Perkūno, kad šis duotų balai karalių. Juo ir tapo gandras.

Vėliau, 2009 metai, gamtininkas, fotografas Selemonas Paltanavičius parašė knygelę vaikams „Gandro Jono pasaulis“, kurioje atsakoma į klausimus, kaip gandrai „šneka“, kaip gina vaikus nuo audrų ar randa kelią kelionėse. Šioje spalvingoje Dovilės Juknytės iliustruotoje knygelėje atskleidžiamas nepaprastas gandro pasaulis, jo gyvenimo būdas bei įpročiai.

2019 metais S. Paltanavičius išleido dar vieną knygelę „Gandriuko metai“, kurioje patraukliai pasakojama, kaip gandriukai išsirita, kaip kraunami lizdai, kuo jie minta ir kaip „šneka“. Knygelės dailininkė – iliustruotoja, animacinių filmų režisierė Reda Tomingas.

2022 metais lietuvių rašytoja, prozininkė Gina Vilūnė parašė knygelę vaikams „Kur dingo gandras Grantas: paukščių nuotykiai Ventės rage“. Autorė kviečia į Ventės rago ornitologinę stotį susipažinti su įvairiausiais Lietuvoje gyvenančiais ir viešinčiais paukščiais. Prieš išskrisdami į šiltuosius kraštus žiemoti, paukščiai renkasi Ventės rage, kur šeimininkauja šarka Pilka, paukščių sąskrydžio sekretorė. Bet prieš leidžiantis į tolimą kelionę, paukščiai būtinai turi išgirsti garbės pirmininko ir Lietuvos nacionalinio paukščio gandro Granto iškilmingą kalbą, tik šis kažkur prapuolęs. 

Be to, gandras – itin dažnas lietuvių liaudies dainelių, eilėraščių personažas ir simbolis. Pavyzdžiui, poeto, prozininko Klemenso Dulkės (1909–1944) 1937 metais išėjusioje eilėraščių vaikams knygelėje „Paukšteliai kalbėjo“ yra ir šiam paukščiui skirtas eilėraštukas „Aš būsiu garnys“. Vėliau, 1985 metais, lietuvių tautosakininko, kraštotyrininko Jurgio Dovydaičio (1907–2001) surinktoje ir užrašytoje lietuvių liaudies dainelių rinktinėje „Paukšteliai gieda“ taip pat yra daugeliui mūsų pažįstama dainelė „Garnys, garnys tur plonas kojas...“. Ji randama ir kitose vaikams skirtose knygelėse, tarkim, 1997 metais lietuvių tautosakininkės, poetės Pranės Jokimaitienės (1922–1989) sudarytoje ikimokyklinio amžiaus vaikams skirtoje lietuvių liaudies žaidimų knygelėje „Klausė žvirblis čiulbuonėlis“. 

***

Gandrau, gandrau,
Suk tekinį,
Mesk kielelę į šaltinį.

(Lietuvių liaudies dainelė)