Paukščiai lietuvių liaudies priežodžiuose ir patarlėse

Rengiant parodą, rasta nemažai vaizdingų posakių, priežodžių, patarlių apie paukščius. Dalis jų dažnai girdimi, kasdien vartojami, kiti girdimi rečiau. Kai kurie jų turi bent keletą skirtingų variantų, kitusių bėgant metams, perduodant juos iš lūpų į lūpas. Nevienodai jie vartojami ir skirtinguose Lietuvos regionuose. 

Šiame sąraše atrinkta ir užrašyta tik dalis posakių, priminsiančių tėvų ir senelių kartotus pamokymus bei palyginimus, pavyzdžiui: „kiaušinis vištą moko“, „negaudyk varnų“, „nekišk snapo, kur nereikia“ ir t. t. Dažnai šie posakiai – apie drąsą, meilę, skausmą, išmintį, ištikimybę, laisvę. Be to, kaip yra sakęs tautosakos rinkėjas V. Krėvė-Mickevičius knygoje „Mūsų tautosaka“ (1930): „Labiausiai liaudį domina garnys, gegutė, karvelis, kregždė, vieversys. Jiems daugiausia ir pavedama legendų, burtų, prietarų, patarlių ir priežodžių <…>“ (1930, p. 17). Taigi, kokie jie?

Abi vienodai gieda. 
Akys karvelio, o dūšia vanago. 
Akyse – karvelėlis, už akių – vanagėlis.
Akyse balandis, o už akių voras, tinklą mezgąs.
Akyse – sakalas, už akių – avinas. 
Aklai varnai ir šūdas – mėsa.
Alkana varna ir vanagą puola.
Alkana varna žmogaus nesibaido.
Amžina bėda vis tą pačią giesmę gieda.
Ankstyva varna snapą rakinėja, vėlyva – akis krapštinėja. 
Apniko, kaip varnos vanagą.
Apsidžiaugė, kaip alkana višta, grūdą suradusi.
Apsukri, lyg kregždės lizde išaugusi.
Apuokas tik giedrai nakčiai meldžiasi (ūbauja).
Ateina karveliu, išeina vanagu.
Atrodo karvelis, o čiumpa kaip vanagas.
Aukštai lekioja paukšteliai, o ant žemės ieško grūdelio. 
Balta varna.
Balta kaip gulbė.
Be vieno paukščio pavasaris vis tiek ateis.
Bepigu žvirbliui: nei kojų auti, nei burnos prausti.
Bernelis kaip balandėlis, į mergeles – kaip katinėlis. 
Blogai, kai kiaušinis vištą moko.
Blogas paukštis, kuris savo lizdą teršia.
Blogas paukštis, kuris savo lizdan dergia.
Blogos naujienos paukščių sparnais atplasnoja.
Bučiuojasi kaip du balandėliai.
Burkuoja kaip balandžiai.
Čerška kaip šarka ant tvoros.
Čerška kaip šarka prieš lietų.
Dejuoja kaip apuokas.
Drąsus kaip žvirbliai erškėčiuose.
Džiūsta kaip višta ant kiaušinių.
Ėda kaip garnys varles. 
Eina gulti kartu su vištomis. 
Esi gražus kaip pelėdos vaikas.
Gaidys gieda – oras kinta.
Gaidys pragys, visus velnius išbaidys.
Gaidys savo kieme labai drąsus.
Garnys ant varlių, kaip merga ant vyrų.
Garnys po balą – varlėms jau galas.
Gegulės daina skausmo pagimdyta. 
Gegutė kukuoja – bėdas svieto išrokuoja. 
Gegutė kukuoja – karveliai burkuoja.
Gegutė kukuoja – vanagas žvairuoja.
Genys margas, o žmogaus gyvenimas dar margesnis.
Gera paukšteliui aukso narvely, bet dar geriau ant žalios šakelės. 
Geriau gyventi ereliu, negu lekioti mažu žvirbleliu.
Geriau kregždė rankoj, nekad jautis lankoj. 
Geriau žvirblis rankoj, negu briedis girioj. 
Gieda kaip gulbė prieš mirtį.
Gieda kaip lakštingala.
Gieda kaip višta prieš galą.
Gina kaip pempė savo lizdą (vaikus).
Gina kaip pelėda savo vaikus.
Giriasi kaip povas su uodega.
Girios paukštis į girią žiūri.
Gražus paukštis dažnai negražiai gieda.
Į mergelę kaip karvelėlis, iš mergelės – gaidys mirkytas. 
Ieško kaip akla višta grūdo.
Ilga kaip gervės kaklas.
Ir gandras ne kiekvienam laimę žada.
Yra varlių – rasis ir busilas.
Stovi, kaip busilas lizde.
Įsigeidė paukščio pieno.
Iš plunksnų gali numatyti, kas per paukštis vienas.
Kaip aklai vištai grūdas.
Kartais ir kiaušinis vištą pamoko.
Karvelio balselis, vanago nageliai.
Kėkštas žemėje trepsi, šaltis trepsi.
Kiaušinis vištą moko.
Koks paukštis, tokia ir giesmė. 
Kurtiniui barzda šarmoja, žiema dar kiša koją.
Kvaila kaip višta.
Laiminga pirkutė, kur lizdelį tur kregždutė.
Laisvas kaip paukštis. 
Lapė ir sapne vištas skaito.
Lazda varnos nenušausi.
Mandras kaip baloj gandras. 
Negaudyk varnų.
Nei velnias, nei gegutė.
Nekišk snapo, kur nereikia.
Paklausai kalbos – karvelėlis, pažiūri darbų – vilko dėdė.
Pas motulę kregždele čiulbėjo, pas anytą gegule kukuoja. 
Pasipūtęs kaip kalakutas. 
Paukščiai be lizdo vaikų neperi.
Paukštį iš plunksnų pažinsi.
Pelėda atsiranda, kur pelių randa.
Pelėda ne vien peles ėda.
Pelėda puola į provą, žvirblis į tvorą. 
Plunksna parodo, iš kur vėjas pučia.
Plunksnomis balandis, o nasruose vilko dantys.
Plunksnos neturėsi, aukštai nepalėksi.
Prastas paukštis, jei plunksnų nepaneša.
Puola kaip kėkštas ant bulvių.
Rašo kaip su vištos koja.
Sakalu iškilo – vabalu nutūpė.
Sena varna be reikalo nekvarksi.
Seno žvirblio pelais nesuviliosi.
Sniegena pušin – šarma pirtin.
Sniegena sučiulbo – varvekliai pravirko.
Su gandrais išsikelsi – su varnomis nuskrisi.
Svetimom plunksnom neilgai puošies.
Šarka ant tvoros nenulaiko uodegos.
Šarka nuo mieto – kita į jos vietą.
Šarka po medį šokinėja, o jai iešmą drožinėja.
Šlapios vištos į turgų neveža. 
Tenka zylėm ir pelėdom, kas palieka po Kalėdom.
Tolimesnis paukštis, riestesnis snapas.
Trūksta vieno: tik paukščio pieno.
Tupi žvirblis kamine su lapine kepure.
Vaikai – vanagai, be vaikų – negerai.
Vaikai – vanagai, aštrūs (ilgi) jų nagai.
Vanagas vištą globojo, kol sudorojo.
Varną kaip beprausi, o ji vis juoda ir juoda.
Varnas varnui akies nekerta.
Vasary šarka patarška apie pavasarį tarška.
Viena kregždė vasaros nepadaro.
Vienam žvirbliui paplepėsi, visi čirškės. 
Vienas vyturys vasaros nepadarys.
Viens aukštyn skrenda, kits į žemę (mėšlan) lenda.
Višta vanago nešta ir pamiršta. 
Volungės balso debesys (lietus) klauso.
Žmogus be Tėvynės – lakštingala be giesmės. 
Žodis – ne žvirblis.
Žodis žvirbliu išlekia, o jaučiu sugrįžta.