Tadas Ivanauskas ir paukščiai

Paukščiai kaip ir gėlės yra tie gyvieji padarai, kurie ne tik sužadina žmogaus grožio jausmą, bet ir stebina savo nepaprasta prigimtimi.
(T. Ivanauskas, Apie paukščius ir žvėris, 1956, p. 119)

Tikriausiai nėra kitos tokios ryškios asmenybės XX a. Lietuvos gamtininkų gretose, palikusios tokio gausaus ir vertingo palikimo kaip Tadas Ivanauskas (1882–1970) – profesorius, biologijos mokslų daktaras, gamtininkas, pedagogas, muziejų, rezervatų ir draugijų steigėjas, gamtosaugos Lietuvoje pradininkas, ornitologinių vadovėlių autorius, pagrįstai vadinamas Lietuvos ornitologijos tėvu. Visų pirma svarbu pažvelgti, kokioje aplinkoje augo būsimasis gamtininkas ir kas darė įtaką jo tolesniems pasirinkimams.

Šios asmenybės ugdymui didelę reikšmę turėjo tėvas – LDK bajoras, medžiotojas, gamtininkas mėgėjas bei kolekcininkas Leonardas Ivanauskas (1845–1919), skiepijęs meilę ir atidumą gamtai, bei aplinka, kurioje augo būsimasis gamtininkas. Tadas augo penkių vaikų šeimoje, kurioje auklėjimu daugiau rūpinosi motina – vokiečių kilmės baronaitė Jadvyga fon Reichel (Ivanauskienė) (1857–1934), teta Elena (Helena) Karbutienė, formavusi jo pasaulėžiūrą, mokiusi ne tik gero elgesio taisyklių, bet ir skiepijusi meilę Lietuvai, skatinusi domėtis jos praeitimi, bei prancūzė guvernantė Blanš (Blanche).

T. Ivanausko vaikystė ir jaunystė prabėgo Lydos apskrityje, Lebiodkos dvare, visai netoli dabartinės Lietuvos–Baltarusijos sienos. Čia Ivanauskai pavyzdingai tvarkė ūkį, puoselėjo sodininkystę, diegė naujoves, o dvare net įsirengė „Paukščių kambarį“, kuris ir buvo didžiausia mažojo Taduko pramoga.

Būtent tėvas L. Ivanauskas mokė sūnų daryti paukščių iškamšas, kurios jam, kaip vaikui, ne visada pavykdavo. Dar nė nemokėdamas skaityti, jau mokėsi iš aplinkos – žinojo daugelio šiame kambaryje eksponuotų paukščių iškamšų ir gyvulių pavadinimus. Beje, kaip rašė Mečislovas Žalakevičius, minėtas kambarys vėliau Tado perduotas Kauno zoologijos muziejui. Iki šiol muziejuje saugomos kai kurios L. Ivanausko pagamintos paukščių iškamšos („Akademiko Tado Ivanausko fenomenas“, kn. 1, 2022, p. 57). Tiesa, vėliau T. Ivanausko išleistame vaikams skirtame „Gamtos kalendoriuje“ (1958) rašyta: „Turėjau storą Bremo knygą su visokių gyvūnų atvaizdais ir, nors dar nemokėjau skaityti, bet, kitų padedamas, pramokau visus jų vardus. Kai atvažiuodavo svečių, man būdavo pavedama parodyti knygą ir išvardyti visus žvėris bei paukščius. Ir aš tą puikiai padarydavau“ (p. 6). T. Ivanauskas turėjo galvoje daugiatomį vokiečių zoologo, zoologijos mokslo populiarintojo, ornitologo, pirmojo Hamburgo zoologijos sodo direktoriaus ir rašytojo Alfredo Edmundo Brėmo (Alfred Edmund Brehm, 1829–1884) veikalą „Gyvūnų gyvenimas“ (vok. „Brehms Tierleben“, 1864–1869). Būtent šis zoologijos klasika laikomas, į daugelį pasaulio kalbų išverstas leidinys T. Ivanauską įkvėpė ir paskatino domėtis gyvūnijos pasauliu bei ateityje parašyti ne vieną lietuvišką „brėmišką“ veikalą.

Trečioji „Gyvūnų gyvenimo“ laida, išėjusi 1890–1893 metais, saugoma ir Vrublevskių bibliotekoje. Trys šio enciklopedinio leidinio tomai (IV, V ir VI) skirti paukščiams.

Pirmasis paukščių tomas, išleistas 1891 metais, skirtas bendrai medžiuose gyvenantiems paukščiams. Antrasis, taip pat išleistas 1891 metais, – papūginiams, vištiniams, varniniams ir balandiniams paukščiams; trečiasis, išleistas 1892 metais, – neskraidantiems paukščiams (pvz., stručiams, nandams ir pan.).

Visi trys tomai leisti Leipcige ir Vienoje, jie gausiai iliustruoti, dalis vaizdų – spalvoti. Iliustracijų autorystė priskiriama žinomam vokiečių dailininkui, įamžinusiam medžioklės scenas, Liudvigui Bekmanui (Ludwig Beckmann, 1822–1902); knygų iliustratoriui Robertui Krečmeriui (Robert Kretschmer, 1812–1872); tapytojui, įamžinusiam medžioklės scenas Afrikoje, mėgusiam piešti natūralioje aplinkoje, bet ne soduose, Vilhelmui Kūnertui (Wilhelm Kuhnert, 1865–1926); vokiečių dailininkui animalistui, paukščių iliustratoriui Gustavui Miuceliui (Gustav Mützel, 1839–1893) bei dailininkui, pasižymėjusiam preciziškumu, anatomijos išmanymu, Frydrichui Špechtui (Friedrich Specht, 1839–1909).

Nuo pat ankstyvo amžiaus išugdytas polinkis gyvajai gamtai nenuslūgo ir vėliau – sulaukęs 12 metų, 1896-aisiais, išvyko mokytis į Varšuvos gimnaziją, vėliau Sankt Peterburgo universiteto Matematikos ir gamtos fakultete studijavo gamtos mokslus, dar vėliau, dėl revoliucinių nuotaikų Rusijoje, tęsė mokslus Paryžiaus Sorbonos universitete, kur zoologijos paskaitų klausėsi pas garsiausius pasaulio profesorius.

Tiesa, T. Ivanausko asmeninis gyvenimas – ne toks jau paprastas. Pirmoji santuoka, įvykusi 1905 metais, nebuvo laiminga. Tadas vedė lenkę Mariją Juzefą Zofiją Volską (Maria Józefa Zofia Wolska-Iwanowska) – Marilę, su kuria susipažino Sorbonoje bei 1907 metais susilaukė pirmagimio sūnelio Jurgio-Jureko (lenk. Jerzy). Sūnus, abiems tėvams gyvenant Paryžiuje, o sutuoktinių santykiams šlyjant, gyveno Lebiodkos dvare, kur juo rūpinosi Tado mama Jadvyga bei teta Elena. Antroji žmona – ryški asmenybė: pedagogė, lietuviškos mokyklos kūrėja, viena pirmųjų Šaulių sąjungos narių moterų Honorata Paškauskaitė-Ivanauskienė (1891–1949).

Nors su Honorata T. Ivanauskas vaikų nesusilaukė, tačiau į jų šeimą įsiliejo Honoratos mamos priglaustas ir iš Sankt Peterburgo parsivežtas kinų berniukas Čaj Go (Algirdas Henrikas Paškauskas-Heniukas). Ivanauskų šeimą taip pat papildė įdukrinta mergaitė Eleonora Vaidelytė (Ivanauskaitė Baltuškevičienė, 1932–2018), kuriai testamentu paliko taip puoselėtą Obelynės sodybą. Sklypą sodybai netoli Kauno T. Ivanauskas nusipirko 1920 metais, jame pasistatė sodybą, tapusią kultūros židiniu, garsėjančiu retais augalais, gausia biblioteka, nuotraukų archyvu. Čia pat įkūrė ir dendroparką, medelyną, sodą, kurie tapo savotišku prieglobsčiu iki pat gamtininko mirties. Be to, kaip rašė M. Žalakevičius, „Didelė Obelynės įdomybė buvo jų ūkinis kiemas. Aplinkui jį buvo daug didesnių ar mažesnių narvų su įvairiais gyvūnais, paukščiais ir žvėreliais“ („Akademiko Tado Ivanausko fenomenas“, p. 113). Tiesa, antrąją T. Ivanausko santuoką sudrebino tarnybinis romanas su jauna Vytauto Didžiojo universiteto mokslininke Marija Natkevičaitė (1905–1996), kurio pasekmė – nesantuokinis vaikas. 1933 metais gimė sūnus Algis Ivanauskas (1933–2013). Nors Honoratai ir buvo labai skaudu, tačiau ji nesipriešino – galų gale susitaikė su T. Ivanausku bei grįžo į Obelynę. Įdomu tai, kad mirus Honoratai, T. Ivanauskas visgi vedė sūnaus Algio motiną M. Natkevičaitę.

T. Ivanausko nuopelnų sąrašas ilgas, jo nenuilstamos veiklos rezultatas yra ne tik Kauno zoologijos muziejus (1919) bei Zoologijos sodas (1938), bet ir (turint omenyje paukščius) įkurta ornitologinė stotis Ventės rage (1929), Žuvinto rezervatas (1937). T. Ivanauskas dirbo įvairiose srityse, bet pagrindinė jo tyrimų sritis – ornitologija. Ilgus dešimtmečius jis sistemingai, kruopščiai, su atida ir meile tyrė mūsų krašto paukščius. 

Vrublevskių bibliotekos Rankraščių skyriuje saugomas turtingas T. Ivanausko fondas (F300), kurį sudaro rankraščiai, mašinraščiai, fotografijos, spaudiniai – iš viso 1729 vienetai dokumentų, datuojamų 1889–1991 metais. Dokumentai lietuvių, rusų, prancūzų, vokiečių, anglų, lenkų, latvių, estų ir ispanų kalbomis. Fondą 1981 m. bibliotekai perdavė T. Ivanausko įdukra Eleonora Baltuškevičienė (Ivanauskaitė).

Šiame turtingame archyve yra ir mums svarbus skyrelis „Paukščiai“. Svarbu paminėti, kad nemažai šių dokumentų nebuvo tyrinėti bei parodoje pristatomi pirmą kartą. T. Ivanausko fonde saugomi profesoriui adresuoti spalvingi ranka piešti kvietimai į „Paukščių dienas“, įvairūs straipsnių rankraščiai su autoriaus pastabomis bei taisymais, pavyzdžiui, „Paukščiai mūsų žiemos svečiai“, „Traukia paukščiai“, „Kaip paukščiai orientuojasi kelionėje“, datuojami XX a. 5–7 dešimtmečiais.

Fonde taip pat saugomos nuotraukos su T. Ivanausko augintiniais – krankliu Krumka bei gerve, taip meiliai vadinta Gervyte, Gervute. Šiuos augintinius T. Ivanauskas aprašo knygoje „Gamtininko užrašai“, išleistoje net trimis laidomis (1955, 1974, 1982). Pavyzdžiui: „Krumkai labai patikdavo, kai jai kasydavo pakaušį arba snapo pamatą – tai nuteikdavo jį taikingai, sakytum, hipnotizuodavo <...>. Krumka dažnai parnešdavo visokių radinių. Įsigydavo juos ne visuomet padoriu būdu – dažnai tiesiog pavogdavo.“ Tiesa, Krumkos likimas gana liūdnas: jis įskrido į aukšto bažnyčios pareigūno butą, kuriame padarė „tvarką“: išlaistė kvepalus, išbarstė pudrą, sulankstė brangią monstranciją (puošnų indą Ostijai įdėti). Vėliau, kaip rašė T. Ivanauskas, neapsikentusios Krumkos išdaigų, kiemo moterėlės jį tiesiog „nudėjo“. Gervytė taip pat mėgo išdaigas: „ji turėjo palinkimą nešioti, o kartais ir gadinti, įvairius žibančius daiktus – žirkles, peilius ir kitką, o sykį, pagrobusi iš staliaus metalinį metrą, išskrido toli į lauką“ („Gamtininko užrašai“, p. 77–83). Kiek vėliau, po pirmosios „Gamtininko užrašų“ laidos, T. Ivanauskas išleido ir atskirą knygelę, skirtą numylėtiems globotiniams. Tarp jų – ne tik anksčiau aprašyti išdaigininkai Krumka bei Gervytė, bet ir meškėnas Kukulis, stirnaitė Sigutė ir kiti. Visa tai aprašyta knygelėje „Mano augintiniai“ (pirmoji laida– 1966, antroji – 1974 metais).

Tarp dokumentų – korespondencija: laiškai su padėkomis, paklausimais dėl paukščių įsigijimo, moksleivių laiškeliai. Vienas jų – T. Ivanausko šalininko, ankstesniame skyriuje aptarto Vytauto Logmino laiškas, datuojamas 1954 metais, kuriame aprašomi startsakalių stebėjimo rezultatai. Tuo metu V. Logminui, būsimam ornitologui ir knygų autoriui, tebuvo 22 metai. Kiek vėlesni visiems puikiai žinomo gamtininko Selemono (Salemo) Paltanavičiaus, tuo metu 7 klasės mokinio, laiškeliai, datuojami 1970-aisiais. Viename jis teiraujasi, kaip tapti gamtininku, bei prašo pasiūlyti knygų. Antrajame Selemonas dėkoja už atsakymą ir gautas knygeles, pasakoja apie savo kolekcijas, taip pat klausia apie rastą paukščio lizdą – nori sužinoti, kas jo šeimininkas. 

Vrublevskių bibliotekos Bendrajame fonde saugomi T. Ivanausko ornitologiniai veikalai – jo ilgamečio darbo rezultatai – iki šiol skaitomi ir vertinami specialistų. Ir šiandien dažnai pažintinis paukščių vadovas prasideda nuo T. Ivanausko darbų aptarimo.

Ankstyviausi Vrublevskių bibliotekoje saugomi T. Ivanausko su paukščiais susiję leidiniai – „Mūsų paukščiai ir mokykla“  (1923) bei „Vadovėlis Lietuvos paukščiams apibūdinti su trumpu jų aprašymu ir 207 paveikslais“ (1931). Abu leidiniai skirti jaunajai kartai, mokykloms. Pirmasis – apie paukščių nykimą, jų apsaugą bei tarptautines patirtis. Šiame nedidelės apimties leidinyje pateikta vertingos literatūros apie paukščių apsaugą anglų bei vokiečių kalbomis, svarbesnių paukščių apsaugos įstaigų Londone, Berlyne, Niujorke, Kaune sąrašas. Antrasis parengtas, remiantis vokiškais šaltiniais, iš čia pasiskolinti ir piešinėliai, kuriuos, kaip nurodoma knygoje, spaudai parengti padėjo Zoologijos katedros preparatorius F. Jomantas. Knygos pradžioje T. Ivanauskas paaiškina, ką jis vadina Lietuvos paukščiais: tai „ne tik tos rūšys, kurios Lietuvoje peri, bet ir visos tos, kurios, perėdamos kituose kraštuose, per Lietuvą perskrenda, <...> ir tuos, kurie retkarčiais Lietuvoje apsilanko, ar tik atsitiktinai užklysta ir nors vieną sykį buvo pastebėti“ (p. 1). Knygoje pateikiami iliustruoti paukščių kūno matavimo būdai, paukščių šeimų apibūdinimai ir kita.

Vienas svarbiausių jo veikalų – trijų tomų iliustruotas darbas „Lietuvos paukščiai“ (1938–1955, antroji laida – 1957–1964 metais). Kaip T. Ivanauskas rašė pirmosios dalies pratarmėje, „Ligi šio nėra mūsų kalba rašyto veikalo, kuris duotų pilnutinį supratimą apie Lietuvoje gyvenančius paukščius“. Taip yra todėl, kad dauguma leidinių yra svetimomis kalbomis ir dažniau aprašomos svetur matomos paukščių rūšys. T. Ivanauskas pažymėjo, kad nė vienos tautos folkloras nėra toks „pilnas paukščių“, kaip mūsiškis, ir nė vienos kitos tautos liaudies dainos nemini tiek paukščių rūšių, kaip mūsų.

Pirmoje knygos dalyje T. Ivanauskas pateikia bendrąją teorinę įvadinę dalį apie paukštį, jo išvaizdą, gyvenimo būdą, papročius, apsaugą; vėliau eina specialioji dalis, kurioje aptariamos atskiros paukščių rūšys. Antroji ir trečioji knygos dalys yra pirmosios dalies tęsiniai, jose aptariamos kitos paukščių rūšys. 

Verta atkreipti dėmesį, kad T. Ivanausko fonde saugomi ir šio leidinio visų trijų tomų rankraščių originalai (F300-130, F300-135, F300-138, F300-141) su pastabomis ir taisymais. Taip pat įvairių asmenų laiškai dėl „Lietuvos paukščių“ knygų įsigijimo, liudijantys apie tokio leidinio reikalingumą ir svarbą.

Kiek vėliau T. Ivanauskas skyrė dėmesio vaikų literatūrai, pavyzdžiui, 1956 m. išleido knygą „Apie žvėris ir paukščius“, kurioje paprastai, patraukliai aprašė paukščių teikiamą naudą, keliones, išskyrė keletą populiaresnių naminių paukščių rūšių – vištą, pataršką, muskusinę antį, povą bei dvi būdingesnes paukščių rūšis – gandrą bei gegutę. Knygelė iliustruota V. Jankausko piešinėliais. 

Dar viena knygelė – mažiausiųjų auditorijai – „Ką paukšteliai gieda“ (1956). Tai jungtinis kelių autorių kūrinys, kurį T. Ivanauskas rengė su dailininko Antano Žmuidzinavičiaus dukra pedagoge Giedre Žmuidzinavičiūte-Gučiene (1913–2006) bei tapytoja, knygų iliustratore Ieva Naginskaite (1921–2012). Spalvingoje knygelė pateiktos 35 paukščių rūšys su piešinėliais, trumpu paukščio apibūdinimu bei dainelėmis.

1958 m. išleistas šio skyriaus pradžioje jau minėtas „Gamtos kalendorius“, kurio įžangoje T. Ivanauskas aprašo savo susidomėjimą gamta vaikystėje, trumpai aptaria astronomiją, po to rašo apie gamtos cikliškumą, jos kaitą, bėgant mėnesiams. 

Galiausiai, jau po T. Ivanausko mirties, išleista knyga „Pasaulio paukščiai“ (1971; antroji laida – 1981). Remiantis savo stebėjimais ekspedicijų po pasaulį metu, knygoje pateikiama sisteminė pasaulio paukščių apžvalga, pristatomi įvairių paukščių ypatumai, jų gyvenimo būdas, geografinis paplitimas, žmonėms paukščių teikiama nauda. Antrasis papildytas knygos leidimas išėjo su V. Logmino pratarme bei nuotraukomis.

 

Be abejo, Tado Ivanausko palikimas ir jo darbų apimtys sunkiai pamatuojami, o šiame skyriuje aptariama tik dalis jo nuveiktų darbų, tiriant paukščius.