Įvadas

2022 m. vasario 24 d. Rusijos invazija į Ukrainą privertė suklusti visą pasaulį. Ši data visam laikui paliks pėdsaką kiekvieno mūsų atmintyje. Pastarieji įvykiai privertė atsigręžti į istorinius Lietuvos ir Ukrainos ryšius, bendrą kultūrinį paveldą, per amžius išlaikytą siekį nepasiduoti agresoriui, kuris bėgant šimtmečiams, liko toks pats.

Visa tai skatino prisidėti ne tik daiktiškai – teikiant humanitarinę ir ekonominę pagalbą, ginklus, – bet nepamiršti ir dvasinių poreikių. Muziejai, galerijos ir bibliotekos kvietė į parodas, renginius, skatinta ukrainietiškų knygų leidyba, vertimai. Prisimintos istorinės asmenybės, palikusios ryškų pėdsaką Lietuvos ir Ukrainos istorijoje.

Per beveik dvejus karo metus radosi daugybė Ukrainą palaikančių medžiaginių ir dvasinių sumanymų. Su knygomis susijusių – ne ką mažiau. Bibliotekos savitai ir kūrybiškai išnaudojo šias galimybes, pavyzdžiui, iš  žmonių rinko knygas ukrainiečių kalba ir šias perdavinėjo skaityti karo pabėgėlius priglaudusiems centrams, atrinko geltonus ir mėlynus knygų viršelius ir iš jų kūrė menines instaliacijas, Lietuvos verslininkai, privatūs fondai pirko ir vežė knygas iš Ukrainos. Bibliotekos, leidyklos, knygynai noriai kvietė ukrainiečių rašytojus pristatinėti savo kūrybą. Knygų mugėje pirmą kartą radosi net keletas ukrainietiškų stendų – salelių, kviečiančių susipažinti su pripažinimą pelniusiais autoriais ir tuo pačiu aukoti. Nuo karo pradžios pastebimai šoktelėjo knygų, susijusių su Ukraina, leidyba. Išaugo poreikis versti grožinę ukrainiečių literatūrą į lietuvių kalbą, suklestėjo atsiminimų žanras – betarpiški karo korespondentų, savanorių, civilių liudijimai. Pirmą kartą Lietuvos ir Ukrainos leksikografijos istorijoje išleistas dvikalbis ukrainiečių–lietuvių kalbų žodynas – svarbus ir ypač reikalingas šiandienos įvykių sūkuryje.
Ne išimtis ir Vrublevskių biblioteka – rinko lėšas, kvietė ukrainiečius tapti Bibliotekos skaitytojais, eksponavo su Ukraina susijusius leidinius. Dokumentų konservavimo ir restauravimo skyriuje pradėjo dirbti iš Kyjivo atvykusi ir nuo karo prieglobstį radusi restauratorė Olena, su Biblioteka ryšį palaikiusi dar iki karo pradžios. Ant Bibliotekos fasado suplėvesavo Ukrainos vėliava – simbolinis protestas prieš Rusijos agresiją ir kartu palaikymo ženklas kovojančiai Ukrainai.

Šios parodos tikslas gana ambicingas – tai bandymas į vieną vietą surinkti knygas apie Ukrainą. Ir iki šiol bandymų sudarinėti ukrainistikos knygų sąrašus buvo nemažai, pvz., „Ukrainiečių rašytojų knygos lietuvių kalba“, „Knygos iš Ukrainos ir apie ją“, „Geriausios knygos apie Ukrainą ir Rusiją: istoriko rekomendacijos“, „Pažinkime ukrainiečių vaikų literatūrą“, „Knygiukai ukrainiečių kalba“. 
Vrublevskių bibliotekos parengtas sąrašas – aprėpiantis platų temų lauką, apimantis beveik du šimtus reikšmingiausių Bibliotekoje saugomų leidinių, kurių chronologija siekia net LDK laikus.

Šis sąrašas nėra baigtinis. Rengiant parodą jis nuolat plėtėsi, atrandant vis naujų autorių, įterpiant naujas knygas, aktualizuojant ir iškeliant jau primirštus ukrainiečių literatūros milžinus. Sąmoningai neeksponuojami rankraščiai, nes jie parodos apimtį dar gerokai išplėstų. 

Paroda apima šias temas (skyrius): Ukrainos istoriniai kontekstai (Lietuvos–Ukrainos istoriniai ryšiai), kultūrinė ir dvasinė Ukrainos aplinka (Lietuvos–Ukrainos kultūriniai ir dvasiniai dialogai), Ukrainos religija (Unitai Lietuvoje), Ukrainos švietimas (Lietuvos ir Ukrainos moksliniai ryšiai) bei Ukraina šiandien (Lietuva remia Ukrainą). 

Vrublevskių biblioteka bendradarbiavo su trimis Ukrainos institucijomis – Nacionaline Kyjivo biblioteka, Charkivo universiteto centrine biblioteka, Lvivo Vasilijaus Stefaniko biblioteka. Iš šių bibliotekų buvo nuolat gaunama įvairių mokslinio pobūdžio spaudinių – tęstinių leidinių, bibliotekų leidžiamų knygų, Mokslų akademijos leidinių. Pastaruoju metu tarpinstituciniai mainai dėl force majeure vyko vangiai, o fondai daugiausiai buvo pildomi naujomis Lietuvos leidyklų leidžiamomis knygomis.

Be kita ko, proveniencijos ant senųjų knygų liudija, kad ukrainistikos knygų lentynas pildė leidiniai, atkeliavę su asmeninėmis bibliotekomis: Mykolo Giedraičio, Mykolo Biržiškos, Stanislovo Didžiulio, taip pat Marijonų vienuolyno bibliotekų. Nemažą dalį turimų leidinių buvo sukaupęs ir pats Tadas Vrublevskis, pirkęs knygas iš grafų, nuskurdusių bajorų. Tokiu būdu į jo rankas pateko proginis kūrinys „Capitolium perennis gloriae“ („Amžinosios šlovės kapitolius“), sukurtas lotynų kalba ir skirtas pašlovinti 1690 m. iškilmingai į Kyjivo miestą atvykstantį Kairiakrantės Ukrainos Zaporožės kazokų kariuomenės etmoną Ivaną Mazepą. Ši panegirika įrašyta į UNESCO programos „Pasaulio atmintis“ dokumentinio paveldo registrą ir yra vienintelis žinomas šios knygos egzempliorius. Antraštiniame šio leidinio lape aiškiai rudu rašalu įrašytos trys didžiosios raidės M. P. P. Tokie inicialai galėjo priklausyti matematikui, bibliografui, turėjusiam turtingą asmeninę biblioteką, Mykolui Pelkai-Polinskiui (1784–1848). Po jo mirties paveldėtojai dalį knygų padovanojo Vilniaus mokslo ir meno muziejaus draugijos bibliotekai, kurios dalį ir nupirko T. Vrublevskis. Ne veltui Vrublevskių biblioteka pradėta vadinti Ukrainos paveldo saugotoja, ji įtraukta ir į Neakivaizdinio Vilniaus ekskursijas. Pavyzdžiui, ekskursija „Ukrainiečių istorijos perlai Vilniaus mieste“ nurodo, kad pirmoji maršruto stotelė ir yra Vrublevskių biblioteka – su Ukrainos istorija susijusių rašto paminklų saugotoja. Pati Biblioteka įsikūrusi Tiškevičių rūmuose, kuriuos pasistatydino LDK Slavutos dvare (dab. Ukrainos teritorijoje, ukr. Славута, lenk. Sławuta) gimusi Klementina Potockytė-Tiškevičienė. 

Kai Rusijos pareigūnai imasi sunkiai suvokiamų veiksmų – okupuotose teritorijose degina ukrainietiškus istorijos vadovėlius, knygas apie 2014 m. Maidano įvykius, kitą literatūrą, neatitinkančią Kremliaus pasiūlyto istorijos pasakojimo, kai Lietuvoje vykdomos hibridinės atakos, brukant propagandinę literatūrą su klaidinančia informacija apie sukeltą agresyvų karą, Vrublevskių biblioteka saugo Ukrainos kultūrinį paveldą bei dabartinę šalies istorijos, kultūros, mokslo literatūrą. Kaip yra pasakęs Lietuvos dailės muziejaus direktorius ir kultūros vertybių gelbėjimo iš kariaujančios Ukrainos iniciatyvų autorius dr. Arūnas Gelūnas: „Knyga – valstybės civilizuotumo liudijimas“.

Parodą parengė Lina Anušauskienė ir Rūta Kazlauskienė.
Tekstų autorė Lina Anušauskienė.
Medžiagą skenavo Alfredas Kulingauskas.
Vaizdinę medžiagą parengė Vika Petrikaitė.
Redagavo dr. Giedrė Miknienė, dr. Artūras Judžentis.
Medžiagą į internetą įkėlė Audronė Steponaitienė.

XVII a. Kyjive lotynų kalba išleistas leidinys įtrauktas į UNESCO programos „Pasaulio atmintis“ nacionalinį registrą, pripažintas regioninės reikšmės dokumentinio paveldo objektu (registracijos Nr. 65).

Šiuo leidiniu siekta pagerbti Kairiakrantės Ukrainos Zaporižios kazokų kariuomenės vadą Ivaną Mazepą (1639–1709) – iškilią asmenybę, palikusią ryškų pėdsaką Abiejų Tautų Respublikos istorijoje. Dėl priešiškumo Rusijos carų politikai Ivano Mazepos atminimas iki pat nepriklausomos Ukrainos atkūrimo XX a. pabaigoje buvo trinamas iš visuomenės atminties. Dėl šios priežasties mūsų dienas pasiekė labai nedaug vienalaikių jį mininčių dokumentų. Panegirika „Amžinosios šlovės Kapitolijus“ yra ankstyviausias literatūrinis šios iškilios asmenybės portretas. Tai vienintelis pasaulyje žinomas sveikas leidinio egzempliorius.

Daugiau apie šią bibliografinę retenybę: http://elibrary.mab.lt/handle/1/21972