Lietuvos ir Ukrainos kultūriniai bei dvasiniai dialogai

Apie Lietuvos ir Ukrainos kultūrinius ryšius žinome jau nuo LDK laikų. Bendram paveldui skirtos atskiros studijos, pavyzdžiui, minėta dr. G. Kirkienės ir A. Bumblausko sudaryta knyga lietuvių ir ukrainiečių kalbomis „Ukraina: Lietuvos epocha 1320–1569“. Tačiau šiame parodos skyriuje daugiau dėmesio skirta XIX–XX a. laikotarpiui, kurio leidinių Bibliotekoje gausiau. Lietuvos ir Ukrainos kultūrinių ryšių temą pristato du nedidelės apimties leidiniai: 1989 m. Skaidros Kulakauskienės sudarytas „Vilnius–Lvovas: kultūriniai ir moksliniai ryšiai (XIX a. pr. pusė): retų spaudinių, rankraščių, graviūrų, piešinių, akvarelių, tapybos parodos katalogas“ ir 1996 m. Severino Vaitiekaus trikalbis leidinys „Ukrainiečiai Lietuvoje = Украiнцi в Литвi“, išryškinantis demografinius rodiklius, švietėjišką ir kultūrinę ukrainiečių veiklą Lietuvoje. S. Kulakauskienės leidinyje pabrėžiama, kad XIX a. pirmojoje pusėje abiejų tautų santykiai klostėsi, veikiant naujoms politinėms aplinkybėms: Vakarų Ukrainoje feodalinį Lenkijos valdymą pakeitė Austrijos režimas, o Lietuva iki pat Pirmojo pasaulinio karo kentėjo Rusijos imperijos jungą. Abi tautas vienijo bendras siekis – kovoti už savo kultūrą, kalbą, literatūrą ir meną. 1948 m. Juliaus Būtėno straipsnyje „Ukrainiečių literatūra mūsų periodikoje“ (Literatūra ir menas, 1948 m. vasario 4 d.) sakoma: „lietuvių susidomėjimas ukrainiečių tautos visuomeniniu gyvenimu ir literatūra pastebimas nuo XIX a. pabaigos. Abiejų tautų bendras likimas carinėje priespaudoje, abiejų tautų prasidėjęs demokratinis judėjimas rodo daug bendrų bruožų“.

XIX a. pradžioje didžiulį poveikį knygų leidybai turėjo Juozapas Zavadskis (1781–1838), 1805 m. šalia Vilniaus universiteto įkūręs spaustuvę ir leidyklą, žinomą „Juozapo Zavadskio Vilniuje“ vardu. Nuo vaikystės J. Zavadskis mokėsi retorikos, baigė poligrafijos (knygų dauginimo mokslo) specialybę Leipcige ir Vroclave, dirbo įvairiuose knygynuose. Ši spaustuvė savo knygas platino per įvairius knygynus, tarp jų ir Lvivo. S. Kulakauskienė teigia, kad knygų mainuose svarbų vaidmenį atliko asmeniniai J. Zavadskio, T. Gliuksbergo, A. Marcinovskio ir kitų kolegų iš Lvivo – K. B. Pfafo, Petro ir Franco Pilerių, Baltramiejaus ir Kajatono Jablonskių, K. Vildo ir J. Milikovskio ryšiai. Visi jie buvo eruditai, plačių pažiūrų, mokėjo daug kalbų.

Bibliotekos fonduose saugomas Zavadskių šeimos archyvas (F158), datuojamas 1805–1940 m. Jame įvairūs susirašinėjimo dokumetai knygyno ir knygų leidybos klausimais. Negalime nepaminėti J. Zavadskio sūnaus Adomo Zavadskio (1814–1875), 1838 m. testamentu paveldėjusio ir į savo rankas perėmusio tėvo verslą, indėlio į knygų mainus ir prekybą. Bibliotekos fonduose saugoma A. Zavadskio korespondencija liudija apie gyvą susirašinėjimą tarp Kyjivo ir Vilniaus. Tarp adresatų galime aptikti 1853 m. Lucko vyskupo Kasparo Borovskio laišką su prašymu atsiųsti religinių knygų iš Zavadskio knygynų Vilniuje ir Lvive (F7-564). Taip pat – 1859 m. Leono Idzikovskio, Kyjivo knygyno savinininko ir vedėjo laiškas, kuriame pranešama apie Kyjive atidaromą knygyną, siunčiama keletas veikalų ir tariamasi dėl knygų komplektavimo (F7-643).

1856–1859 m. laikotarpiu rašytas kompozitoriaus, ukrainiečių liaudies dainų leidėjo Antono Kocipinskio (Kocipinski) laiškas A. Zavadskiui (F7-680). 1861 m. Jono Grinevičiaus iš Panevėžio laiškas A. Zavadskiui su prašymu atsiųsti Kyjive išleistą farmakologijos veikalą (F7-640). Panašu, kad visa Zavadskių šeima buvo įsitrauksi į knygų mainų ir leidybos pasaulį, mat ir kitas J. Zavadskio sūnus – Juozapas Zavadskis – kartu su tėvu Kyjive atidarė knygyną ir spaustuvę.

Bibliotekoje saugoma J. Zavadskio spaustuvėje spausdintų T. Ševčenkos knygų iš serijos „Pavyzdinė biblioteka“: „Думкы и писни : з „Кобзаря“, „Катерына: поэма“ ir pan., datuojamų XX a. pradžia. 

Su Taraso Ševčenkos kūryba lietuvius pirmas plačiau supažindino Liudas Gira. Simboliškai, suėjus 50-iai metų po baudžiavos panaikinimo, jis į lietuvių kalbą išvertė ir 1912 m. Seinuose išleido kūrinį „Taraso Ševčenkos eilių vainikėlis“. 1964 m. Vladas Abramavičius išleido nedidelės apimties leidinį „Tarasas Ševčenka ir Vilnius“. Čia sakoma, kad T. Ševčenka į Vilnių atvyko 1829 m. ir tarnavo pas didiką Engelhartą (Engelhardt) tik ką pastatytuose Generalgubernatoriaus rūmuose (dab. Prezidentūra). Greit buvo pastebėti jaunuolio meniniai gebėjimai ir talentas. T. Ševčenkos kūrybinę gyslelę galėjo įvertinti ir Vilniaus universiteto profesorius ir dailės pedagogas Jonas Rustemas (1762–1835), mokęs garsųjį ukrainiečių dainių dailės subtilybių.

1988 m. T. Ševčenkos, ukrainiečių rašytojos, vertėjos Lesios Ukrainkos (1871–1913) (ukr. Леся Українка), vaikystėje susirgusios kaulų tuberkulioze ir 1887 m. besigydžiusios Druskininkuose, ir Ivano Franko (ukr. Іван Франко) (1856–1916) – ukrainiečių rašytojo, kūrusio ukrainiečių, lenkų, vokiečių kalbomis, bendravusio su J. Šliūpu, J. Basanavičiumi, kūryba buvo įtraukta į „Pasaulinės literatūros bibliotekos seriją“ kaip būdingiausi XIX–XX a. pradžios klasikinės ukrainiečių poezijos pavyzdžiai. Bibliotekos fonduose saugoma ir 1906 m. I. Franko parašyta apysaka „Ant dugno“, išversta Prano Paršaičio-Siūlelio ir spausdinta „Vilniaus žinių“ spaustuvėje. Kai kurie šaltiniai teigia, kad ši knyga buvo pirmoji iš ukrainiečių į lietuvių kalbą išversta knyga, nors J. Būtėno straipsnyje įtikinamai pagrindžiama, kad T. Ševčenkos vertimų į lietuvių kalbą pasirodė dar 1890 metais, kai „Vienybėje Lietuvininkų“ (40 nr.) buvo išspausdintos J. Andziulaičio-Kalnėno išverstos Ševčenkos eilės. 
T. Ševčenkos kūryba nepraranda aktualumo ir šiandien. 2014 m. UNESCO iniciatyva buvo minimoms 200-osioms T. Ševčenkos mirties metinėms. Ta proga Vladas Braziūnas išvertė, o leidykla „Baltia-Druk“ Kyjive išleido dar vieną „Kobzarius“ leidimą.

Atskirai verta paminėti Vrublevskių bibliotekos bendrajame fonde aptiktą knygą „Dniestro undinė“ (ukr. „Русалка Днестровая“) – laikomą itin retu ir per stebuklą išlikusiu egzemplioriumi. Knygos tiražas siekė 1 tūkst. egzempliorių, iš kurio dalis konfiskuota ir sunaikinta, tik ką jai išėjus. Nors per daug ir nesistengta rasti šios knygos pėdsakų kitose Lietuvos bibliotekos, tačiau Vilniaus universiteto ir Martyno Mažvydo bibliotekų elektroniniuose kataloguose jos nėra. Šios knygos proveniencijos rodo, kad ji priklausė bent kelioms institucijoms: Austrijos-Vengrijos imperijos laikotarpiu knyga paženklinta Lembergo universiteto bibliotekos ženklu (Lembergu vadintas dab. Lvivas), vėliau priklausomybės ženklai liudija ją priklausius Lituanistikos instituto bibliotekai. Nors ir nėra tiksliai žinoma, kada ir kaip knyga atsidūrė Lietuvoje, tačiau viena aišku – egzempliorius išsamiau netyrinėtas, mat lapai sulipę, knygos blokas ne iki galo supjaustytas. 

Prie šios knygos leidybos prisidėjo Markianas Šaškevičius, Ivanas Vagilevičius ir du paskutinius savo gyvenimo dešimtmečius Vilniuje pragyvenęs ir čia palaidotas ukrainiečių unitų kunigas, rašytojas ir mokslininkas Jakovas Holovackis (1814–1888). I. Franko šią knygą yra pavadinęs revoliucine literatūra. Šis almanachas ukrainiečių kalba, buvo parengtas Lvive ir išleistas Budapešto universiteto spaustuvėje 1837 m. Į ją surinktos liaudies dainos, vietos tarme rašyti eilėraščiai, straipsniai istorine tematika. Šio almanacho tikslas – atgaivinti ukrainiečių nacionalinę kultūrą. Tuometinė Austrijos imperijos valdžia uždraudė šį kūrinį dėl aiškių patriotinių idėjų, todėl liepta visą šios knygos tiražą konfiskuoti, o vėliau ir sunaikinti.

2022 m. Norvegijoje buvo išleista ukrainiečių liaudies poezijos rinktinė „Dråpen som gjør livstreet grønt“, kurią sudaro trisdešimt įvairaus laikotarpio eilėraščių, kiekvienas kūrinys papildytas komentarais, istoriniu kontekstu, simbolių paaiškinimu ir pan. Dalis eilėraščių atrinkti būtent iš knygos „Dniestro undinė“. Knygos autorius – novelistas, poetas, vertėjas Erlingas Kitelsenas (Erling Kittelsen) gilinosi į seniausią Ukrainos poeziją, tuo tikslu ne kartą lankėsi Ukrainoje.

Apie ukrainiečių integraciją 

1928 m. žymi svarbų įvykį – Kaune įsikūrė Lietuvių–ukrainiečių draugija, kuriai pirmininkavo Mykolas Biržiška. Draugija siekė supažindinti lietuvius su Ukrainos istorija, kultūra, stiprinti lietuvių ir ukrainiečių bendradarbiavimą. Draugija turėjo chorą, rengdavo koncertus, spektaklius. 

Draugija siekia supažindinti lietuvius ir ukrainiečius su abiejų tautų kultūriniu, ekonominiu ir politiniu gyvenimu. To tikslo siekdama Draugija informuoja Lietuvos visuomenę per spaudą ir radiją apie ukrainiečių gyvenimą, ruošia įvairias paskaitas, koncertus, mini žymesnius ukrainiečių veikėjus, mini svarbias Ukrainos gyvenimo sukaktuves, palaiko santykius su ukrainiečių laikraščiais. Lietuvių ukrainiečių bendradarbiavimas dideliu mastu varomas Amerikoje, Kanadoj ir Brazilijoj; daug šioj srity dirbama Prahoje, Vienoje ir Berlyne, okupuotoj Lietuvos sostinėj Vilniuj ir daugely kitų vietų. Iniciatyvos daugiausia rodo lietuvių ir ukrainiečių studentai.
(Lietuvių–ukrainiečių draugijos žinios. Informacinis biuletenis. Kaunas: Atkočiūno spaustuvė, 1932, nr.1, p. 4.)

1932 m. pradėtas leisti mėnesinis periodinis leidinys „Lietuvių – ukrainiečių draugijos žinios“. Jame buvo galima pasiskaityti apie reikšmingas literatūrines ir istorines asmenybes, pvz. T. Ševčenką, I. Franko, I. Mazepą, B. Chmelnickį; buvo apžvelgiamos svarbiausios politinės aktualijos; socialinė-ekonominė padėtis; pateikiama įvykių kronika: politinės bylos, padėtis Lenkijos valdomose ukrainiečių teritorijose, skelbiama apie ukrainiečių dalyvavimą pasaulinėse parodose. Bibliotekos fonduose saugomi 1932–1935 m. laikotarpiu leisti žurnalo numeriai. Draugijos veikla nutrūko 1940 metais, kuomet buvo uždrausta visų organizacijų veikla. Nutrūko ir informacinio biuletenio leidyba. 
Tuo pačiu pavadinimu, tik jau Lvive Ukrainos lietuvių draugijos pastangomis dabartiniais laikais pradėtas leisti atnaujintas žinynas, rengiamas Lvivo M. K. Čiurlionio lituanistinės mokyklos. Bibliotekos fonduose saugomi du šio atnaujinto leidinio egzemplioriai, t. y. 2008 m. nr. 1 (18) ir 2010 nr. 2 (19).

1934 m. sausio mėn. 9 d. įregistruoti Lietuvos ukrainiečių švietimo-kultūros draugijos įstatai. Draugijos įstatai lietuvių ir ukrainiečių kalbomis į Biblioteką pateko su Marijonų vienuolijos Romoje biblioteka. 

Draugija siekia jungti lietuvius ir ukrainiečius glaudesniam bendravimui, ugdyti ir platinti lietuvių ir ukrainiečių liaudies meną ir šelpti beturčius ukrainiečius. 
(Lietuvių Ukrainiečių Švietimo-Kultūros Draugijos ĮSTATAI. Kaunas: S. Neimano spaustuvė, 1934 m.)

1988 m. susibūrė Vilniaus ukrainiečių bendrija, o po metų įkurta Lietuvos ukrainiečių bendrija. Pagal Tautinių mažumų departamento prie LR Vyriausybės duomenis, 2000 m. pabaigoje įkurta Lietuvių ir ukrainiečių istorikų asociacija, kurios tikslas – tyrinėti Šv. Bazilijaus Didžiojo ordino istoriją. Tyrimų rezultatai 2001–2011 m. laikotarpiu buvo apibendrinti 10 tarptautinių mokslinių praktinių konferencijų. Šiuo metu Lietuvoje aktyviai veikia apie 15 ukrainiečių tautinių mažumų organizacijų: Vilniaus ukrainiečių bendrija, Klaipėdos ukrainiečių kultūros ir švietimo centras „Rodyna“, Kauno ukrainiečių bendrija ir kitos. 2004 m. Ukrainos teisingumo ministerijoje oficialiai įregistruota Ukrainos lietuvių bendruomenė (ukr. Громада литовців України) − Ukrainoje gyvenančius lietuvius vienijančių organizacijų sąjunga.

Pasak autorių kolektyvo sudaryto leidinio „Naratyvų labirintuose: Lietuvos ir Ukrainos muziejų patirtys“ (2019), „paskutiniu dešimtmečiu Lietuvos ir Ukrainos istorijos, kultūros, paveldo bendrystės paieškos išgyvena tam tikrą pakilimą“. Noriai finansuojami dvišaliai mokslininkų projektai, pavyzdžiui, „Muziejus kaip vyraujančių ir alternatyvių naratyvų polilogo erdvė: nuo teorijos link praktikos“. Šiuo tyrimu siekta išsiaiškinti, kaip skirtinga posovietinė patirtis atsispindi muziejuose Lietuvos ir Ukrainos naratyvuose. Ne veltui šiandien daug kalbama ir apie kolektyvinę atmintį, atminties įamžinimą, nes, pasak Alvydo Nikžentaičio ir Michalo Kopcynskio knygos „Atminties kultūrų dialogai: Ukrainos, Lietuvos, Baltarusijos erdvėje“, „bendra atmintis kuria istoriją“. Tiek Lietuva, tiek Ukraina nieko nepamiršo, atmintyje dar gyva okupanto priespauda, suvaržymai įvairiose gyvenimo srityse. 

Vis daugiau dėmesio skiriama ir kultūros politikos formavimui, jis apibrėžtas ir įstatymų, pavyzdžiui, 2019 m. LR Seimo priimtas kultūros politikos pagrindų įstatymas, kuris skelbia: „gerbiamos asmens ir bendruomenių teisės į kultūrinį tapatumą, dalyvavimą kultūroje ir savirealizaciją“. 

2019 metais, dar iki pandemijos sukeltų nepatogumų ir Rusijos sukelto karo Ukrainoje, bendradarbiaujant Lietuvos ir Ukrainos ambasadoms, Lietuvos nacionaliniam dailės muziejui ir Ukrainos nacionaliniam istorijos muziejui, kilo mintis į Lietuvą atvežti didelio masto istorinių ir kultūrinių artefaktų-lobių parodą. Nuo derlingumo deivių molinių atvaizdų, skitų aukso – iki visiškai nesenų įvykių – Maidano revoliuciją liudijančių eksponatų. Bibliotekos fonduose saugomas 2020 m. išleistas dvikalbis šios parodos katalogas „Ukrainos civilizacijos: nuo Tripolės kultūros, skitų aukso iki Maidano iš Ukrainos nacionalinio istorijos muziejaus rinkinių“.

Galima teigti, kad 2022 m. vasaris, kai Rusija prieš Ukrainą pradėjo plataus masto karą, buvo tarpinstitucinio bendradarbiavimo lūžio taškas. Noriai keičiamasi patirtimi, žiniomis, įgūžiais visose srityse. Dažnai išimties tvarka, spaudžiant aplinkybėms ir jaučiant įtampą dėl kultūros vertybių likimo, Lietuvos muziejai priglaudė ne vieną parodą, pavyzdžiui, Vadovų rūmuose eksponuota paroda „Baroko skulptūros mistika: Johanas Georgas Pinzelis ir kiti XVIII a. Lvivo meistrai“, 2023 m. „Lvivas sveikina Vilnių. Europos tapybos šedevrai iš Lvivo nacionalinės Boryso Voznyckio dailės galerijos“, šių parodų pagrindu parengti katalogai, saugomi ir Vrublevskių bibliotekos fonduose.

Jaučiamas pakilimas ir knygų leidyboje. Siekiant betarpiško ryšio, mokomasi ukrainiečių kalbos. Pavyzdžiui, Vilniaus universitetas siūlo galimybę rinktis ukrainistikos studijas, kurių tikslas– pažinti Ukrainą iš tarpkultūrinės ir tarpdalykinės perspektyvos ir išmokti bendrauti ukrainiečių kalba. Tai padaryti neabejotinai palengvins ir 2022 m. išleistas Mažasis ukrainiečių–lietuvių kalbų žodynas. Anot prof. dr. Zinaidos Pacholok (Зинаида Пахолок), nepaisant glaudžių tarpinstitucinių Ukrainos ir Lietuvos santykių, ypač trūksta dvikalbių verčiamųjų žodynų, reikalingų rengiant būsimuosius specialistus, orientuotus į įvairialypį dvišalį bendradarbiavimą. Siekiant plėtoti ir skatinti dvišalį bendradarbiavimą mokslo ir technologijų srityje, Lietuvos mokslo taryba ir Ukrainos švietimo ir mokslo ministerija kas dvejus metus skelbia paraiškų konkursus mokslo tyrėjų projektams finansuoti. Štai 2015 m.  Lietuvos vertėjų sąjungos parengtas projektas „2015 – ukrainiečių literatūros metai“. Tuo metu Šiaurės Atėnuose skelbtame straipsnyje „Mūza yra mūsų pusėje“ priminta, kad M. Mažvydo biblioteka sudarinėjo iš ukrainiečių kalbos išverstų knygų sąrašą, kurį tuo metu sudarė 121 pozicija.

Iki šiol daugiau dėmesio skirta istorikų parengtoms mokslinėms studijoms ir jų vertimui į ukrainiečių kalbą, nei kitų darbų vertimams. Nenuostabu, mat šie vertimai dažniausiai būdavo didesnių projektų dalis, o jiems reikia didesnių laiko ir finansinių išteklių. Kiti leidiniai – tai veikiau pavienės ir vietinės iniciatyvos. Malonią išimtį sudaro 2008 m. išėjęs Čiurlionio albumas, išleistas ukrainiečių–rusų–gruzinų–lietuvių kalbomis, kurio leidimą globojo tuometinis Nepaprastasis ir įgaliotasis Ukrainos ambasadorius Lietuvai Borisas Klimčiukas.