Lietuvos ir Ukrainos istoriniai ryšiai

„Senovės negriauname, naujovių neįvedame“ (Kunigaikščių posakis)

Lietuvos ir Ukrainos santykiai – sudėtinga tema, jiems skiriamo istorikų dėmesio pagausėjo dar visai neseniai. Bene labiausiai į Lietuvos ir Ukrainos istoriją įsigilinę Lietuvos istorikai – doc. dr. Genutė Kirkienė, tirianti Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (toliau – LDK) istoriją, aktyviai dalyvaujanti stiprinant Lietuvos ir Ukrainos ryšius, prof. dr. Alfredas Bumblauskas, prof. dr. Raimonda Ragauskienė, inicijavę ne vieną reikšmingą projektą, sudarę dvikalbius kolektyvinius Lietuvos ir Ukrainos istorikų leidinius, kuriuose nagrinėjama sudėtinga abiejų tautų praeitis, pavyzdžiui, knygoje „Ukraina: Lietuvos epocha 1320–1569“, kuri ukrainiečių kalba išėjo 2009 metais, o lietuviškai – 2010 metais. Ji buvo išrinkta geriausia 2009 metų istorinio pobūdžio knyga Ukrainoje.

Solidžiose studijose aptariama paini abiejų tautų istorija, bendras paveldas, didikų giminės (Radvilos, Ostrogiškiai, Višnioveckiai, Olelkaičiai-Sluckiai), Ukrainos žemių priklausomybė LDK (Kyjivas, Voluinė, Podolė ir t. t.) ir nepelnytai primiršta „lietuviškoji epocha“, kurią užgožė vėliau sekusi priklausomybė Lenkijos karalystei, Rusijos imperijai, o dar vėliau – Sovietų Sąjungos jungui.

Nemenkas ukrainiečių istorikų būrys bendradarbiavo, rengiant abiem šalims reikšmingus leidinius. Lietuvos ir Ukrainos istorinius ryšius tyrinėja medievistė, Istorijos instituto Ukrainoje istorikė Olena Rusina, kiek ankščiau išleidusi monografiją „Украïна пiд татарами i Литвою“ (1998). Ši knyga – išimtinis atvejis, kai nagrinėjamas LDK ir lietuviškasis laikotarpis. Taip pat vienas iškiliausių medievistų, „lituanistas“ dr. Feliksas Šabuldo, svarbios lituanistikai monografijos („Земли Юго-Западной Руси в составе Великого княжества Литовского“, 1987) autorius, žymus Ukrainos Mėlynųjų Vandenų mūšio tyrinėtojas, apdovanotas ordinu „Už nuopelnus Lietuvai“. Minėtini ir kiti istorikai: dr. Borisas Čerkasas, dr. Petras Sasas, dr. Igoris Teslenka ir kiti. 

Verčiant mokslinius tekstus iš ukrainiečių kalbos, ne kartą talkino istorijos entuziastas, vienas iš Ukrainos bendruomenės Lietuvoje steigimo iniciatorių Vasilis Kapkanas. Baigęs inžinieriaus studijas Kyjivo politechnikos institute ir televizijos žurnalistikos specialybę Vilniaus universiteto Žurnalistikos fakultete, V. Kapkanas šiuo metu dirba Vilniaus Švč. Trejybės bažnyčios savaitraščio „Parapijos žodis“ ukrainiečių kalba redaktoriumi.

Didžiulis indėlis leidžiant istorinio pobūdžio knygas įdėtas Virginijaus Strolios – vadovavusio leidyklai Ukrainoje Baltia-Druk (Балтія-Друк), veiklą vykdžiusiai 1997–2022 metais, kol ji dėl Rusijos spaudimo ir pradėto karo prieš Ukrainą nutrūko. 

Virginijus Strolia – verslininkas, mecenatas, leidėjas, Ukrainos garbės ambasadorius. Už Lietuvos ir Ukrainos istorinių ryšių puoselėjimą ir sklaidą apdovanotas Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerijos garbės ženklu „Lietuvos diplomatijos žvaigždė“ (2012 m.). Už projekto „Knygos be sienų“ veiklų organizavimą ir paramą Ukrainos karo pabėgėlių vaikams – Olenos Zelenskos padėka (2022 m.).
Leidykla Baltia-Druk, bendradarbiaudama su Lietuvos užsienio reikalų ministerija, parengė ir išleido seriją studijų-albumų ukrainiečių kalba apie LDK, bendrą Lietuvos ir Ukrainos istorinį paveldą ir reikšmingiausias LDK didikų gimines. Kone visi šie leidiniai įvertinti aukščiausiais apdovanojimais tiek Ukrainoje, tiek Lietuvoje. 

2011 m. išleista kolektyvinė lietuvių, ukrainiečių ir baltarusių studija „Žalgirio mūšis – tautų mūšis“ (ukr. Грюнвальдська битва – битва народів), kurioje aprašomi šešių amžių senumo įvykiai, kai Žalgirio mūšyje į akistatą stojo Vokiečių ordino, Lenkijos karalystės ir LDK, kurios sudėčiai XV a. dar priklausė ir dalis dabartinių Ukrainos bei Baltarusijos žemių, kariuomenės. 2012 m. ši knyga Ukrainos „Metų knygos“ rinkimuose tapo vienos iš trijų nominacijų – „Už indėlį ugdant jaunąją kartą“ („За сприяння у вихованні підростаючого покоління“) – nugalėtoja. 

2011 m. išleista kita knyga – „1621 m. Chotyno mūšis – mūšis dėl Vidurio Europos“ (ukr. „Хотинська битва 1621 – битва за Центральну Європу“). Už šią knygą 2013 m. suteikta Ukrainos prezidento premija. Ši studija skirta Lenkijos, Lietuvos ir Ukrainos ginkluotųjų pajėgų triumfui prie Chotyno prieš nuožmią Osmanų imperiją. Nors jungtinei LDK kariuomenei vadovavo didysis etmonas Jonas Karolis Chodkevičius, tačiau, žinoma, šis leidinys pirmiausia skirtas Ukrainos skaitytojui, tad nenuostabu, kad jame daugiau dėmesio skirta kazokams vadovavusiam Petrui Sahaidačnui (Петро Конашевич-Сагайдачний), ypač svarbiam šiuolaikinei ukrainiečių tapatybei.
2012 m. išėjo albumas „Kunigaikščiai Radvilos“ (ukr. „Князі Радзивіли“). Iliustracijų turtingame albume pristatoma viena reikšmingiausių LDK giminių. Radvilos – lietuvių kilmės didikų giminė, turėjusi išskirtinę teisę saugoti Lietuvos valstybės archyvą. Leidinyje atsekami Radvilų pėdsakai Olykoje, Lvive, Žovkvoje (Ukrainoje).

2015 m. išleista studija „Kunigaikščiai Ostrogiškiai“ (ukr. „Князi Острозькі“). Tais pačiais metais ši knyga laimėjo „Metų knygos“ rinkimus (iš 1022 kandidatų). Knygoje „Kunigaikščiai Ostrogiškiai“ pasakojama apie rusėnų (ukrainiečių) kilmės kunigaikščius Ostrogiškius. Pagrindinis dėmesys – LDK didžiajam etmonui K. Ostrogiškiui ir jo sūnui Konstantinui Konstantinovičiui Ostrogiškiui. 1514 m. K. Ostrogiškis vadovavo kariuomenei, kuri sutriuškino gerokai didesnę Maskvos kariuomenę prie Oršos. Šis mūšis yra svarbi jungtinė pergalė, prie kurios prisidėjo Baltarusija, Ukraina ir Lenkija.

Verta priminti, kad 2015 m. Vrublevskių bibliotekoje eksponuotas K. Ostrogiškio antkapinio paminklo maketas, sukurtas Lietuvos ir Ukrainos skulptorių (A. Sakalausko, O. Sidoruko ir B. Krylovo). Maketas sukurtas, remiantis V. Strolios surinkta ikonografine medžiaga. Idėjos bendraautoriai: leidykla „Baltia-Druk“ (Kyjivas) ir Vrublevskių biblioteka. Vėliau maketas perduotas Lietuvos kariuomenės vadui V. Žukui.
2016 m. išleista studija „Kunigaikščiai Višnioveckiai (ukr. „Князі Вишневецькі“). Knyga tais pačiais metais Ukrainoje išrinkta „Metų knyga“, tokį sprendimą priėmė nepriklausoma Ukrainos knygų reitingų agentūra. Knygoje pasakojama apie kunigaikščių Višnioveckių giminę ir ryškesnius jos atstovus. Višnioveckiai su kunigaikščiais Radvilomis ir Ostrogiškiais bei jų palikimas yra reikšmingas Lietuvos ir Ukrainos kultūrinei atminčiai.

2017 m. išleista knyga „Kunigaikščiai Olelkaičiai-Sluckiai“ (ukr. „Князі Олельковичі-Слуцькі“). 2017 m. Ukrainoje ši knyga išrinkta „Metų knyga“ nominacijoje „Praeitis“ (biografijos arba memuarai). Knygoje pristatoma garsi LDK giminė, kilusi iš Gediminaičių, iškiliausi jos atstovai, jos pėdsakai Lietuvoje, Ukrainoje, Baltarusijoje, Lenkijoje ir t. t.

Vrublevskių bibliotekos indėlis, rengiant ir pristatant šias knygas plačiajai visuomenei – taip pat reikšmingas. Jau pirmuose knygų puslapiuose išreikšta padėka Vrublevskių bibliotekos direktoriui dr. Sigitui Narbutui už bendradarbiavimą ir iliustracinę medžiagą, už galimybę naudotis Bibliotekos fondais ir taip praturtini istorikų tekstus vaizdine medžiaga. 

***

Lietuvos ir Ukrainos ryšiai siekia žilą senovę. Pačių ukrainiečių mokslininkų tekstuose galima rasti LDK apibūdinimų kaip „gerojo okupanto“, „švelniojo okupanto“, „aksominės imperijos“ (kalbant apie Ukrainos priklausomybę LDK sudėčiai). Juose apie LDK kalbama kaip apie „valstybę nuo jūros iki jūros“, kuri tiesiogiai netgi labai susijusi su Ukraina. Pasak Alfredo Bumblausko, „lietuviškasis“ tarpsnis ukrainos istorijoje pačių ukrainiečių vadinamas kaip vienas palankiausių laikotarpių, o lietuviai kartais pavadinami „geriausiais okupantais“. Apie tai dar XIX pab. rašė Maironis. Pradėjęs ieškoti lietuvių tapatybės, jis sukūrė Vytauto laikų LDK sampratą kaip apie valstybę nuo Baltijos iki Juodosios jūros, apie Vytauto žirgus, girdytus Juodojoje jūroje. Maironis studijavo literatūrą Kyjivo universiteto Istorijos ir filologijos fakultete (1883–1884) ir klausė istoriko, archeologo ir visuomenės veikėjo Vladimiro Antonovičiaus LDK istorijos kurso. Po metus trukusių studijų parašė glaustą Lietuvos istoriją, kurioje ir sukurtas šis iki šiol skambus pasakojimas apie didingą Lietuvos valstybės istorijos atkarpą. Pirmasis Maironio (slapyvardžiu Stanislovas Zanavykas) knygos „Apsakymai apie Lietuvos praeiga“ leidimas išėjo Tilžėje, Mauderodės spaustuvėje, 1891 metais. Antrasis ir trečiasis pataisyti leidimai išleisti 1903 ir 1906 metais. 2010 metais, įkvėpti šios legendos, lietuvių entuziastai, vadovaujami Giedriaus Kiltinavičiaus, nusprendė pakartoti 600 metų istoriją. Nedidelis būrelis žemaitukais pakinkytų raitelių įveikė net 2000 km nuo Senųjų Trakų iki Ukrainos miestelio Očakovo. Šios kelionės pagrindu sukurtas filmas „2000 kilometrų istorijos“.

Didžiulė Ukrainos teritorija net 200 metų iki pat 1569 m. Liublino unijos buvo valdoma iš Vilniaus. Po to dar du šimtmečius gyvenome bendroje valstybėje – Abiejų Tautų Respublikoje. Vilnius tapo LDK centru ir visų čia gyvenusių tautų traukos centru, čia rezidavo ir Kyjivo metropolitas. G. Kirkienė pabrėžia, kad ir po Liublino unijos, kai Ukrainos žemės jau nebepriklausė LDK, lietuviškų šaknų turintys didikai statėsi rezidencijas ankščiau įsigytose žemėse, o Kyjivo Pečiorų lauroje yra svarbus LDK rusėnų panteonas, kuriame palaidotas Vilniaus kaštelionas, Trakų vaivada, didysis etmonas Konstantinas Ostrogiškis, turėjęs netgi labai stiprių sąsajų su Vilniumi – jis fundavo net tris maldos namus (stačiatikių Švč. Dievo motinos, Šv. Mikalojaus, Šv. Trejybės cerkves). 1922 m. detalius biografinius didiko gyvenimo aprašymus yra pateikęs ir knygotyrininkas, kultūros ir politikos veikėjas Vaclovas Biržiška. 

Po K. Ostrogiškio mirties jo sūnus, Volynės kunigaikštis Vosylius Konstantinas Ostrogiškis (XVI a. penktąjį deš. vardą pasikeitė tiesiog į Konstantiną) sumanė ir parėmė tikrai nepaprastą knygą – Ostrogo bibliją (1581) – pirmą visos Biblijos vertimą į bažnytinę slavų kalbą, išspausdintą tuo tikslu iš Lvivo pakviesto spaustuvininko Ivano Fiodorovo. Vrublevskių biblioteka šią knygą gavo iš Žyrovičų bazilijonų vienuolyno bibliotekos (Baltarusijoje). Priklausomybės ženklai knygoje liudija ir kitą svarbų dalyką – Vrublevskių bibliotekos Biblijos egzempliorius priklausė Kyjivo metropolitui. Pasak bibliografės Jadvygos Misiūnienės, šiuo metu visame pasaulyje yra išlikę apie 260 knygos egzempliorių. Tai įspūdingas 1256 puslapių leidinys, papuoštas kunigaikščio Ostrogiškio herbu ir I. Fiodorovo signetu. Be Vrublevskių bibliotekos, Lietuvoje šią knygą turi Vilniaus universiteto ir M. Mažvydo bibliotekos. Vilniaus universiteto bibliotekai Ostrogo biblija grąžinta knygotyrininko, šios bibliotekos direktoriaus Levo Vladimirovo užsispyrimu. Vienas svarbiausių jo nuopelnų – siekis susigrąžinti XIX a. uždarius Vilniaus universitetą prarastas knygas, taip pat po Pirmojo Pasaulinio karo iš Vilniaus išvežtas knygas. M. Mažvydo biblioteka Ostrogo Bibliją išskiria kaip vieną vertingiausių Biblijų Nacionalinėje bibliotekoje, saugomą Retų knygų ir rankraščių skyriaus Kirilikos kolekcijoje. Ne veltui Ostrogo mieste nuo 1985 m. veikia Knygos ir spaudos muziejus, kurio rinkiniuose – garsioji Ostrogo Biblija. Kiek ankščiau, dar prieš Ostrogo Biblijos leidimą, V. Ostrogiškis apie 1576 m. įkūrė Ostrogo mokyklą (kartais ją vadindavo kolegija ar akademija). Joje mokyta graikų, lotynų, bažnytinės slavų, lenkų ir ukrainiečių knyginės kalbų.

Pasak Jeilio universiteto (JAV) istoriko Timočio Snaiderio (Timothy Snyder, 1969-), tyrinėjančio Rytų Europos istoriją, Renesanso pradžioje Lietuvoje buvo vartojama bažnytinė ir kanceliarinė slavų kalba, o stačiatikiškojo regiono kultūros įtaka išryškėjo LDK didikų raštinėje; tuomet įsivyravo kalba, kartais vadinama „senąja ukrainiečių“, kartais „LDK kanceliarine“. Pasak ukrainiečių istoriko dr. Petro Saso, Ukrainos stačiatikių didikų vaikai, prižiūrimi diakono, mokėsi skaityti ir rašyti bažnytine slavų kalba. LDK susidarė raštijos tradicija, kuriai priskiriami ne tik kanceliarijos raštai, bet ir Lietuvos metraščiai bei Lietuvos statutai (III Lietuvos statutas (1588) – senosios ukrainiečių kalbos pavyzdys). 
Vrublevskių bibliotekoje saugomi leidiniai daugiausia atskleidžia Lietuvos ir Ukrainos istorinius ryšius LDK laikais. Šiam net keletą šimtmečių trukusiam laikotarpiui skirta ne viena kolektyvinė monografija, tačiau Naujųjų ir Naujausiųjų laikų epochoms skirtų leidinių, kurie nagrinėtų Lietuvos ir Ukrainos istorinius ryšius, Bibliotekoje yra mažiau. Mokykliniai vadovėliai dažniau aprašo tik holodomorą, Černobylio katastrofą, kurios padarinius likviduoti važiavo ne vienas lietuvis.

1569–1999 m. atkarpą tyrinėjo jau minėtas T. Snaideris, išleidęs knygą „Tautų rekonstrukcija: Lenkija, Ukraina, Lietuva, Baltarusija“. Knyga susilaukė ne tik populiarumo, bet ir kritikos, tad greit išpardavus pirmą tiražą, nuspręsta jį pakartoti. Istorikas tyrinėja moderniųjų Lietuvos, Lenkijos, Ukrainos ir Baltarusijos valstybių susikūrimą. Pasakojimas remiasi archyvinių dokumentų bei naujausių lenkų, ukrainiečių, lietuvių istorikų darbų tyrimu. 

Apie ukrainiečių gyvenimo Lietuvoje istorijos bruožus, ukrainiečių visuomenės ir jos organizacijų veiklą, palaikant tautinį identitetą ir paveldą, demografinius rodiklius, yra rašęs Severinas Vaitiekus, kurio leidinį „Ukrainiečiai Lietuvoje“ (1996) parėmė tuometinis Regioninių problemų ir tautinių mažumų departamentas prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės.