Kultūrinė ir dvasinė Ukrainos aplinka

„Kultūra“ (ukr. культурa) – visa, kas sukurta žmonių fiziniu ir protiniu darbu. Dvasinė kultūra – kiekvienos istorinės epochos visuomenės pasiekimai mokslo, meno, įpročių ir papročių srityse. Pagal A. Maslovo (Maslow) asmenybės poreikių hierarchiją, patenkinus būtinuosius fiziologinius poreikius (būstas, miegas, maistas), žmogui tiesiog būtini socialiniai ir dvasiniai poreikiai (savirealizacija). 

Paradoksas, tačiau liaudies kūryba, eilės, pasakos suklestėdavo tuomet, kai žmogui būdavo sunkiausia, kai motinos išleisdavo sūnus į karą, kai valstiečiai išeidavo dirbti pas žemvaldį, kai ideologija ribodavo žmogaus saviraiškos laisvę (spaudos draudimas, cenzūra ir pan.). Tuomet neviltis, ilgesys, teisybės troškimas sužadindavo norą savo vidinę būseną išreikšti kuriant. Tai perėjo lietuviai, tai daro ukrainiečiai šiandien. Daugybė ukrainiečių buvo priversti palikti savo gimtuosius namus. Jų stiprybę jaučiame per kūrybą: kuriamos gilią prasmę turinčios dainos, rengiamos parodos, leidžiamos knygos, net ir karo trofėjai paverčiami meno kūriniais, muziejiniais eksponatais, okupantų karo nusikaltimų įrodymais.

Imperialistinis kaimynas griauna, degina, vagia paveldo objektus, nesilaikydamas jokių tarptautinių įsipareigojimų. Pagal 2023 m. lapkričio 15 d. pateiktus duomenis, nuo 2022 m. vasario 24 d. UNESCO Ukrainoje užregistravo padarytą žalą daugiau kaip 300 paveldo objektų: 125 religiniams pastatams, 28 muziejams, 13 bibliotekų, 1 archyvui ir t. t. Stipriai apgadinta ar sunaikinta Černihivo miesto viešoji biblioteka, istorinis Luhansko dramos teatras, Mariupolio teatras, postmodernistinis Charkivo operos ir baleto teatro pastatas… 

Kultūros paveldo neliečiamybę turėjo užtikrinti 1954 m. priimta Hagos konvencija, kurią buvo pasirašiusi ir Rusija. Konvencijoje nustatyta, kad kilnojamosios ir nekilnojamosios kultūros vertybės (architektūros, dailės, istorijos paminklai, meno kūriniai, rankraščiai, archyviniai dokumentai ir pan.) yra saugomos ir gerbiamos. Hagos konvencija įpareigoja ginkluotame konflikte dalyvaujančias šalis užtikrinti vertybių neliečiamybę. Deja, tikrovė buvo priešinga.

Artėjant antrosioms Rusijos sukelto plataus masto karo metinėms, kai daugelis pradėjo jausti karo nuovargį (rečiau skaitomos karo naujienos, nebe taip jautriai reaguojama į kasdien vykstančius karo nusikaltimus), Lietuva nepavargsta ir rengia dar vieną, tik šį kartą kultūros vertybėms išsaugoti ir restauruoti skirtą akciją „Ukrainos kultūra neturi kuo gintis“. 

***

Vrublevskių biblioteka aktualizuoja, primena, iškelia savo fonduose saugomus leidinius, susijusius su Ukrainos kultūrine ir dvasine aplinka. 
Senesnieji leidiniai Bibliotekos fonduose siekia XIX amžių: tai 1888 m. Kyjive išleistas nedidelės apimties leidinys, skirtas Ukrainos kompozitoriaus P. Artemovskio-Gulako (Петро Петрович Гулак-Артемовський, 1790–1865) kūrybai (ukr. Сочиненiя П. П. Артемовскаго-Гулакa). Antspaudas ant šio leidinio liudija, kad knyga į Biblioteką pateko iš Vilniaus mokslo mylėtojų draugijos knygyno (lenk. Towarzystwo Przyjaciół Nauk w Wilnie). 

Galima išskirti Ivano Kotliarevskio (Іван Петрович Котляревський, 1769–1890) 1838 m. išleistą ukrainietiškos poetinės burleskos „Eneida“ leidimą. Tai Vergilijaus „Eneidos“ parodija, kurioje Trojos herojai transformuojami į Zaporižės kazokus. Pirmą kartą ši poema išleista 1798 metais.

Dėmesio vertas ir Ivano Franko (Іван Якович Франко, 1856–1916) 1903 m. knygos „Kaltas: [pasakojimas]“ (ukr. „Сам виноват: [рассказ]“) leidimas. I. Franko vertė iš dešimties kalbų, kūrė poeziją, dramas, jo kūrybinis palikimas apėmė visas klasikinės ukrainiečių literatūros rūšis.  

Ukrainos prozininko, dramaturgo, visuomenės veikėjo Vladimiro Viničenkos (Володимир Кирилович Винниченко, 1880–1951), 2005 m. įamžinto ir ant dviejų grivinų monetos, 1922 m. išleistas grožinis kūrinys „Sąžiningumas sau: (pasakojimas)“ (ru. „Честность с собой: (повесть)“. Priklausomybės ženklas atskleidžia, kad ši knyga atkeliavo iš 1901 m. Abelio Balošerio atidarytos bibliotekos, veikusios Kaune, Laisvės alėjoje. Kai kur rašoma, kad tai buvo viena didžiausių komercinių bibliotekų Kaune (per 37 tūkst. leidinių), veikusi iki Antrojo pasaulinio karo.

Minėtina ir jau šimtmetį nuo išleidimo skaičiuojanti, 1924 m. išleista rusų filologo, kalbininko ir istoriko Aleksejaus Šachtanovo (rus. Алексей Шахтанов, 1864–1920), simpatizavusio ukrainiečių literatūrai ir kalbai, buvusio vienu iš kūrinio „Ukrainos tautos praeitis ir dabartis“ (1916) autorių, Kyjive išleista knyga „Esė apie ukrainiečių kalbos istoriją ir senosios ukrainiečių raštijos paminklų antologija XI–XVIII a.“ (ukr. „Нариси з історії української мови та хрестоматія з пам’ятників письменської старо-українщини XI–XVIII в. в.“. Knyga paženklinta trumpiniu I. N. B. E. V., kuris greičiausiai reiškia Vilniuje lenkų įkurto 1930–1939 metais veikusio Rytų Europos mokslinių tyrimų instituto bibliotekos pavadinimą (lenk. Instytut Naukowo-Badawczy Europy Wschodniej).

Atskiro dėmesio reikalauja Taraso Ševčenkos (Тарaс Григoрович Шевчeнко, 1814–1861) kūryba. Su juo susijusių leidinių bibliotekos fonduose gausiausia. Ir ne veltui: juk garsusis dainius gyveno ir kūrė Vilniuje (daugiau apie T. Ševčenką ir Vilnių žr. sekančiame skyriuje). Didžioji dauguma šių leidinių parašyti ukrainiečių kalba, leisti Kyjive, Lvive, Charkive, apimantys 1863–2007 m. laikotarpį. Žinoma, daugiausia tai poemos „Kobzarius“, pirmą kartą išleistos 1840 metais, leidimai. Biblioteka gali pasidžiaugti turinti šios poemos 1863 m. Vladislovo Sirokomlės vertimą į lenkų kalbą, išleistą Vilniuje. Taip pat reiktų išskirti solidų, 1964 m. Kyjive išėjusį leidimą, puoštą iliustracijomis ir grafika. Leidinyje panaudotos dailininkų grupės, tarp kurių žymus ukrainiečių dailininkas Vasilijus I. Kasijanas (Василь Касіян, 1896–1976), iliustracijos. Pats žodis „kobzarius“ reiškia ukrainiečių liaudies dainių, dažniausiai vaizduojamą kaip klajojantį aklą muzikantą. Kobzarius apdainuodavo kovas, dalyvavo kazokų karo žygiuose.

Minėtina 1964 m. Kyjive leista T. Ševčenkos biografija, į Biblioteką patekusi 2019 m. su lietuvių literatūrologo Alberto Zalatoriaus (1932–1999) asmenine biblioteka. Verta paminėti ir 2022 m. Lietuvos karaimų bendruomenės padovanotą 1989 m. Kyjive išleistą T. Ševčenkos kūrybos rinktinę, papildytą iliustracijomis ir natomis. Neabejotinai vertinga dvikalbė (ukrainiečių ir anglų kalbomis) 2007 m. išleista T. Ševčenkos gyvenimui ir kūrybai skirta knyga „Тарас Шевченко: вибрана поезiя, живопис, графика = Taras Shevchenko: selected poems, paintings, graphic works“. Šios knygos vertėja iš ukrainiečių į anglų kalbą Vera Rič (Rich, g. 1939) – britų žurnalistė, poetė, išvertusi 47 Ukrainos autorių darbus, viena iš aktyviausių Ševčenkos kūrybos populiarintojų angliškai kalbančiose šalyse, ne kartą apdovanota aukščiausiais Ukrainos apdovanojimais: Rašytojų sąjungos Ivano Franko prizu, Prezidento dekretu ir medaliu „Garbės ženklas“ (ukr. „Пoчecнa відзнака“). Ir tai tikrai ne galutinis sąrašas. T. Ševčenkos kūriniai buvo populiarūs ir sovietmečiu, nemažai jų leista Rusijoje, tačiau siekiant nekartoti kūrinių ir pirmenybę teikiant originalo kalba parašytiems ir Ukrainoje išleistiems kūriniams, į parodą sąmoningai neįtraukti ideologija persmelkti rusų kalba išleisti egzemplioriai.

Bendrą Ukrainos kultūros lauką, svarbiausius jos paveldo objektus, gali padėti suvokti jau ankščiau minėtos Kyjive įsikūrusios leidyklos „Baltia-Druk“ knygos-albumai, pvz.: 2007 m. Zorianos Liljos-Otkovič (Зоряна Лильо-Откович) albumas „Ukrainos peizažo tapyba: XIX a. – XX a. pradžia“ (ukr. „Український пейзажний живопис: XIX – початку XX сторiччя“) 2008 m., Aleksandro Belouskos (Александр Белоусько) albumas „Ukraina: gamta, tradicijos, kultūra“ (ukr. „Украина: природа, традиции, культура“) 2013 m. Sergijaus Segedos (Сергій Петрович Сегеда) knyga „Ukrainos panteonas“ (ukr. „Український пантеон“) taip pat kitų leidėjų knygos: 2000 m. Alos Kovtun (Алла Ковтун) fotoalbumas „Ukraina: neįmanoma jos nemylėti“ (ukr. „Украïна: ïï неможна нелюбити“ [įterpti], 2012 m. S. Narbuto lankymosi Ukrainos Nacionalinėje V. Vernadskio bibliotekoje (ukr. Національна бібліотека України імені В. І. Вернадського) metu dovanų gautas dvikalbis Dmitros Malakovo (Дмитро Васильович Малаков) fotoalbumas „Vaizdingoji Ukraina“ (ukr. „Мальовнича Україна = Picturesque Ukraine“). 

Turiningos ir kitų leidyklų knygos, pavyzdžiui, nedidelio formato Ivano Ogijenkos (Іван Іванович Огієнко, 1882–1972) 2002 m. Kyjive išleista knyga „Ukrainiečių kultūra“ (ukr. „Украïнська культура“), Natalijos Maliutinos (Наталья Малютина) 2020 m. Torunėje lenkų kalba išleista „XIX amžiaus pabaigos ir XX amžiaus pradžios ukrainiečių dramaturgija“ (lenk. „Ukraińska dramaturgia końca XIX i początku XX wieku“).

Šiam knygų sąrašui tikrai nededame taško. Parodos rengimo metu sąrašas vis gausėjo. Viena knyga atvesdavo prie kitos. Šie kūriniai ukrainistikos lentynas pildė visą šimtmetį, dalį jų buvo sukaupęs pats T. Vrublevskis, kita dalis atkeliavo su dovanotomis asmeninėmis bibliotekomis, dar kitas siuntė užsienio partneriai ir leidėjai, tad ukrainistikos knygų kolekcija kaupėsi veikiau nesistemiškai nei nuosekliai. 

Šie ir kiti parodos skyriuose rodomi leidiniai leidžia susidaryti kultūrinio ir dvasinio Ukrainos lauko vaizdą.