Ukrainos švietimas. Lietuvos ir Ukrainos moksliniai ryšiai

Lietuvos ir Ukrainos moksliniai ryšiai pradėjo plėtotis ir stiprėti, įkūrus universitetus. Tiek Lietuvoje, tiek Ukrainoje jų atidarymas siejamas su jėzuitais, pradėjusiais skleisti švietėjiškas idėjas. Daugelis lietuviškos raštijos kūrėjų taip pat buvo jėzuitai. 

Vilniaus universiteto įkūrimas siejamas su 1569 m. į Vilnių atvykusiais jėzuitais, kurie 1570 m. čia įkūrė Kolegiją, 1579 m. oficialiai pertvarkytą į universitetą. Prireikė net dviejų privilegijų tam, kad būtų įkurtas Vilniaus universitetas. Pirmoji karaliaus Stepono Batoro suteikta dar 1578 m. Lvive, tačiau buvo vetuota Lietuvos protestantų. Antroji duota 1579 m. Vilniuje ir šįkart jau galutinai suderinta. Akademijos laikotarpiu du trečdaliai studentų buvo kilę iš LDK rytinių sričių (dauguma rusėnų). Lvive universitetas atidarytas kiek vėliau – jėzuitai kolegiją čia įkūrė 1608 metais, o į universitetą ją pertvarkė 1661 metais. Tad Vilniaus universiteto istorija 8 dešimtmečiais senesnė. Anot Alfredo Bumblausko, kuriamam Vilniaus universitetui jėzuitai kėlė didelius tikslus – skleisti mokslą ir katalikybę. 

S. Kulaukauskienės sudarytame leidinyje „Vilnius-Lvovas. Kultūriniai ir moksliniai ryšiai XIX a. pirma pusė“ teigiama: „Vilniaus universitetas, kur buvo dėstomi visi mokslai, dailė ir laisvieji menai, XIX a. pradžioje garsėjo kaip vienas iš lietuvių, baltarusių, lenkų ir ukrainiečių mokslo bei kultūros židinių, stambus Rytų Europos mokslo centras“. Įdomu ir tai, kad Lvive buvo paklausūs Vilniaus universiteto akademikų parengti leidiniai, pavyzdžiui, kataloguose galima rasti Andriaus Sniadeckio „Chemijos pagrindus“, S. B. Jundzilo „Botanikos pagrindus“ ir pan.

Vis dėlto Rimvydas Čaplinskas, kalbėdamas apie ATR laikotarpio švietimo būklę, pabrėžia, kad lygiagrečiai mokyklas steigė ir kitos konfesijos. Bogdano Sapiegos pastangomis 1584 m. įkurta Vilniaus stačiatikių mokykla. Joje mokyta lotynų, graikų, senosios (bažnytinės) slavų kalbos, retorikos, matematikos ir kt. Ši mokykla ruošė stačiatikių šventikus. Bazilijonai prie Švč. Trejybės bažnyčios 1601–1621 m. turėjo veikiančią seminariją, kurioje daugiau dėmesio skirta slavų kalboms ir bizantinei kultūrai. (Vilniaus istorija: legendos ir tikrovė, Vilnius: Charibdė, 2010, p. 196).

Vilniaus universitetas išugdė du lviviečius, kurių veikalai iki šiol svarbūs bendram LDK paveldui. Su Vilniumi siejamas Lvive gimęs jėzuitas, Vilniaus universitete filosofijos magistro ir teologijos mokslų daktaro diplomus apgynęs Martynas Smigleckis (1564–1618). Svarbiausias veikalas, išgarsinęs jį visoje Europoje – „Logica selectis disputationibus et quaestionibus illustrata“, išleistas 1618 m. Vilniaus universitete dėstyto kurso pagrindu. A. Bumblauskas savo knygoje „Senosios Lietuvos istorija 1009–1795“ apie šią knygą mini išskirtinius dalykus: šis vadovėlis iki XIX a. plačiai vartotas ir vertintas ne tik Prancūzijos jėzuitų mokyklose ir Sorbonoje, bet ir Anglijoje, net pačiame Oksforde – čia išėjo net keletas jo leidimų (1634, 1638, 1658). Pavyzdžiui, internetinė svetainė www.AbeBooks.com, siejanti retų knygų pardavėjus iš penkiasdešimties šalių, siūlo įsigyti 1658 m. „Logikos“ leidimą už 1,4 tūkst. Amerikos dolerių. Dažnai minima tai, kad pagal Smigleckio vadovėlį egzaminuotas ir garsiojo kūrinio „Robinzonas Kruzas“ autorius Danielis Defo (1660–1731). Nors Bibliotekos fonde taip ir neaptikome jo garsiosios „Logikos“ (skaitmeninė kūrinio versija laisvai prieinama virtualioje bibliotekoje „Polona“ http://polona.pl/item/11916750/2/), tačiau elektroninis katalogas pateikia net 12 kitų rezultatų, kurių chronologinės ribos apima 1594–1765 metus, didžioji šių leidinių dalis spausdinta Vilniuje. Pavyzdžiui, 1594 m. Vilniaus akademijos spaustuvėje išleista knyga „Opisanie disputaciey nowogrodzkiey...“. Leidinio turinį sudaro tikybinė jėzuito Martyno Smigleckio ir arijonų atstovo Jano Licinijaus Namislovijaus polemika. M. Smigleckis įrodinėjo Jėzaus Kristaus dieviškumą, o J.  L. Namislovijus bandė tai paneigti. Proveniencijos ženklai liudija šią knygą priklausius Vilniaus evangelikų reformatų sinodo bibliotekai. 1753 m išėjo atnaujintas ekonominės minties veikalo leidimas „Nauka krotka: o lichwie...“ (pirmą kartą išspausdintas 1596 metais), į Biblioteką patekęs su Konstantino Jablonskio asmenine biblioteka. Veikale plačiai aptariamos įvairaus pobūdžio prekybinės finansinės sutartys, jos iliustruotos pavyzdžiais iš kasdienybės. 

XVII a. Vilniaus jėzuitų akademijos filosofijos fakultete studijavo (1601–1604) didžiausias to meto eruditas lvivietis Konstantino Ostrogiškio sūnaus mokytojas, stačiatikių vienuolis, vėliau perėjęs į unitus, kalbininkas Meletijus Smotrickis (gimė apie 1575 – mirė dab. Ukrainoje 1633 metais). Bibliotekos fonde saugomas svarbiausias jo veikalas – Vievyje 1619 m. išspaudinta „Taisyklingos sintagmatikos slavų gramatika“ („Грамматики славенския правилное Синтагма“) – bene du šimtmečius buvusi slavų kalbų mokslo pagrindu ir turėjusi didelį poveikį pirmosioms rusų kalbos gramatikoms. Šio leidinio poveikis pasklido toli už LDK ribų. Knygos mokslinė reikšmė neginčytina – autorius padėjo dabartinių slavų kalbų terminijos pamatus ir įtvirtino bažnytinės slavų kalbos normas, tapo rusų, ukrainiečių, bulgarų ir kitų slavų kalbų gramatikų pagrindu. Šią knygą ypač vertino Maskvos universiteto įkūrėjas Michailas Lomonosovas: tai buvo viena knygų, paveikusių jo kaip mokslininko kelią. Ir šiandien M. Smotrickio atminimą mena 2021 m. Vievyje atidengta paminklinė lenta. Ne veltui jo knyga minima kone kiekviename reikšmingesniame su Ukrainos istorija susijusiame leidinyje. Šio leidinio antraštinio lapo fragmentas puošia ir jau ne kartą minėto G. Kirkienės ir A. Bumblausko sudaryto leidinio „Ukraina: Lietuvos epocha 1320–1569“ viršelį. Vis dėlto mokyklinėse programose M. Smotrickio vardas visai neminimas.

Pastarieji du autoriai ypač svarbūs, jų veikalai – M. Smotrickio „Gramatika“ ir M. Smigleckio „Logika“ – dar ilgą laiką veikė šių sričių mokslininkus, šie veikalai kaip pavyzdžiai minimi daugelyje su Vilniaus universiteto istorija susijusių knygų. 
Minėtinas Ignacas Fonbergas (1801–1891), svariai prisidėjęs, plėtojant chemijos mokslus. Dirbdamas Vilniaus universiteto chemijos katedroje, jis pasižymėjo, kurdamas lenkišką chemijos terminiją bei išleido chemijos terminų žodyną, tyrinėjo Druskininkų mineralinius vandenis. Tačiau Universitetą 1882 m. uždarius, Fonbergas buvo priverstas persikelti į Kyjivo universitetą, kur išsivežė didžiąją dalį chemijos laboratorijos įrangos bei medžiagų. Bibliotekos elektroninis katalogas pateikia 8 su šia asmenybe susijusias 1821–1938 m. leidybos knygas. Visi leidiniai išleisti Vilniuje, dauguma jų J. Zavadskio spaustuvėje. Iš jų galima išskirti chemijos terminijai skirtą 1825 m. išleistą žodyną „Słownik wyrazów chemicznych“, taip pat 1938 m. leidinį „Opisanie wody mineralney Druskienickiey“. 
Pasak Bumblausko, Vilniaus universitetas išugdė europinio lygio mokslininkus.

Seniausias Ukrainoje ir vienas seniausių Rytų Europoje – Lvivo nacionalinis Ivano Franko universitetas (ukr.  Львівський національний університет імені Івана Франка) tapo alma mater lietuvių literatūros klasikui, prozininkui ir dramaturgui Vincui Krėvei, čia Filologijos-filosofijos skyriuje studijavusiam slavistiką. Nors V. Krėvė studijas pradėjo Kyjivo universitete, tačiau 1905 m. šį uždarius, studijas tęsė Lvivo universitete, kurį 1908 m. baigė filosofijos mokslų daktaro diplomu. Vrublevskių bibliotekos fonde saugoma 1894 m. Liudviko Finkelio (Ludwik Finkel) lenkų kalba parašyta studija „Historya Uniwersytetu Lwowskiego“, skirta Lvivo universiteto istorijai apžvelgti.

Dabartiniame Kyjivo Taraso Ševčenkos nacionaliniame universitete (ukr. Київський національний університет імені Тараса Шевченка) vieną semestrą literatūrą studijavo kunigas, poetas Jonas Mačiulis-Maironis. Taip pat gydytojas, politikos veikėjas, vienas iš socialdemokratų partijos kūrėjų Andrius Domaševičius. 

Neabejotina, kad moksliniai ryšiai apėmė ir kur kas platesnį intelektualų ratą. Ši tema, kaip ir kitos, reikalauja platesnio tyrimo. Viena yra aišku: visus juos veikė pasirinkta akademinė aplinka, politinė situacija, santvarka. Dažnu atveju šie asmenys, veikiami įvairių aplinkybių, migravo per skirtingus universitetus. Ne visuomet pasirašinėjo tikraisiais vardais (vengdami spaudimo, politinio persekiojimo). Vis dėlto, kiekvienas jų įnešė savitą indėlį į Lietuvos istoriją.

Šiandien moksliniai ryšiai mezgami įvairiais būdais: rengiant dvišalius mokslinius projektus, stažuotes, mokslines studijas. Bendradarbiauja Ukrainos ir Lietuvos mokslų akademijos. Nuo 2022 m. Rusijos pradėto plataus masto karo Ukrainoje, siekiant padėti Ukrainos tyrėjams šiuo sunkiu laikotarpiu skleisti mokslo tyrimų rezultatus, „Lietuvos fizikos žurnalo“ („Lithuanian Journal of Physics“) leidėjai pakvietė Ukrainos fizikus spausdinti jame mokslines publikacijas.

Lietuvos mokslų akademija rinko lėšas, už kurias nupirkti ir perduoti generatoriai Ukrainos mokslo institutams, kad juose dirbantys mokslininkai netrikdomi tęstų tyrimus (Lietuvos mokslų akademijos informacija).