Ukrainos religija. Lietuvos ir Ukrainos religiniai ryšiai

„Du sparnai, kurie žmonių sielas nuneša į bekraštes platumas, yra tikėjimas ir mokslas“
(Ukrainos Graikų Apeigų Katalikų Bažnyčios patriarcho Josifo Slipijaus žodžiai (1893–1984))

Ukrainos religija – paini ir daugialypė tema, sąlygota įvairių istorinių ir politinių aplinkybių, susitarimų tarp valdovų, bažnytinių unijų, kaimynų plėtimosi ir spaudimo. 

Šiame skyriuje daugiau dėmesio skiriama Lietuvos ir Ukrainos dvasiniams saitams, kurie ryškiau atsiskleidžia nuo XIV iki XVI amžiaus – kankinystės reiškiniu, unija, cerkvių statymo pakilimu. Šiandien ukrainiečių bendruomenę Lietuvoje telkia Švč. Trejybės bažnyčia, kurioje vienintelėje Lietuvoje pamaldos vyksta ukrainiečių kalba.

Tikybos atžvilgiu LDK praeitį plačiau tyrinėjo G. Kirkienė, 2008 m. paskelbusi straipsnį „Stačiatikių integracija į LDK visuomenę XV–XVI a.“. 2017–2018 m. laikotarpiu G. Kirkienė vadovavo svarbiam dvišaliam projektui „Stačiatikių ir unitų visuomenės Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje: istorija, kultūra, atmintis“, skirtam Vilniaus Švč. Trejybės šventovei ir vienuolynui kaip vieniems svarbiausių XIV–XIX a. rytų krikščionybės tradicijos saugotojų. Šio bendro darbo išdava – užmegztas glaudus tarpinstitucinis bendradarbiavimas ir sukurtas mokslininkų tinklas. Projekto atomazga – 2017 m. išleista kolektyvinė dvikalbė monografija (liet. ir ukr. kalbomis) „Kultūrų kryžkelė. Vilniaus Švč. Trejybės šventovė ir vienuolynas“, kurioje naujai aiškinamas bendras Lietuvos ir Ukrainos istorinis paveldas. 

LDK kultūrą tikybos atžvilgiu plačiau nagrinėjo ir dr. Aldona Vasiliauskienė, tyrinėjusi lietuvių ir ukrainiečių istorinius ir kultūrinius ryšius. Nuo 2000 m. ji buvo viena Lietuvių ir ukrainiečių istorikų asociacijos kūrėjų bei jos prezidentė. 2014 m. išleido svarbią mokslinę studiją „Sesuo Rafaila“: istorinis biografinis kontekstas, moksliniai komentarai ir teologinė terminologija: monografija“. 2017 m. A. Vasiliauskienė, remdamasi XI tarptautinės mokslinės konferencijos „Šv. Bazilijaus Didžiojo ordinas: iš liaudies – liaudžiai“, skirtos Vilniaus Švč. Trejybės Graikų apeigų katalikų bažnyčios 500 metų jubiliejui, medžiaga, sudarė mokslinių straipsnių rinkinį.

Ankščiau minėtoje G. Kirkienės ir Bumblausko knygoje „Ukraina: Lietuvos epocha“ sakoma: „LDK kultūroje ilgai vyravo stačiatikiškasis regionas. Kunigaikščiai užvaldytose teritorijose krikštydavosi pagal stačiatikišką tikėjimą ir perimdavo kalbą ir kultūrą <...>. Lietuviai Rusioje rado mūrinių cerkvių ir vienuolynų, o juose – tapybos, bažnytinio meno ir rašto rinkinių, o svarbiausia – rašyti mokančių vienuolių“. 
Vilnius XV a. buvo vienintelė metropolija Europoje, įsikūrusi tarp dviejų stovyklų – lotyniškosios ir bizantiškosios. Vilniuje iškilo svarbus Rytų krikščionybės simbolis – Švč. Trejybės bažnyčia (Vilniaus Graikų (Rytų) apeigų Katalikų bažnyčia) ir vienuolynas. Bibliotekoje saugoma Marcijono Kulčinskio (Marcjan Kulczyński) Vilniuje leista 1702 m. datuota knyga apie Vilniaus Švč. Trejybės bažnyčios vienuolyną. 1514 m. šios cerkvės fundatoriumi tapo didysis etmonas K. Ostrogiškis, siekęs įamžinti laimėjimą prie Oršos prieš gerokai pajėgesnę Maskvos kariuomenę. Dar iki svarbiojo mūšio jis iš valdovo Žygimanto Senojo (valdė 1506–1548) buvo gavęs leidimą (tuo metu galiojo cerkvių statybos draudimas) ne tik atnaujinti stačiatikių katedrą, ankščiau buvusią medinę, bet ir pastatyti dar dvi naujas. Su Ostrogiškiu siejami ir kiti sakraliniai pastatai Vilniuje: šalia Švč. Trejybės šventovės, kiemo pakraštyje, stovi XVI a. pastatyta varpinė (sud. T. Narkevičenė. „Visi išvien tebūna = Da всi єдино будуть“, Vilniaus ukrainiečių bendrija, 2017), taip pat etmono lėšomis atstatytos Šv. Mikalojaus ir Skaisčiausiosios Dievo Motinos cerkvės.
K. Ostrogiškio asmenybė ryški ir šiandien – jo atminimą saugo ne tik trys funduotos cerkvės. Tuo rūpinasi paramos fondo „Kunigaikščių Ostrogiškių karūna“ pirmininkas, visuomenininkas Robertas Gabulas, siekiantis ir priminti, ir garsinti Ostrogiškio vardą, atkuriant kultūrinį paveldą Ukrainoje ir Lietuvoje. Jo pastangomis Kyjivo Pečerų Lauroje atkurtas marmurinis antkapinis paminklas, sunaikintas 1941 m. („Kijevo Pečerų Laura – Ukrainos šventovė“, 2016).

Svarbus įvykis daugiakonfesiniame Vilniuje – 1563 m. Žygimanto Augusto (valdė 1548–1572) privilegija, kuria suvienodintos visų katalikų ir stačiatikių teisės ir iki galo įgyvendinta 1596 m. Brastos unija, pripažinusi popiežiaus viršenybę, bet stačiatikiams leidusi pasilikti savo liturgiją, bažnytinę hierarchiją ir papročius. Šios privilegijos tekstas įtrauktas ir į II Lietuvos statuto preambulę (1566 m.). Būtent po šio istorinio įvykio Švč. Trejybės bažnyčia atiduota Graikų apeigų katalikams (unitams).

Su Švč. Trejybės bažnyčia susiję ir trys Vilniaus šventieji kankiniai: broliai Antanas, Jonas ir Eustachijus (XIV a.), kurie šios šventovės vietoje, buvusioje ąžuolų giraitėje, mirė nukankinti XIV amžiuje. Šiandien apie jų kankinystę liudija XIX a. nežinomo autoriaus sukurtas atvaizdas ant Bažnyčios fasado. Yra įvairių spėlionių, kur buvo saugomi trijų kankinių palaikai. Vieni šaltiniai nurodo Šv. Mikalojaus, kiti – Švč. Trejybės cerkvę, tačiau XIX a. šių kankinių kūnai – nesunykę palaikai-relikvijos, buvo aptikti Šventosios Dvasios cerkvės rūsyje. Pirmasis ikonografinę medžiagą apie tris kankinius surinko ir aprašė Albertas Vijūkas-Kojelavičius, vėliau šią temą plėtojo jėzuitai. Apie šiuos kankinius 2001 m. Darius Baronas apsigynė disertaciją tema „Trys Vilniaus kankiniai: istorija, hagiografija, kultas“. Jau įvadiniuose žodžiuose D. Baronas rašė: „LDK buvo daugiatautė valstybė, kurioje gretimai gyvavo ir pynėsi skirtingos krikščioniškosios ir nekrikščioniškosios tradicijos <…>. Šiuo darbu norėta prisidėti prie geresnio LDK religinės ir kultūrinės raidos pažinimo [,] <…> prie svarbios LDK kultūros dalies – stačiatikybės – Lietuvoje tyrinėjimų, kurių mūsų istoriografijoje akivaizdžiai stinga“.

Su Švč. Trejybės bažnyčia susijęs ir Makarijus (buvęs Švč. Trejybės vienuolyno vadovas, vėliau tapęs Kijevo metropolitu, 1495–1497). Jo atvaizdą dar ir šiandien galime matyti ant Švč. Trejybės šventovės fasado. Šiandien Makarijaus palaikai saugomi Kyjivo Šv. Vladimiro katedroje.

Su Unitų Bažnyčia susijęs ir Juozapato Kuncevičiaus kultas. 2023 m. LR Seimo paskelbti „Šventojo Juozapato kankinystės metais“. Seimo priimtame nutarime pažymėta, kad: „1623 m. lapkričio 12 d. kankinystės mirtimi Vitebske miręs graikų apeigų katalikas (unitas) šventasis Juozapatas tiesiogiai susieja Lietuvą ir Ukrainą, primindamas Graikų apeigų katalikų Bažnyčios istorinę ištikimybę Europai <...>, paskelbtas palaimintuoju 1643 m., o 1867 m. – šventuoju.“ (lrs.lt). Būtent šiemet sukanka 400 metų nuo jo kankinystės. Vilniuje jis atrado savo pašaukimą bei padėjo pagrindus Unitų Bažnyčios stiprybei. Šaltiniai teigia, kad Vilniuje jis įsikūrė, būdamas 16 metų. Eidamas Švč. Trejybės vienuolyno vyresniojo pareigas, jis greit savo pusėn patraukė jaunąją kartą, jo bendruomenė sparčiai plėtėsi. 

2023 m. šiam iškiliam unijinės Bažnyčios atstovui parengta ne viena solidi paroda: Vilniaus universiteto Bibliotekoje „Liepsnojęs nuo Dievo ir Dievui – 400 metų Šv. Juozapato kankinystei“, Bažnytinio paveldo muziejuje „Tegul visi bus viena. Šv. Juozapato Kuncevičiaus kankinystei – 400“, Romos Popiežiškajame Grigaliaus universitete „Kad visi būtų viena. Šv. Juozapato Kuncevičiaus kankinystei – 400“ ir t. t.

Vrublevskių biblioteka saugo ne vieną su šiuo šventuoju siejamą leidinį. Elektroniniame kataloge įvedus „Juozapatas Kuncevičius“, gaunami 26 įrašai, kurių chronologija prasideda nuo 1625 ir baigiasi 2017 metais. Dalis šių leidinių papildė ir ankščiau minėtas parodas. Iš įdomesnių spaudinių minėtinas 1643 m. datuojamas nenustatyto autoriaus lotynų kalba parašytas neįrištas keturių lapų Juozapato beatifikacijos ir kanonizacijos įsakymas „Decretum sacrae congregationis rituum in causa Polocen. beatificationis et canonizationis Beati Martyris Iosaphat archiepiscopi Polocen“. Taip pat 1874 m. Paryžiuje prancūzų kalba išleistas dvitomis leidinys „Saint Josaphat, archevêque de Polock, martyr de l’unité catholique et l’Église grecque Unie en Pologne“, 1896 m. Vilniuje rusų kalba nenustatyto autoriaus išleista nedidelės apimties knygelė, skirta Kuncevičaus biografijai „Правда об Iосафате Кунцевиче“, priklausiusi bibliografo Mariano Abramovičiaus asmeninei bibliotekai. Ne kartą minėto M. Giedraičio asmeninės bibliotekos knygos: 1985 m. Romoje anglų kalba Sofijos Senyk (Sophia Senyk) išleista knyga „The sources of the spirituality of St Josaphat Kuncevyč“ (1993 m. S. Senyk dar išleido „A history of the church in the Ukraine“) ir 1986 m. lenkų žurnalisto, teologo, meno istoriko, rašiusio religijos temomis Tadeušo Žychevičiaus (Tadeusz Żychiewicz) lenkų kalba išleista knyga „Jozafat Kuncewicz“. Lietuvių kalba bene svarbiausia studija – Jolitos Liškevičienės sudaryta ir Vilniaus dailės akademijos leidyklos 2015 m. išleista knyga „Palaimintojo kankinio Juozapato, Polocko arkivyskupo, gyvenimo ir mirties atvaizdai: šaltinis, vertimas ir studija“. Šį leidinį sudaro lotyniška jėzuito Andriejaus Mlodzianovskio 1675 m. leidinio „Icones symbolicae vitae et mortis b. Iosaphat martyris, archiepiscopi Polocensis“ faksimilė (saugoma ir Vrublevskių bibliotekos Retų spaudinių fonduose, L-17/114), poetinio kūrinio vertimas į lietuvių kalbą su moksliniais komentarais ir keturių autorių mokslo studija. Galiausiai šį sąrašą vainikuoja naujausias darbas – 2023 m. Tautinių mažumų departamento finansuota ir Vilniaus universiteto leidyklos išleista ukrainiečių dvasininko ir mokslininko kun. Pavlo (Michajlo Krečuno) monografija „Juozapatas Kuncevičius (1580–1623). Šventasis iš mūsų ir mums“.