Lietuvių kalbos draugijos įkūrimas – bendro kalbos darbo idėjos tąsa

Nepriklausoma Lietuvos valstybė nuo pat pirmųjų gyvavimo metų rūpinosi savo valstybine kalba. 1921–1926 m. prie Švietimo ministerijos veikė pirmoji valstybės iniciatyva sudaryta Terminologijos komisija. Per tą laikotarpį buvo sunorminta nemaža įvairių sričių – medicinos, žemės ūkio, kariuomenės, raštinės ir kitų – terminų, padėti pamatai tolesnei lietuvių terminologijos raidai. Šios komisijos darbų sūkuryje 1925 m. kilo mintis steigti draugiją, kuri rūpintųsi lietuvių kalbos tyrimu ir tobulinimu. Pasak karininko, lituanistinės veiklos organizatoriaus Jono Martyno Laurinaičio, „[j]os [komisijos] nariai, keletą metų dirbę terminologijos darbą ir susidūrę su įvairiais kalbos trūkumais, labai pasigedo tokios organizacijos, kuri rūpintųsi lietuvių kalbos tyrimu ir tobulinimu“. Steigiamasis „Kalbos“ draugijos susirinkimas įvyko 1925 m. gruodžio 4 d., jame buvo išrinkta valdyba (pirmininkas Juozas Balčikonis, sekretorius Jonas Martynas Laurinaitis). 

Deja, „Kalbos“ draugijos veikla dėl įvairių kliūčių strigo. J. M. Laurinaičio tvirtinimu, darbuotis kliudė keli dalykai: „a) trūko ne tik specialistų kalbininkų, bet ir laisvesnių pasiryžėlių, b) neturėjo pinigų būtiniems darbams, c) trukdė politikos karščiai ir gyvenimo reikalai.“ Tačiau, pasak J. M. Laurinaičio, nors „Kalbos“ draugijos veikla ir neįsisiūbavo, šis susibūrimas davė gerų vaisių: „a) sutelkė būrelį mokslo vyrų, literatūros ir spaudos darbininkų, mokytojų, studentų ir šviesuolių; b) jiems ir kitiems davė progos pagalvoti ir įsigilinti į kalbos reikalus.“

Ankstyvieji bandymai telkti kalbos tvarkybos darbą pirmuoju nepriklausomybės dešimtmečiu liko fragmentiški ir nepakankamai koordinuoti, todėl kalbos praktikos dalykai ir toliau daugiausia buvo sprendžiami pavienių autorių pastangomis. Dėl šios priežasties XX a. ketvirtąjį dešimtmetį Lietuvoje vis aiškiau buvo suvokiama, kad kalbos norminimo ir ugdymo darbas nebegali būti grindžiamas vien individualia veikla, bet turi būti vykdomas kryptingai ir sutelktai. Ypač po Jono Jablonskio mirties vis dažniau buvo reiškiamas poreikis atnaujinti kalbos praktikos darbą, keisti jo pobūdį ir ieškoti naujų tvarkymosi būdų.

Vienas iš pirmųjų bandymų atsiliepti į šį poreikį ir telkti kalbos kultūros darbą buvo žurnalas „Kalba“, 1930 m. pradėtas leisti Prano Skardžiaus pastangomis. Nors šio leidinio dėl lėšų stokos teišėjo trys numeriai, jame buvo aiškiai išdėstytos svarbios programinės nuostatos: raginimas gaivinti kalbos draugijos veiklą, stiprinti terminologijos darbą ir pereiti nuo pavienės kalbos kritikos prie kolektyvinės, kryptingos kalbos tvarkybos. „Kalba“ tapo pereinamąja grandimi tarp ankstyvosios individualios kalbos tvarkybos ir vėlesnio sutelkto kalbos sąjūdžio, o joje iškeltos idėjos nenutrūko ir toliau buvo plėtojamos spaudoje bei kalbininkų diskusijose.

Šių idėjų tąsa galima laikyti Sofijos Čiurlionienės-Kymantaitės lituanistinius šeštadienius, kuriuose dalyvaudavo ne tik kalbininkai, bet ir rašytojai bei kiti inteligentai. Čia subrendo mintis imtis platesnio sutelkto kalbos kultūros darbo, o tiesioginis šių diskusijų padarinys buvo 1933 m. pradėtas leisti periodinis bendrinės kalbos leidinys „Gimtoji kalba“. Jis perėmė ir išplėtojo „Kalbos“ programinius siekius, tačiau jau rėmėsi pažangesne metodika, aiškiau nusistatyta norminimo kryptimi ir ilgainiui tapo nuolatine bendrinės kalbos praktikos tribūna.

Aplink „Gimtąją kalbą“ telkėsi kalbininkai ir kiti bendrinės kalbos dalykais besidomintys inteligentai, o pats leidinys tapo organizaciniu branduoliu, iš kurio 1935 m. išaugo LKD. Įkūrus Draugiją, „Gimtoji kalba“ tapo ne tik idėjine, bet ir telkiančiąja jos veiklos ašimi: 1935–1937 m. LKD valdyba tvarkė ir redagavo žurnalą, o 1938–1941 m. jį jau ir leido, taip galutinai įtvirtindama ryšį tarp periodinio leidinio ir institucinio kalbos norminimo darbo.

Išlikę LKD kūrimosi dokumentai liudija, kad organizacijos steigėjai suvokė savo veiklą kaip „Kalbos“ draugijos (1925–1930) tąsą. LKD pirmtakė „Kalbos“ draugija atspindėjo sutelktinio lietuvių kalbos tyrimo ir ugdymo poreikį, gyvavusį nuo pat lietuvių raštijos pradžios, o ypač išryškėjusį XX a. pradžioje ir pirmaisiais nepriklausomos valstybės gyvavimo metais.

Ketinimai vietoj nunykusios „Kalbos“ draugijos telkti kitą lietuvių kalbos reikalams skirtą organizaciją virto tikrove tik po penkerių metų. 1935 m. sausį susirinkusi iniciatyvinė grupė nutarė steigti LKD ir jai patikėti būrelio užsidegėlių 1933 m. įkurtos „Gimtosios kalbos“ leidybą. Buvo parengti ir įregistruoti LKD įstatai, susitarta dėl steigiamojo susirinkimo: kur jis vyks, ką įtraukti į kviečiamųjų sąrašą. Besikuriančiai LKD buvo perduotas buvusios „Kalbos“ draugijos turtas.

Į LKD veiklą įsitraukė būrelis žmonių, jau dirbusių „Kalbos“ draugijoje: Kazys Alminauskis, Juozas Balčikonis, Zigmas Kuzmickis, Leonas Kuodys, Jonas Martynas Laurinaitis, Kazys Masiliūnas, Adolfas Nezabitauskis, Jonas Puzinas, Jurgis Talmantas, taip pat Aleksandras Dambrauskas-Jakštas, vos įsikūrusios LKD paskelbtas jos garbės nariu. Beje, tą pačią dieną (1935 m. gegužės 13 d.) LKD garbės nariu buvo išrinktas ir Lietuvos Respublikos prezidentas Antanas Smetona.